„XXI amžiaus“ priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2011 m. rugsėjo 21 d., Nr.16 (237)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Išsivadavimo diena

Kalba, pasakyta rugpjūčio 23-čiąją Vilniuje, prie Adomo Mickevičiaus paminklo

Vytautas Landsbergis

Sveika, garbingoji Adomo Mickevičiaus brolija, kuri čia renkasi jau 24 metai, kitąmet bus jubiliejus. Turime sutikti tą jubiliejų tvirti, pasiryžę, jeigu reikės, ir dar 25 metams. Matome, kad kelias į laisvę nėra lengvas. Jis –  ne tik sudėtingas ir nuostolingas, jis ir labai klastingas, su spąstais, vilkduobėmis, pagundomis, mėginimais jį iškreipti ir nuvesti į pelkes. Vis dėlto tai yra siekis tiesos, kurios ir tada buvo pareikalauta – prieš 24 metus, kurios ir šiandieną tebereikalaujame ir turime reikalauti. Nėra paprasta, kaip tada gal atrodė, kad pakanka reikalauti tiesos ir teisingumo trims pavergtoms tautoms – Baltijos šalims, kurių likimas buvo nuspręstas Stalino ir Hitlerio sąmokslu 1939 metais. Dabar matome, aš taip matau ir kalbu ne tik čia, eina kova ir dar eis už tiesą visur, už tai, kad pasaulis ją vertintų. Mat yra pavojus kad nebeliks nė tos sampratos – kas tiesa; kas netiesa, kas garbinga, kas negarbinga; kas gera ir kas bloga. Tai – frontas, kuris eina per visą Europą ir dar toliau.

Vis dėlto šiandien yra ypatinga diena. Jos reikšmė galų gale bent formaliai pripažinta Europoje, oficialiai Europos Sąjungoje, Europos Parlamento net dviem sprendimais ir galų gale visos Europos Sąjungos sprendimu, kad tai yra totalitarinių režimų aukų atminties diena, kuri turėtų būti, – o čia kiekvienos valstybės atskiras įstatyminis sprendimas, – pagerbiama, pažymima visose Europos Sąjungos valstybėse narėse. Dar tik maža dalis jų yra pačios padariusios tokį sprendimą, bet ir sprendimas – dar ne viskas. Tai, kas pasakyta aiškiai, turi būti žinoma, ir tie žmonės, kurie prieš 24 metus pradėjo kelti šiuos klausimus, šiandien gali matyti visos Europos vertinimą ir nuomonę: „totalitariniai režimai – tai žmogaus orumo paneigimas ir visų pagrindinių teisių sulaužymas“. Tai šią dieną sutinkant pasakyta Europos Komisijos viceprezidentės ir komisarės Vivijan Reding kalboje.

Mes žinome, kas vyko, remiantis aukų pagerbimu ir teisingumo reikalavimu. Didžiausia pasaulyje manifestacija už laisvę ir teisingumą – Baltijos kelias. Jau Baltijos kelias pradėjo keisti mūsų sampratą, kad ta diena yra ne tik Juodojo kaspino, bet ir solidarumo ir pergalės diena. Ir mes atėjome, kad taip būtų.

 Pirmiausia buvo minima išdavystės diena, paskui – pasipriešinimo diena, ir galų gale – pergalės diena. Tik pergalė – dar ne visuotinė ir ne galutinė. Mums tai tapo laisvės siekio nuo diktatorių okupantų diena, kurią įteisinome Europos mastu kaip laisvės nuo nacių ir bolševikų totalitarinių diktatūrų dieną. Kai kas labai pyksta, kodėl bolševikai taip pagerbti, pastatyti greta nacių, bet tai jau padaryta, tai yra pasakyta. Žinoma, tai yra pagarbos ir visoms aukoms diena, – ne taip, kaip buvo norima gerbti nacių aukas ir užmiršti bolševikų, – visoms aukoms ir visiems kovotojams prieš diktatūras! Europos Komisijos viceprezidentės žodžiai: „kiekviena auka nusipelnė teisingumo“. O sovietinis totalitarinės diktatūros laikotarpis tęsėsi pernelyg ilgai, ir, net jau Lietuvai paskelbus atkuriamą nepriklausomybę, mes dar susidūrėme su to paties totalitarizmo agonija – Sausio 13-ąją ir dar vėliau, iki Medininkų ir iki Artūro Sakalausko mirties prie Lietuvos Seimo. Štai tada galime kai ko paklausti savęs ir kitų, nes tai jau pasakyta Europos dokumentuose ir dar patvirtinama šios dienos oficialiu pareiškimu: visų aukų, kiekvienos aukos garbė ir pripažinimas laukia teisingumo, laukia ir Sausio 13-osios aukos. O kaip atrodo pagarba toms aukoms, pavyzdžiui, Austrijoje? Turime ką veikti, kad žodžiai ateitų į tautų sąmonę ir į tikrovę, nors tai pasiekti buvo nelengva. Būta labai daug politinio pasipriešinimo. Lietuvos toks jau likimas, kad ir toliau mes dar turėjome kautis su ta pačia diktatūra. Dabar tartum viskas pasakyta: atminimas, pagarba ir teisingumas; tačiau matome, kad gerokai susimovęs demokratinis pasaulis pataikauja naujiems diktatoriams.

 Neturime valios skirti laisvę nuo nelaisvės, gėrį nuo blogio ir švęsti laisvės nuo komunizmo. Juk, atrodo, taip turėjo įvykti, Europa šiandien turėtų švęsti laisvės nuo komunizmo dieną, bet apie tai (kai kur sako) net nemandagu kalbėti, kai kurie gali įsižeisti. Kokia tada išvada apie laisvę? Minties laisvės Europoje nėra tokios, kokia turėtų būti. Elgesys varžomas kažkokių naujų taisyklių – „politinio korektiškumo“: tik nepasakykim ko nors, kas nepatiks dideliems viršininkams, kurie ir toliau garbina Staliną ir jo politiką. Tai ką jie turėtų švęsti?

Dar greitai neateis tas laikas, kai Europa švęs laisvę nuo komunizmo. O mes gavome savitą misiją. Mes turime padėti vargšei Europai, kuri pakankamai supranta, bet apsimeta, kad nesupranta, nes patogiau apsimesti. Gaila žiūrėti, bet gailestis irgi yra krikščioniškas dalykas. Negalime tos senutės Europos spardyti, reikia ją kaip nors gydyti, padėti. Tam, žinoma, turime ir patys susitvarkyti. Nors Lietuvos Seimas priėmė sprendimą, kad štai yra tokia diena, kuri visoje Lietuvoje turi būti pažymima, bet čia štai pažymime, ir tiek.

Lietuvoje gal ir galime įsivaizduoti, kad bus, ateis išsivadavimas iš visokių šmėklų, bet ši diena turi dar vieną žymę. Jau penkeri metai ji yra pulkininko Vytauto Pociūno žūties diena. Penkeri metai... Šiandien manęs būrys žurnalistų klausė, kaip atrodo tai po penkerių metų ir kokie tos mirties tyrimo rezultatai? Aš jiems atsakiau: „Kokie penkeri metai? Gal vieneri metai tyrimo, o bene ketveri metai dengimo, slėpimo ir klastojimo. Ir mes visi tai matėm. Galų gale per tuos penkerius metus nors tiek pasiekta –  dabar tai jau tiriama kaip žmogžudystė, nors buvo aišku tą pačią dieną. Net Prezidentui V. Adamkui buvo aišku, kai aš su juo kalbėjausi. Paskui viršų paėmė kažkokios kitos ideologijos, pragmatizmai ir dviprasmizmai. Vis dėlto šiandien tai supranta kiekvienas. Klausia manęs, tai kas ten įvyko? Na, kas įvyko – užmušė, ko čia dar klausti. Kas užmušė? O, čia jau yra klausimas“.

 Ir per tuos penkerius metus vis dėlto atėjo dar vienas suvokimas. Lėtai, lėtai, bet jis atėjo: šmeižtas yra prisipažinimas. Tie, kurie šmeižė ir tebešmeižia V. Pociūną, o kartais net klaikiausiais būdais šmeižia rusiškuose portaluose, jie prisipažįsta. Tai reikia matyti ir tai reikia sakyti. O kas Lietuvoje šmeižė, yra žinoma. Vadinasi, jie yra prisipažinę, kad jų pirštai kruvini, kad jie kažką bloga darė, kad galbūt nuo jų prasidėjo žmogaus sunaikinimas. Tokie mūsų sunkūs laimėjimai visuomenės sąmonėje. Jie negalės neturėti įtakos ir teisėsaugai. Kas yra tas šmeižtas, ką jis liudija? Kažkam neramu?

Rodos praėjo, viskas užfiksuota daugybę kartų: „nelaimingas atsitikimas, pats kaltas, – kartoja tie, kurie žino, kad yra ne taip, kurie patys tuo netiki. Bet, pasirodo, kad ir jiems kažkas neišeina. Tiesa yra. Ir tiesa kalba. Tas nerimas, melavimas, šmeižimas yra melo detektorius. Kodėl tu nerimauji, kodėl tu taip jaudiniesi, kodėl tu sugalvoji vis naujus šmeižtelius,  organizuoji per kažkokius portalus visokias bjaurastis? Kodėl tu taip dirbi, jeigu esi niekuo dėtas? Vadinasi, tu… Štai ką jau pradedame suprasti. Kaltės detektorius. Turime labai paprastų posakių: „Kepurė dega“, „Padai svyla“. Su jais ateina atsakomybė.

Galbūt tai tęsis ilgai, galbūt kai kuriems ir nereikės atsakyti. Jų jau nebebus, kaip nebėra daugelio pagrindinių kaltininkų dėl Sausio žudynių. Bet teisingumas ateina. Per M. Golovatovo skandalą net Europa išgirdo, kad buvo tokia Sausio 13-oji. Žinoma, mes nepadarėme darbų Lietuvoje, bet supraskim, kas tie „mes“. Mes esame suskaldyti. Jeigu gyventume žydinčioje vienybėje, seniai būtume pasauliui pristatę ir Lietuvos kovas, ir netektis, ir niekšybes, ir tuos, kurie pasiaukojo. Reikia dar mums patiems išsigydyti ir prisiminti. Kai mums prikaišioja kokią nors Lietuvos valdininko arba net grupės valdininkų kiaulystę: žiūrėkite, kokia Lietuva, kokia ji išsipurvinusi, kokia jinai išdavikė, prikalta prie gėdos stulpo, tenka sakyti: „Apie ką jūs šnekate? Kodėl mėgaujatės lyg būtumėte priešai, nugriebę kokį purvą, ir tepate visą motiną Lietuvą“. Nežinau, ar tuos mano žodžius išgirs kai kurie, valgantys duoną iš piktos propagandos, bet visada turime galvoti kaip ir sesuo Nijolė, kuri čia dėkojo „broliams kagėbistams“, kad jie kartais pasistengia… išreklamuoti savo veiklą ir taip padeda mums apginti teisybę. O gal ir tie, kurie šmeižia V. Pociūną, kai jau matys gyvenimo pabaigą, prieis išpažinties.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija