„XXI amžiaus“ priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2011 m. rugsėjo 21 d., Nr.16 (237)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Stokholmo sindromas

Gintaras Visockas

Lietuviškoje spaudoje aptinku daug įdomių publikacijų. Kitaip ir būti negali: žurnalistai, politikos apžvalgininkai, komentatoriai – ne iš kelmo spirti žmonės. Tačiau spaudoje dažnai pasigendu tikrųjų politinių, kultūrinių, visuomeninių akcentų, tarsi bijotume pažvelgti karčiai tiesai į akis. Tarsi vengtume pripažinti, kas iš tiesų dedasi.

Šiuo metu daugelio dėmesys sukoncentruotas į sudėtingus Lenkijos ir Lietuvos santykius. Apie tai būtinai tarsiu keletą pastabų. Bet pirmiausia norėčiau prisiminti buvusią Mažąją Lietuvą. Štai neseniai viename lietuviškame internetiniame portale paskelbtas interviu su Sigitu Šamborskiu, ilgamečiu Kaliningrado srities lietuvių bendruomenės pirmininku. Publikacijoje taip pat pateiktos Lietuvos užsienio reikalų bei Švietimo ir mokslo ministerijų pareigūnų nuomonės. Taigi domėtasi, kokios dabar Kaliningrado srityje gyvenančių lietuvių nuotaikos.

Puiku, kad šiemet atsirado bent jau tas, dėmesį į buvusioje Mažojoje Lietuvoje gyvenančių lietuvių vargus atkreipiantis, rašinys. Tačiau straipsnyje nėra pagrindinio akcento – klausimo, ar sustiprėjo ar susilpnėjo mūsų, lietuvių, pozicijos Kaliningrado srityje per pastaruosius du dešimtmečius? Aiškaus atsakymo nėra.

Publikacijoje gausu įvairiausių skaičių, pavardžių, palyginimų. S. Šamborskis netiesiogiai tvirtina, jog lietuvybė Kaliningrado srityje silpsta, o Lietuvos URM ir ŠMM pareigūnai pažeria savų kontrargumentų. Suprask, mūsų diplomatai su ministrais kaip įmanydami stengiasi palaikyti srityje gyvenančius tautiečius. Bet kokia nauda iš tokių samprotavimų, jei skaitytojui nebeaiški pagrindinė mintis: tai ar miršta lietuvybė Kaliningrado srityje, o jei miršta, ar negalima šių procesų sustabdyti?

Nesu abejingas Mažosios Lietuvos temai. Dar Atgimimo metais kaip žurnalistas važinėjau į Kaliningrado sritį. Domėjausi, kaip būtų galima išgelbėti ten sandėliais paverstus unikalius prūsų ir Mažosios Lietuvos lietuvių istorijos, architektūros, kultūros paminklus. Piktinausi, kodėl Kaliningrado srityje nėra nė vienos lietuviškos mokyklos ir nė vieno lietuviško darželio, nors srityje tuomet oficialiai gyveno daugiau kaip 20 tūkst. lietuvių. Ne sykį svečiavausi Kaliningrado, Gvardeisko, Nemano, Gusevo, Černiachovskio lietuvių šeimose. Susitikimai su lietuviais būdavo slogūs. Lietuvių vaikai dažniausiai temokėdavo vos keletą lietuviškų žodžių. Su savo gimdytojais jie šnekučiuodavosi rusiškai, nes lankė ne lietuviškas, o rusiškas mokyklas. Ne vieną interviu esu paskelbęs ir su pačiu S. Šamborskiu. Apie tai byloja maniškės publikacijos ne tik to meto lietuviškoje spaudoje (pavyzdžiui, „Literatūroje ir mene“), bet ir tuo metu įtakinguose rusiškuose leidiniuose – „Literaturnaja gazeta“ ar „Kaliningradskaja pravda“. Net diplominis darbas, kurį apgyniau Vilniaus Universitete, buvo skirtas Mažosios Lietuvos temai („Mažoji Lietuva šiandienos akimis“).

Taigi turiu moralinę teisę būti pesimistas. Lietuviškumas Kaliningrado srityje sparčiai nyksta. Jo vis mažiau ir mažiau. Ir mūsų politikų, diplomatų, konsulų pasiteisinimai, esą „plušama iš peties“, labiau panašūs į savęs apgaudinėjimą, nei į nuoširdžias pastangas gelbėti bent tai, kas dar likę. Juk mes šiandien jau net nedrįstame viešai prisipažinti, jog Kaliningrado srityje ilgainiui neliks nieko, kas primintų prūsų ar Mažosios Lietuvos lietuvių vardą.

Sutinku, mūrinės sienos galva nepramuši, ypač jei betoninę sieną dar budriai saugo Kaliningrado slaptosios tarnybos. Tačiau tada taip ir sakykime: esame niekam tikę skystablauzdžiai. 1988–1990 metais lankydamasis Kaliningrade daug sykių bendravau su tuometiniu Kaliningrado srities Kultūros fondo pirmininku Jurijumi Ivanovu. Beje, buvo labai išsilavinęs, inteligentiškas ir itin palankus Lietuvai rusas.

Susitikimai su juo būdavo sunkūs, nes savąją nuomonę jis rėždavo atvirai. Aš teiraudavausi, kodėl Kaliningrado srityje nėra nė vieno lietuviško darželio, kodėl lietuviams brangios bažnyčios iki šiol paverstos sandėliais. Jis čia pat atkirsdavo: todėl, kad lietuviai – liurbiai. Ir čia pat pateikdavo pavyzdžių, kokie aktyvūs, landūs, atkaklūs vokiečiai ir lenkai: į Kaliningrado sritį siunčia kunigus, turistus, ansamblius, knygas, verslininkus, žurnalistus, kuria draugijas, skiria lėšų. Jei reikia, Kaliningrado vadovus apipila brangiomis dovanomis. O Lietuva – tarsi mieganti gražuolė. Laukia ir niekaip nesulaukia, kada ja bus pasirūpinta. Tuometinis Kaliningrado srities kultūros fondo vadovas skėsčiojo rankomis: pajudinkite bent pirštą, ir jums padėsiu. Šiandien galiu drąsiai pasakyti: Lietuva nepasinaudojo palankia proga.

***

Šiandien, kai nesėkmingai ieškoma lietuviško–lenkiško konflikto priežasčių, dažnai prisimenama Suomija. Tarsi Lietuva galėtų pasimokyti iš Suomijos, kaip įmanoma taikiai sugyventi su buvusiais okupantais. Taip, kadaise švedai skriaudė suomius. Tiesa ir ta, kad švedų kalba Suomijoje dabar – oficiali, valstybinė. Nors švedų Suomijoje – labai mažai. Bijau suklysti, bet greičiausiai mažiau nei Lietuvoje lenkų.

Bet juk skandinaviškas pavyzdys mums absoliučiai netinka. Pasipūtusi, agresyvi, arogantiška Lenkija – tai ne inteligentiška, korektiška Švedija. Tik demagogiškai galima teigti, esą Lietuvai būtina elgtis kaip Suomijai. Dabartinė Švedija atsisakiusi bet kokių teritorinių pretenzijų, atsiprašiusi už visus praeities nesusipratimus. Kai kilo Žiemos karas, dešimtys tūkstančių švedų savanorių stojo ginti Suomijos nuo sovietų agresijos. Oficialusis Stokholmas su oficialiuoju Helsinkiu šiandien bendrauja tik kaip lygus su lygiu, pagarbiai, draugiškai. Jokių protesto mitingų, jokių nepagrįstų skundų Europos parlamente, jokių ordinų atsisakymų, jokių grasinimų, esą priešingu atveju skriausime Švedijoje gyvenančius suomius. Jei ko nors švedams prireikia, jie mandagiai paprašo, ir niekuomet nepuola keiktis, jei suomiai pasako „ne“. Šiandieninė Švedija ir šiandieninė Lenkija – nepalyginami dalykai tarsi diena ir naktis. Nejaugi skandinaviškąjį modelį Lietuvai peršantys politikai nemato šių ypatumų?

Man nepatinka ir tų komentatorių pasisakymai, kurie pabrėžia, esą Suomijos sostinėje Helsinkyje iki šiol stovi didžiulis paminklas Rusijos carui. Suprask, kadaise suomiai kovėsi su sovietais Žiemos kare, tačiau paminklo rusiškam carui vis dėlto nedemontuoja. Teko keletą dienų svečiuotis Helsinkyje. Mačiau milžinišką paminklą Rusijos carui. Esu iš tų, kurie mano, jog šis pavyzdys greičiau byloja ne tiek apie suomių toleranciją, kiek apie Suomijoje gajų Stokholmo sindromą.

Tikriausiai visi esame girdėję pasakojimų, kaip keistai pasielgia įkaitais paimti žmonės, ypač jei įkaitų drama užtrunka ilgiau nei keletą valandų. Užuot puolę dėkoti policininkams ir slaptųjų tarnybų darbuotojams, išlaisvinti įkaitai dažnai pradeda koneveikti savo gelbėtojus. Pyktį ir neapykantą jie nukreipia ne į skriaudėjus, bet gelbėtojų pusėn. Psichologai ištyrė šį reiškinį ir turi moksliškai pagrįstų paaiškinimų, kodėl išgelbėta auka elgiasi nelogiškai.

Be to, nereikia pamiršti, kokią didžiulę ambasadą Rusija turi Helsinkyje. Viešėdamas Suomijos sostinėje turėjau galimybę apsukti „garbės“ ratą ir aplink Rusijos ambasadą – gigantišką, sunkiai įsivaizduojamo dydžio, akivaizdžiai per didelę mažyčiam Helsinkiui. Mintyse tąsyk svarsčiau: kiek gi ten gali sutilpti rusų šnipų, įtakos agentų, rusiškojo verslo lobistų…

Visi, kurie suomius vadina itin tolerantiškais, nes suomiai negriauna paminklo Rusijos carui, kažkodėl nenori prisiminti milžiniškos Rusijos ambasados. Be abejo, suomiai tolerantiški, mandagūs, atlaidūs, įžvalgūs, protingi, diplomatiški. Tačiau taip pat nereikia apsimesti, jog nėra jokio ryšio tarp milžiniškos Rusijos ambasados ir suomiškos tolerancijos caro paminklui. Juk tolerancija pasitaiko įvairi – ir nuoširdi, ir kvaila, ir išprievartauta.  

***

Man nepatinka ir tie apžvalgininkai, kurie, komentuodami kiekvieną lietuvių kivirčą su kaimynais, palydi tradicišku palinkėjimu atleisti ir pamiršti. Nesiginčysiu, ši taisyklė sena kaip krikščioniškoji civilizacija. Joje – daug išminties, daug tiesos, daug racionalumo. Savo kailiu ne kartą patyriau, kad kerštas – toli gražu ne pati geriausia išeitis. Tačiau šios nuostatos besilaikantys ir ją puoselėjantys kažkodėl pamiršta pridurti, jog atlaidumas taip pat turi silpnų vietų. Atlaidumas ne visuomet pasiteisina. Štai azerbaidžaniečiai buvo labai atlaidūs ir tolerantiški į Kalnų Karabachą plūstantiems armėnams: buvo daromos sveiku protu nesuvokiamos nuolaidos puoselėti armėniškas tradicijas, papročius, kalbą. O kaip armėnai atsidėkojo? Armėnams buvo vis maža ir maža. Galų gale jie jėga nuo Azerbaidžano atplėšė derlingąjį Kalnų Karabachą, pagalbon pasitelkdami Rusijos ginkluotąsias pajėgas. Jei kam nors ši istorija nežinoma, kreipkitės į Lietuvos azerbaidžaniečių bendrijos tarybos pirmininką, Tautinių bendrijų tarybos pirmininką Mahirą Gamzajavą, jis mielai papasakos. Baisiausia, kad daugelis lietuvių vis dar įsitikinę, jog būtent musulmonai azerbaidžaniečiai iš vargšų krikščionių armėnų paveržė „brangųjį Kalnų Karabachą“. Kitos versijos nenori net išklausyti.

1994–1995 metais gyvenau Čečėnijoje. Nenuostabu, kad, gyvendamas tarp karingųjų čečėnų, domėjausi ir kraujo keršto papročiu ir išgirdau įdomių svarstymų, kuo gi šis kaukazietiškas paprotys gali būti naudingas ir net prasmingas. Žinoma, iš pradžių čečėniški komentarai rėžė ausį. Man, lietuviui, katalikui, buvo neįprasta klausytis pasakojimų, kaip įžeistas čečėnas privalo pasielgti su tuo, kuris įžeidė jo šeimą ar artimuosius. Tačiau kaip ir kiekvienas reiškinys, taip ir šis, pasirodo, turi ne tik neigiamų, bet ir pozityvių elementų. Kalbinti čečėnų senoliai, verslininkai, politikai, kariai tvirtino, esą kraujo paprotys jiems, karingiesiems čečėnams, – būtinas, neišvengiamas, nes tik šis paprotys atbaido nuo blogo, negražaus, žiauraus elgesio. „Jei ne kraujo kerštas, mes seniai būtume vieni kitus išpjovę. O dabar šis paprotys mus moko tarpusavyje bendrauti pagarbiai ir draugiškai. Kiekvienas čečėnas puikiai žino, jog jei įžeis, apgaus ar nuskriaus kitą čečėną, atpildo neišvengs. Todėl čečėnai stengiasi vienas kito neįžeisti, neapgauti, nenuskriausti, todėl čečėnai pasižymi ypatingu vieningumu”, – maždaug taip man buvo pasakojama apie kraujo keršto paprotį 1994-ųjų Grozne.

Būčiau kvailas, jei siūlyčiau lietuviams vadovautis kraujo keršto papročiais. Ne tas temperamentas, ne tos tradicijos, ne tas mentalitetas. Esame krikščionys ir privalome gyventi pagal savus papročius ir nuostatas. Tačiau taip pat privalome išmokti nepainioti tikrojo atlaidumo su Stokholmo sindromu. Šiuo metu Lietuvos politikoje regiu labai daug impotentiškumo. Jei būtų gyvas Kaliningrado srities kultūros fondo pirmininkas J. Ivanovas, jis greičiausiai ir vėl pavartotų posakį „esate liurbiai“.

***

Štai paskutinį sykį, kalbėdamasis su Švedijos režisieriumi, žurnalistu Jonu Ohmanu, išgirdau skaudžią pastabą apie lietuviškąjį dvilypumą. J. Ohmanas tvirtino kartais nesuprantantis mūsų: keliame triukšmą dėl buvusio „Alfa“ smogiko Michailo Golovatovo paleidimo, priekaištaujame Austrijai, kad ši pasielgė ne itin principingai, o patys nesiteikiame apsišluoti savo kieme. Vilniuje iki šiol stovi paminklas rašytojui Petrui Cvirkai. Talentingas rašytojas. Tegu tas paminklas stovi Lietuvos sostinės centre dar tūkstantį metų, bet kodėl ten iki šiol nėra net mažytės lentelės, jog P. Cvirka buvo ne tik puikių apsakymų ir apysakų autorius, bet ir išdavikas, išdavęs Lietuvos interesus 1940 metais.

Švedijos pilietis J. Ohmanas taip pat svarstė, kodėl Vilniuje viena iš pagrindinių mokyklų vis dar vadinama Salomėjos Neries vardu. J. Ohmanas neneigė, kad ji buvo talentinga poetė, net pacitavo keletą eilučių iš jos poezijos. Jis įsitikinęs, jog lietuviai privalo ją gerbti kaip talentingą poetę, bet privalo ir smerkti, kaip politikę, kuri pardavė Lietuvos nepriklausomybę okupantams. Ir ši nuostata privalo būti aiškiai užrašyta ant S. Nėriai skirtų paminklų, kad jaunoji lietuvių karta nuo pat mažens būtų mokoma atskirti pelus nuo grūdų. Tada galėsime gaudyti ir visokius michailus golovatovus.

O juk švedas J. Ohmanas – teisus.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija