Dėl lietuvių bendruomenės Šveicarijoje įkūrimo datos

Janina SURVILAITĖ,

rašytoja

Jeigu tautos ir valstybės istoriją vadiname jos atmintimi, tai visa išsaugota archyvinė medžiaga yra pats brangiausias tos atminties paveldėtas turtas. Kas gali būti reikšmingiau tautinės atminties išsaugojimui už paliktus rašytinius mūsų pirmtakų dokumentus, liudijančius apie tautos istorinius faktus? Gerai prisimename, kaip sovietinio režimo metais lietuvių tautos istorija buvo perrašinėjama, klastojama, naikinama. Tuo metu Tėvynės biografijoje padarytas klaidas tebetaisome, o atėjęs palankus laikas turėtų padėti išvengti, kad nedarytume naujų.

Beveik dešimtmetį su meile rinkau po visą Šveicariją išsibarsčiusius Šveicarijos lietuvių bendruomenės (ŠLB) archyvus, su senąja Šveicarijos emigrantų karta aukojome laiką ir sveikatą, kad ateinančios kartos turėtų nesumeluotą pokario lietuvių emigrantų kalnų šalyje gyvenimo ir veiklos istoriją.

Senųjų emigrantų perspėjama, ypač kreipiau dėmesį į tai, kokiomis sunkiomis politinėmis pokarinės Šveicarijos sąlygomis kūrėsi ŠLB, todėl labai atidžiai gilinausi į istorinius to laiko faktus archyvuose ir įdėmiai išklausiau gyvų išeivių prisiminimus... 1990–2000 metais senosios kartos emigrantų buvo dar daug gyvų.

Knygos „Mylėsi Lietuvą iš tolo...“ (VU leidykla, 2004) įžanginiame žodyje dr. Vaclovas Dargužas sako: Pradžia Šveicarijoje pažymėta baimės, laikinumo, identiškumo bėdomis... Visu svoriu pajusta žmogaus be Tėvynės dalia. Skausmingai išgyventi nereikalingo užsieniečio padėties nepatogumai... (p. 7).

1945-ųjų pavasarį atsidūrę Šveicarijoje mūsų tautiečiai buvo priversti įsilieti į milijoninį kalnų šalį užplūdusių beteisių karo pabėgėlių būrį... Tarp jų maždaug iki 1952 metų čia slapstėsi daug įvairių tautų karo nusikaltėlių. Jų būta ir lietuvių pabėgėlių būryje. Nusikaltėlių ieškojo Niurnbergo teismas, o į lietuvius emigrantus dešimtmetį buvo žiūrima ypač įtartinai, nes komunistinė Lietuvos vyriausybė atakavo Šveicariją, kad visi karo pabėgėliai būtų grąžinti atgal į sovietinę Lietuvą.

„Kol gyvas liksiu dėkingas šveicarų valdžiai, kad ji mūsų neišiuntė atgal į mirtį,“ – ne kartą yra sakęs kun. prof. Jonas Juraitis.

„Iš Šveicarijos karo pabėgėliai gali išvykti visada ir kur tik nori, tačiau mes niekad jiems nenurodysime, KUR jie privalo vykti...“ – būtent tokius atsakymus pasiųsdavusi Šveicarijos konfederacija Lietuvos vyriausybės komunistams, taip išgelbėdama nuo mirties Alpių šalyje šimtus mūsų kraštiečių.

Savo kalboje Vilniaus universiteto Garbės daktaro vardo suteikimo iškilmėse 1991 m. spalio 11 d. dr. V. Dargužas kalbėjo: „Persikelsiu mintimis į aną pokario naktį, tariamai be aušros vilties, kai mūsų valstybės vardas pranyko nuo žemėlapių, kai mes bijojome viešai prisistatyti esą lietuviai. Bijojome pakenkti Tėvynėje likusiems mūsų giminėms arba patys būti sovietams išduoti...“ („Mylėsi Lietuvą iš tolo“, p. 107).

Mūsų tautiečiai tyliai lyg pelės po šluota laimingai išsilaikė šveicarų neišvaryti, tačiau viešai prisistatyti esą lietuviai bijojo, o apie kokių nors oficialių organizacijų sukūrimą šalyje nebuvo net minties. Taigi dėl griežtų šveicarų valdžios politinių apribojimų iki 1952–1953 metų lietuviai negalėjo kurti jokių oficialių organizacijų. Tai aiškiai visada visiems patvirtino senieji emigrantai, tokia padėtis užfiksuota ir archyvuose.

ŠLB oficialiai buvo įkurta tik 1952 metų vasarį, prieš tai sudarius ir su šveicarų valdžia suderinus ŠLB statutus ir nuostatus, kad jie atitiktų keliamus griežtus šveicarų politinius reikalavimus.

Tarptautinės teisės mokslų daktaro diplomato A. Geručio sumanumo, paruošusio ŠLB statutus ir nuostatus dėka, ŠLB šalyje buvo įkurta 1952 METAIS VASARIO 17D.!

Šio istorinio fakto teisingam užfiksavimui su senąja karta 2002 m. vasario 16-osios proga surengtam ŠLB 50-mečio jubiliejui paminėti parengėme išsamų pranešimą apie istorinę ŠLB įkūrimo datą. Įkūrimo data buvo atviru balsavimu visų susirinkusių patvirtinta.

ŠLB veteranai buvo jautrūs mažiausiems istorinių faktų netikslumams, todėl atidžiai kontroliavo mane rašant knygą „Alpių lietuviai“. Kun. prof. J. Juraitis ir dr. V. Dargužas buvo mano darbo nuolatiniai padėjėjai, kontrolieriai ir referentai. Tai yra įrašyta ir pačioje knygoje. Kontrolė buvo būtina todėl, nes man, neseniai atvykusiai, ne viskas Lietuvių bendruomenės biografijoje buvo aišku.

Pavyzdžiui, kad mokėčiau atsakyti į klausimą, kodėl „Šveicarijos lietuvių žinių“ laikraščio 1-ame numeryje (1951 m.) parašyta, kad jį „leidžia Šveicarijoje lietuvių bendruomenė“, kai jai kurtis dar nebuvo oficialaus leidimo. Prireikė pastudijuoti Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIK-o) pirmojo pirmininko prel. Mykolo Krupavičiaus Lietuvių Chartos šviesoje (1949 m.) sudarytus nuostatus, kuriuose buvo pabrėžta, jog visi lietuviai, karo audros nublokšti į užsienius, besąlygiškai vadinasi pasaulio lietuvių bendruomenės nariais, ir tai nereiškia, kad jie yra oficialios, įteisintos LB nariai, o taip „pasivadina“ TIK dėl susiklosčiusių gyvenimo aplinkybių... (plačiau apie tai galima pasiskaityti dr. A. Vasiliauskienės išsamioje studijoje apie Mykolą Krupavičių ir dr. M. Liniauskienės pranešimą 2002 m. PLB pirmininkų konferencijoje).

Iš dr. A. Geručio, dr. V. Dargužo, diplomato E. Turausko archyvų, kurie saugomi VU RS, motyvacijų aišku, kad anksčiau kaip 1952 metais Šveicarijoje lietuvių bendruomenės įkurti buvo negalima.

Minėtuose archyvuose nuosekliai išdėstyta, jog 1-ąjį „Šveicarijos lietuvių žinių“ laikraščio numerį išleido tuo metu Šveicarijoje laikinai susikūrusi pabėgėlių organizacinė grupė „Lietuvių Sąjunga“ (1945–1951). Apie šią sąjungą iš dr. A. Geručio archyvų (VUB RS F 155–331 ) esu įdėjusi trumpą epizodą į „Alpių lietuvius“ (p. 45  ).

Istorinių Šveicarijoje lietuvių bendruomenės dokumentų paliudijimais nustatytas LB įkūrimo faktas vėliau atvykusiems energingiems emigrantams, gaila, „nepatiko“ ir 2011 metais lengva ranka ŠLB Valdybos (jos visi nariai neseniai atvykę ) nutarimu įkūrimo data buvo pakeista. Dabar tenka raudonuoti iš gėdos, kai ŠLB valdybos pirmininkė atvirai antri metai spaudoje skelbia ŠLB įkūrimo datą 1950-uosius metus, kai visuose PLB archyvuose, PLB apybraižose, enciklopedijose, žinynuose, senosios kartos emigrantų autentiškuose prisiminimuose aiškiai fiksuojama tik viena istorinė ŠLB įkūrimo tikra data: 1952 m. vasario 17 d.

PLB administracija turėtų susimąstyti, kad manipuliavimas archyviniais faktais išeivijos istorijai yra ne tik skaudus, bet ir pavojingas, labai kenkiantis tradiciniam TAUTINIAM IŠEIVIŲ PALIKIMO išsaugojimui.

Ar per 60 metų nusistovėjusius ir paveldėjimo keliu mums patikėtus PLB tikrus istorinius archyvinius faktus pakeisti mums irgi duota teisė?

Ciurichas, Šveicarija

© 2012 „XXI amžius“