Laikraštis apie katalikų gyvenimą Lietuvoje ir pasaulyje

2015 m. rugsėjo 25 d., Nr. 18 (237)


PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Sidabrinė gija

Kristus ir pasaulis

Atodangos

Abipus Nemuno

Ar išlaikysime krikščioniškumo egzaminą

Kauno arkivyskupas metropolitas Lionginas Virbalas SJ

Kauno arkivyskupas metropolitas
Lionginas Virbalas SJ Šiluvos
atlaiduose dalija Komuniją
Ramūno GUIGOS nuotrauka

Mielieji Bažnyčios ganytojai, garbūs svečiai, visi Šiluvos piligrimai,

nuoširdžiai sveikinu Jus visus, susirinkusius į mums brangią šventovę. Mergelės Marijos Gimimo iškilmę švenčiame kaip Dievo meilės žmogui ir vilties šventę. Dievas neužmiršo savo žmonių, Marijos gimimas – Jo išgelbėjimo pažado įvykdymo pradžia. Jei į Jėzų kreipiamės kaip į Teisybės saulę, o Tikėjimo išpažinime sakome, kad Jis yra šviesa iš šviesos, tai Mariją pagrįstai galime vadinti Išgelbėjimo Aušra, Rytmetine Žvaigžde. Kaip anuomet Elžbietai, taip ir mums visiems Marija neša džiaugsmą – Kristaus artumą. Gal tai – viena iš priežasčių, kodėl per šimtmečius į Šiluvą renkasi tūkstančiai piligrimų, maldoje su pasitikėjimu išsakydami savo prašymus ir giliausius troškimus.

Noriu ir linkiu, kad ir šiais metais susirinkę patirtume Dievo ištikimybę, išgirstume Jo gerąją žinią. Jėzaus Evangelija yra geroji žinia kiekvienam žmogui, nes kalba apie mūsų pašaukimą laimei ir gyvenimui su Dievu. Esame įpratę skirstyti vieni kitus pagal tai, kas ko pasiekė, kokią vietą užima. Taip vieni tarsi atsiduria tarp pirmaujančiųjų, o kiti tampa pralaimėjusiais. Ar mes patys kai kada tokiais nepasijuntame? O Jėzus mums sako, kad žmogaus vertė nepriklauso nuo jo pasiekimų, padėties visuomenėje ar sukaupto turto. Tikrąją vertę jau turime, ji neatskiriama ir neatimama, nes duota Dievo.

Žmogiškiesiems santykiams negalioja rinkos dėsniai ir mums nereikia būti konkurentais, nes kiekvienas esame savitas ir nepakartojamas Dievo vaikas. Mūsų gyvenimas turėtų būti ne išlikimo varžytuvės, o talka siekiant bendro gėrio.

Tikėjimas taip pat atskleidžia, kad kiekviename žmoguje glūdi gėrio pradas, ir blogis neturi paskutinio žodžio. Net matydami pyktį, kerštą, bjaurastį, žinome, kad tai – dar ne viskas. Jėzus kviečia atsiversti, t. y. priimti Jo atleidimą ir pradėti atnaujintą, pakeistą gyvenimą.

Evangelija yra geroji žinia šeimai. Vyras ir moteris skirti vienas kitam, jie trokšta mylėti ir būti mylimi, priimti vienas kitą, kurti šeimos bendrystę. Argi darni šeima, geri santykiai tarp šeimos narių nėra tai, ko visi ilgisi? Toks yra žmogus, taip jis sukurtas.

Šeima – kur kas daugiau negu laikinas pabuvimas kartu. Iš meilės kilęs vyro ir moters įsipareigojimas vienas kitam, tvirtas ir aiškus nusistatymas neapleisti vienas kito, palaimintas Dievo, sukuria kažką visiškai naują, gražesnį, didingesnį, brangesnį. Ne veltui kalbėdamas apie šeimą Jėzus priminė: „Du taps vienu kūnu. Taigi jie – jau nebe du, o vienas kūnas“ (Mk 10, 8). Evangelijos geroji žinia yra ta, kad tokią šeimą įmanoma sukurti ir puoselėti. O pati šeima tampa gerąja žinia vaikams: turėti mamą ir tėtį, jausti meilę ir paskatinimą, matyti pavyzdį ir gauti patarimą. Šeima yra geroji žinia žmogui, kuris auga pasitikėdamas, kad kitas nenuvils, neapleis, nepaliks sunkiu momentu.

Deja, šeima dažnai nebelaikoma išsiskleidimo vieta, o veikiau atokvėpio pertraukėle tarp darbų, karjeros, užmojų, stengiantis vėl kuo greičiau prie jų sugrįžti. Neseniai popiežius Pranciškus kalbėjo apie šeimą ir darbą, atkreipdamas dėmesį, koks svarbus yra darbas, bet tuo pat metu pastebėdamas, kad „jei šeima tampa darbo organizacijos įkaite arba, jei skelbiama, kad šeima trukdo jos pažangai, tai žinokime, kad tokia visuomenė jau pradėjo save griauti! Krikščionių šeimoms tokia padėtis yra didžiulis iššūkis ir misija. Šeimoje glūdi esminiai Dievo kūrybos pradai: vyro ir moters tapatybė ir tarpusavio ryšys, vaikų gimdymas, darbas, kurio dėka žemėje jauku gyventi“.

Tačiau Evangelija yra geroji žinia ir tiems, kuriems dėl įvairių priežasčių nepavyko išsaugoti šeimos vienybės. Jėzus nė vieno nepasmerkė ir neskatino tai daryti, bet, priešingai, suteikė galimybę vėl pakilti. Dievo gailestingumu ir tiesa apie žmogų, kaip apie mylimą Dievo kūrinį, vadovausis ir šį rudenį Romoje į sinodą susirinkę vyskupai, ieškantys kelių ir būdų, kaip krikščioniškoms šeimoms geriau išgyventi savo misiją ir pašaukimą, o išsiskyrusiems ir antrą kartą susituokusiems žmonėms labiau įsitraukti į tikinčiųjų bendruomenę ir gyventi Evangelija paženklintą gyvenimą.

Jėzaus Evangelija yra geroji žinia ir visai visuomenei. Popiežius Pranciškus šiais metais išleido encikliką „Laudato si‘“ – „Būk pagarbintas“ – apie rūpinimąsi bendraisiais namais, t. y. kūrinijos tausojimą ir saugojimą. Turime bendrus namus ir šiame pasaulyje esame susiję – ši mintis kaip raudona linija tęsiasi per visa dokumentą. Esame susiję įvairiausiais saitais. Gamtos teršimas viename regione neigiamai atsiliepia ir kitiems, neracionalus išteklių eikvojimas atima juos iš būsimųjų kartų, klimato kaita paliečia net atokiausiose vietose gyvenančius žmones.

Kad visi esame susiję, akivaizdžiai patyrėme, kai ekonominė krizė sukėlė skaudžius padarinius mūsų šeimose – paskatino emigraciją, atskyrė žmones vienus nuo kitų. Dėl to sumažėjo jaunų šeimų kaimuose ir miesteliuose, buvo uždarytos ištuštėjusios mokyklos. Įvykiai viename regione daro įtaką gyvenimui kituose. Tai juntame ne tik stebėdami, kas vyksta Ukrainoje, bet ir šalyse, kurias iki šiol laikėme tolimomis, – įvykiai jose, sukėlę masinę pabėgėlių bangą, šiandien jau yra mums iššūkis, reikalaujantis priimti būtinus sprendimus.

Pasaulis tampa vis globalesnis, procesai apima vis plačiau, ir negalime į tai žvelgti tik pro asmeninės naudos akinius. Jei sėdime vienoje valtyje, negana, kad mūsų vietos joje būtų patogios ir saugios, jei tuo pat metu kita valties pusė leidžia vandenį. Bendri namai verčia galvoti apie bendrąjį gėrį. Popiežius Benediktas XVI sakė: „Dabartinėje globalizacijos epochoje visuotinė pažanga yra įmanoma tik vadovaujantis solidarumo, bendrojo gėrio ir socialinio teisingumo nuostatomis, kurių ištakos yra ne kokia nors partinė ideologija, bet Kristaus ir Bažnyčios mokymas.“

Remdamasi Evangelija, Bažnyčia kviečia žvelgti plačiau – į mažą ir silpną, seną ir ligotą, bejėgį ir beteisį – ir skatina rūpintis kiekvienu žmogumi, ypač silpniausiu, negalinčiu apginti savęs. O toks yra negimęs kūdikis, negalios palaužtas žmogus, pabėgėlis. Visi esame susiję. Jei matau, kad kitam sunku, turiu dvi išeitis: stengtis padėti, būti arti arba nusišalinti sakant: „Tavo problema, – kaip nori, taip ir daryk, gali net negyventi, man vis tiek“. Puikiai suprantame, kad tik pirmoji nuostata yra krikščioniška.

Todėl mums ne vis tiek, kas dedasi Lietuvos kaimuose ir miestuose, kaip sekasi šeimoms, kaip mūsų kraštiečiai gyvena svetur. Drauge mes negalime likti abejingi ir dėl likimo tų, kurie turėjo bėgti iš savo namų kaip Antrojo pasaulinio karo pabaigoje didelė mūsų tautiečių dalis. Visa tai – ne kitų problema, o žmogiškumo ir krikščioniškumo egzaminas mums patiems. Ar išlaikysime jį?

Kristaus Evangelija šiandien mums primena ne tik atsakomybę, bet ir galimybes, puikias progas. Galime į gera pakreipti savo, ir viso pasaulio gyvenimą, duoti postūmį, sukeliantį gerus padarinius. Galime būti artimieji tiems, kuriems reikia paramos. Ir mes patys galime skubėti į pagalbą, kaip Marija pas Elžbietą, tapdami Gerosios naujienos ir džiaugsmo nešėjais.

Homilija Šiluvoje rugsėjo 13-ąją švenčiant Šeimų dieną

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija