|
ES teisės iššūkiai Lietuvos šeimos institutui
Vilija Aleknaitė Abramikienė
 |
|
Seimo narė
Vilija Aleknaitė Abramikienė
|
Norėdama glaustai ir nerutiniškai išdėstyti mano
pasirinktą temą, turėčiau pasirinkti medicinos ar net karybos terminus.
Nes kaip kitaip būtų galima apibūdinti reiškinį, savo nežabota sklidimo
sparta artimą epidemijai, o griaunamąja jėga biologiniam ginklui.
Santuoka pagrįstos tradicinės šeimos irimo mastai Europoje šiandien,
įžengus į XXI amžių, yra stulbinantys. Tikriau ne savaiminio irimo,
o atkaklaus, sistemingo ir užsispyrėliško ardymo propagandos, politikos
ir teisės priemonėmis.
Ką tik atšventėme savo atkurtosios valstybės gimnazistišką
18 metų sukaktį. Rudenį sukaks 16 metų, kai gyvename pagal visos
tautos referendumu aprobuotą 1992 metų Konstituciją. Rašiusiems
šią Konstituciją, pačių autorių liudijimu, šeimos sąvoka anuomet
atrodė savaime suprantama, nereikalaujanti specialaus apibrėžimo.
Pasak vieno iš tos Konstitucijos autorių, buvusio mūsų kolegos Seime,
Konstitucinio Teismo teisėjo profesoriaus Egidijaus Jarašiūno, Konstitucijoje
mes matome neatsiejamą šeimos ir santuokos ryšį. Konstitucijos kūrėjai,
pagaliau tauta, aprobuodama šį sprendimą labai aiškiai pasisakė
už tokį ryšį. Savo ruožtu Europos Bendrijų kūrėjų tikslai, bent
jau iš pradžių, neapėmė šeimos teisės reguliavimo. Šeimos santykius
reguliuojanti šeimos teisė buvo ir tebėra išimtinės valstybių narių
kompetencijos sritis. Netgi Prancūzijos ir Olandijos atmestoji Sutartis
dėl Konstitucijos Europai nelaužė šios tradicinės nuostatos. Taip
pat ir Nicos deklaracija bei ja patvirtinta ES Pagrindinių teisių
chartija, kurios 269 straipsnis numato: teisė tuoktis ir kurti
šeimą garantuojama pagal šios teisės įgyvendinimą reguliuojančius
nacionalinius įstatymus, laikėsi tos pačios nuostatos. Suprantama,
valstybėms jungiantis į bendrą politinį darinį, kuriant bendrą ekonominę
erdvę ir realizuojant gerai žinomas keturias vidaus rinkos laisves,
o ypač vieną jų laisvą asmenų judėjimą, Europos Bendrijoms neišvengiamai
teko imtis atitinkamų iniciatyvų. Antrinėje EB teisėje reikėjo užtikrinti
galimybę darbuotojams, ES piliečiams, migruoti, ieškoti darbo kitose
šalyse narėse ir, žinoma, tai daryti ne vieniems, o kartu su šeimos
nariais. Pirmą kartą į klausimą, kas turėtų būti laikomas darbuotojo
šeimos nariu, Europos Bendrijos atsakė dar 1968 metais Reglamente
1612/1968 bei pateikė šiandienos požiūriu tradicinį, t.y. konservatyvų,
šeimos apibrėžimą. Trumpai sakant, šeimos narių samprata EB teisės
kontekste apėmė darbuotojo sutuoktinį, jo vaikus iki 21 metų bei
išlaikytinius. Europos Bendrijų Teisingumo Teismas bei jo jurisprudencija
turi didžiulės reikšmės, kai kalbama apie konkretų EB teisės suteikiamų
teisių turinį bei jų taikymą. Teismas plačiai traktavo išlaikytinių
sąvoką, įtraukdamas kai kuriose bylose ir buvusių santuokų vaikus
bei tuo užtikrindamas, kad skyrybų procese vieniši arba su kitu
sutuoktiniu likę vaikai taip pat galėtų tapti EB teisės suteikiamų
teisių subjektais. Tačiau kai buvo kalbama apie tą partnerį, su
kuriuo darbuotojas gyvena, Teismas aiškiai konstatavo, kad EB teisė
pripažįsta tik sutuoktinį ir niekaip kitaip. Tolesnė ETT praktika
aiškiai nurodė, kad de facto ryšiai, t.y. sugyventinių ryšiai, juo
labiau de facto ryšiai tarp tos pačios lyties asmenų pagal EB teisę
negali būti laikomi tapačiais santuokai ryšiais teisių suteikimo
kontekste.
Bėgant metams, kai kurių valstybių narių teisėje
atsirado naujų institutų. Tų valstybių piliečiai ėmė reikalauti,
kad šie institutai būtų toleruojami kitų valstybių narių teisinėse
sistemose. Šiuo požiūriu labai vertingas Europos Bendrijų Teisingumo
Teismo 1999 metų sprendimas D ir Švedija prieš Tarybą. Homoseksualus
pilietis D buvo įregistravęs partnerystę pagal galiojančią Švedijos
teisę. Kita ES valstybė ir ES Tarybos priimti reglamentai tokios
partnerystės pripažinimo nenumatė. Pilietis D ir jo šalies Vyriausybė
argumentavo, jog ES turi pripažinti tai, kas yra teisėta Švedijoje.
1999 metais Europos Bendrijų Teisingumo Teismas nurodė, jog nepaisant
to, kad šių asmenų partnerystė Švedijoje yra de jure, tačiau ES
ši nuostata nėra įpareigojanti. Įdomūs buvo teismo argumentai:
1. Didžioji dalis Europos visuomenių ir valstybių
narių neturi tokio teisinio partnerystės instituto (tais metais
jų dar buvo mažai);
2. Nėra pagrindo manyti, jog Europos Žmogaus Teisių
ir Pagrindinių Laisvių Konvencijos 8 straipsnis, nustatantis teisę
kurti šeimą, bei 14 straipsnis, nustatantis diskriminacijos draudimą
dėl seksualinės orientacijos, galėtų būti nesuderinami su šiuo Europos
Bendrijų Teisingumo Teismo sprendimu.
Jeigu mes prisimintume pastaruosius įvykius kitame
Strasbūro Žmogaus teisių teismo teisme, tai būtent remiantis anksčiau
paminėtais Konvencijos straipsniais buvo iškelti atitinkami reikalavimai
Prancūzijai.
Lyginant su Strasbūro teismu, Europos Bendrijų
Teisingumo Teismo jurisprudencija išsiskiria tuo, kad ji buvo ir
tebėra teisinio, o tam tikra prasme ir politinio stabilumo garantas,
nes visuomet pasižymėjo pagarba ES valstybių narių konstitucijoms
ir nuolat pabrėždavo, kad tiek europinės teisės doktrina, tiek paties
teismo jurisprudencijoje aiškinami teisės principai kyla iš valstybių
narių konstitucijų ir iš jose įtvirtintų vertybių. Verta paminėti,
jog 2008 balandžio 1 dieną Europos Bendrijų Teisingumo Teismas priėmė
sprendimą, kuriuo mirusio Vokietijos piliečio tos pačios lyties
registruotam partneriui pripažino teisę gauti našlio pensiją. Pažymėtina,
jog Europos Komisija, išreikšdama savo pasitenkinimą minėtuoju ETT
sprendimu, be abejonės, rodančiu tam tikrus poslinkius ir šio teismo
jurisprudencijoje, kartu pabrėžė, kad šis precedentas turės pasekmių
tik tose šalyse narėse, kurių nacionalinė šeimos teisė suteikia
tos pačios lyties partneriams santuokai analogišką statusą (t.y.
registruotos partnerystės). Reikia sutikti, jog tiek ETT, tiek ir
EK išliko korektiški valstybių narių atžvilgiu, nekvestionuodami
jų teisės pasirinkti savo šalies suverenui, t.y. tautai, priimtiną
kelią.
Tačiau ETT nėra vienintelis veikėjas ES teisinėje
erdvėje. Paskutinį praėjusio amžiaus dešimtmetį vyko gerai žinomi
procesai, per trumpą laiką pakeitę tiek šeimos sąvokos interpretacijas,
tiek ir pačius šeimos institutus valstybėse narėse. Sklandų vidaus
rinkos veikimą turėjusios užtikrinti civilinės teisės derinimo iniciatyvos
vadinamojoje laisvės ir teisingumo erdvėje tokios kaip asmenų
judėjimas, teismų sprendimų tarpusavio pripažinimas, jurisdikcijos
ir taikytinos teisės klausimai vis labiau tapo landomis vaivorykštinėmis
vėliavomis mosuojantiems aktyvistams. Įteisinant tos pačios lyties
asmenų sąjungas lemiamos reikšmės turėjo Skandinavijos šalys. Tiesa,
Danijai tapus Europos Bendrijų nare 1973 metais šie procesai nebuvo
tokie greiti. Švedija ir Suomija narėmis tapo 1995 metais. Bet jau
1994 metais pasirodė garsioji Europos Parlamento Rezoliucija dėl
lesbiečių ir homoseksualų teisių, ir tai buvo pirmas Hanibalo smūgis
į Europos vartus bei lemtingas posūkis Europos Parlamento politinėse
nuostatose, tapęs vaizdžiu šios institucijos kairėjimo simptomu.
Skandinaviška teisės mada iš karto po Švedijos narystės išplito
žaibo greičiu apėmė ne vien Šiaurės, bet ir Vidurio bei Pietų
Europą (Ispaniją, Italiją, kurios ilgą laiką buvo laikomos katalikybės
bastionais). 2001 balandžio 1 dieną Nyderlandai tapo pirmąja valstybe
nare, įteisinusia tos pačios lyties asmenų jau ne partnerystę, o
santuoką. Galėtume tikėtis, jog žmonės, gavę tai, ko norėjo, pagaliau
aprims, bet, regis, šio tipo aktyvistams gana niekada nebūna.
Pasiekę šį tikslą, aktyvistai iškart pradėjo reikalauti įsivaikinimo
teisės. Švedai ir danai 2002 metais jau leido įsivaikinti homoseksualioms
poroms ne tik savo pilietybės valstybės vaikus, bet ir atsivežti
juos iš užsienio.
Labai įdomu stebėti, kaip keitėsi, t.y. kaip bėgo
iš paskos permainingai socialinei tikrovei Strasbūro Europos Žmogaus
Teisių Teismo jurisprudencija. Nenoriu varginti atitinkamų bylų
vardijimu, tik paminėsiu, jog iš pradžių ir Strasbūro teismas savo
sprendimais neatrodė toks modernus. Tiesiog stebiesi matydamas,
jog pagal tapačią bylos fabulą 2002 metais buvo priimtas vienas
sprendimas, o jau 2008 metais visiškai priešingas. 2002 metų byloje
prieš Prancūziją EŽTT neįžvelgė diskriminacijos dėl to, kad Prancūzijos
teismas neleido gėjui, turinčiam partnerį, įsivaikinti vaiko. Prancūzijos
ir Strasbūro teismų motyvas buvo tas, kad būtų pažeisti vaiko interesai,
jei būtų leista gėjų porai jį įsivaikinti. 2008 metų sausio 22
dienos sprendimo fabula mums žinoma labai gerai, o teismas lesbietės
EN prieš Prancūziją byloje neįžvelgė nei žalos vaikui, nei kaip
kitaip bandė apginti vaiko interesus. Priešingai, teismas pasisakė,
jog toks įsivaikinimas atitiktų vaiko interesus, jei Prancūzija
būtų leidusi tai padaryti. Teismo motyvas toks: jei Prancūzija leidžia
įsivaikinti vienišiems, tai kodėl ji neturėtų leisti įsivaikinti
lesbietėms.
Mes galime save raminti tik tuo, kad pagal Civilinį
kodeksą teisę įsivaikinti turi sutuoktiniai ir tik išimtiniais atvejais
leidžiama įvaikinti nesusituokusiam asmeniui ar vienam iš sutuoktinių,
jei socialinis darbuotojas teigiamai įvertintų jūsų pasirengimą
vienam auginti įvaikintą vaiką. Reikia tikėtis, jog socialinis darbuotojas
tinkamai įvertintų ir socialinę tokio asmens aplinką.
Turiu prisipažinti, jog sąmoningai balsavusi už
ES Sutartį dėl Konstitucijos Europai, šiandien, o ypač Strasbūro
teismo nuomonių kaitos kontekste, jau turėčiau džiaugtis, kad ji
neįsigaliojo. Kodėl? Todėl, kad tokiu atveju ES būtų įgavusi tarptautinį
teisinį subjektiškumą, prisijungusi prie Europos Žmogaus Teisių
ir Pagrindinių Laisvių Konvencijos ir tuomet Europos Sąjungos Teisingumo
Teismui taptų privaloma Strasbūro Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija.
Tarp šių dviejų teismų yra nemaža įtampos dėl išsiskiriančios jų
praktikos, jie stovi kaip du ožiai ant lieptelio surėmę ragus, ir
tai teikia vilties. Ir dar bemaž visai smagu, turiu pripažinti,
jog Europos Taryboje vyksta politikos rusifikacija mat Rusijos
Federacija daugiau už kitas valstybes finansuoja šią instituciją.
Tikiuosi, dar ne visoms didžiosioms ES ir ET valstybėms narėms šie
dalykai patinka. Tokiu atveju gali būti, jog šios pažangios institucijos
reikšmė mažės ir atitinkamai didės reikšmė tų institucijų, kurios
siekia sutarimo ir stabilumo ES viduje.
ES teisėkūroje visą šią dinamiką atspindi institucijų
įgaliojimų išplėtimas tarptautinės privatinės teisės srityje. Jeigu
Mastrichto sutartis numatė vien teisminio bendradarbiavimo civilinėse
ir baudžiamosiose bylose galimybę, tai Amsterdamo sutartis jau įgalino
ES Tarybą imtis priemonių teisėkūros lygmeniu. Teisės aktai vis
tobulėja ir vis labiau ryškėja tam tikrų valstybių tikslas priversti
visas valstybes nares be išimties besąlygiškai pripažinti ne tik
viena kitos teismų sprendimus, bet ir bet kuriuos valstybėse galiojančius
civilinius statusus. Net ir tuos, kurių valstybių nacionalinė teisė
ir konstitucija nepripažįsta. Ne paslaptis, kad nemaža dalis tradicijai
ištikimų ES, taip pat ir Lietuvos piliečių, dėl patiriamo spaudimo
kaltina ES ir jos institucijas. Tačiau iš tikrųjų ES nėra už visa
tai tiesiogiai atsakinga. Prisiminkime Europos Sąjungos Teisingumo
Teismo argumentacijos logiką visas chaosas ir teisinių institutų
įvairovė kyla ne iš ES kaip tokios, bet iš valstybių narių. Pačios
narės yra pasimetusios tarp vertybių ir sukuria dviprasmiškas situacijas:
tai, kas vienose šalyse pripažįstama, visiškai nepriimtina kitose.
Vis dėlto ES institucijos, kurioms mes delegavome dalį savo suvereniteto,
privalo ginti mūsų kultūrinį, dvasinį suverenitetą, jos negali ignoruoti
tų ribų, kurias nubrėžė tautų tradicijos ir nacionalinė civilinė
teisė.
Šeimos teisės institutas nėra jau toks privatus,
kaip galėtų atrodyti ar kaip norėtų kai kurie aktyvistai: jis aprėpia
ir socialinę tikrovę, nustato tam tikrą žmonių santykių tvarką,
kuri užtikrina visuomenės stabilumą, jos tęstinumą ir galų gale
tampa viešosios tvarkos dalimi. Būtent tokia samprata remiasi LR
Seimo Europos reikalų komitetas ir LR Teisingumo ministerija, svarstydami
Komisijos pasiūlymą Tarybos Reglamentui Roma III. Šio dokumento
tikslas yra išspręsti labai sunkų taikytinos teisės klausimą su
santuokomis susijusiose bylose. Kalbant paprastai, gali atsitikti
taip, kad du susituokę žmonės iš ES šalių gyvens Lietuvoje ir sumanys
Lietuvos teisme išsiskirti, o tokiu atveju mūsų teismui gali tekti
taikyti ne teismo vietos, t.y. ne Lietuvos, teisę.
Pasiūlymo 7a punktas pagal Komisijos siūlymą atitinkamais
atvejais galėtų įpareigoti Lietuvos teismus taikyti, pavyzdžiui,
Olandijos teisę. Vadinasi, bet kas gali ateiti ir pareikalauti,
kad bent valandai mūsų teismuose įsigalėtų olandiškos mados. Tai
reikštų, jog patys prieš savo valią, prieštaraudami savo tautos
referendumu aprobuotai Konstitucijai, suformuotume teisinį precedentą.
Gyvename teisinių sistemų difuzijos laikais, kada precedentas įgauna
vis didesnę reikšmę, nors tai nėra mūsų romėniškosios teisės dalykas,
bet to visai pakaktų, kad politikams būtų daromas spaudimas dėl
atitinkamų politinių sprendimų priėmimo. Suvokdami visapusišką tokio
teisinio precedento grėsmę, LR Seimo Europos reikalų komiteto nariai,
tiesa, gana trapia balsų dauguma, pasiūlė įtraukti į svarstomą dokumentą
viešosios tvarkos išlygą t.y. kad Lietuvos Respublikos teismai
neprivalėtų taikyti teisės, kurios normos prieštarautų mūsų valstybės
įstatymais apibrėžtai viešajai tvarkai. Deja, LR Seimo Teisės departamentas
bei Europos teisės departamentas išreiškė nuomonę, jog kalbėti apie
valstybės narės viešąją tvarką esant Europos Sąjungos nariais ir
galiojant tarptautinei viešajai tvarkai jau nebėra prasmės (!).
Tad kas mums dar beliko, kokios suvereniteto garantijos?
Jeigu su savo bendraminčiais ES atsilaikysime, viešosios tvarkos
išlyga liks. Tuomet mūsų teismams nereikės pripažinti kai kurių
olandiškos privatinės teisės institutų kaip nesuderinamų su mūsų
valstybės viešąja tvarka.
Dar vienas dalykas, vertas paminėjimo: Lisabonos
sutartyje, kurią ratifikuosime, yra numatytas valstybių narių vienbalsiškumo
reikalavimas su šeimos teise susijusiems klausimams bei dėl jų teikiamų
teisės aktų pasiūlymų. Kai kas Europoje tuo nepatenkintas, tačiau
tai bene paskutinioji viltis visiems, dar pasitikintiems tradicijos
prasmingumu.
Dar yra ir mūsų Civilinio kodekso punktas 1.11,
kuriame teigiama, jog užsienio teisės normos netaikomos, jei jos
prieštarautų Lietuvos Konstitucijos ir įstatymų įtvirtintai viešajai
tvarkai. Tokiais atvejais būtų vadovaujamasi Lietuvos teise.
Mūsų oponentai neretai klausia: ar tikrai dviejų
gėjų santuoka/partnerystė galėtų sugriauti viešąją tvarką? Atsakau:
per pastarąjį dešimtmetį matėme daugiau nei pakankamai pavyzdžių,
liudijančių, kaip toli gali nueiti moralinių ribų nepripažįstanti
laisvė. Prieš kurį laiką Olandijoje oficialiai įregistruota ir jau
veikia pedofilų partija. Jei paklustume mūsų oponentų nuomonei bei
valiai, turėtume teisę tik stebėti, jei, pavyzdžiui, tokia partija
imtų auklėti Europos, vadinasi, ir mūsų vaikus, ir tik stebėtis,
jog taip intensyviai plėtojasi bei kinta vadinamoji tarptautinė
viešoji tvarka...
Čia vertėtų prisiminti garsųjį F. Dostojevskio
posakį jeigu Dievo nėra, tada viskas leista. Galima ir perfrazuoti.
Jeigu ES bus leista viskas, tuomet mūsų vaikams beliks konstatuoti:
Dievo tikrai nėra!
Pabaigai kviečiu įsiklausyti į Konstitucinės teisės
profesoriaus Egidijaus Jarašiūno žodžius: Konstitucija yra svarbiausias
nacionalinis šeimos teisės šaltinis, teisinių sprendimų patikros
priemonė, todėl šeimos santykius reikia reguliuoti pagal Konstituciją,
o ne kariaujant su ja. Šiandien kalbame apie tradicines ir modernias
šeimas, tegaliu pasakyti, kad tradicija visada yra tai, kas patikrinta,
tradicija nėra atgyvena. Ar pasiteisins modernumas, ar ne vienas
Dievas žino. Daugybę kartų žmonijos istorijoje tai, kas atrodė modernu,
vėliau buvo išmesta į šiukšlyną, nes tebuvo trumpas blyksnis, negalintis
atlaikyti laiko išbandymų.
Parengta pagal pranešimą konferencijoje
Šeima visuomenės ateities garantas
© 2008 XXI amžius
|
