„XXI amžiaus“ priedas apie gyvybės apsaugą Nr.9 (94)

2008 m. rugsėjo 19 d.


PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos


 

Jokios tolerancijos narkotikams

Mindaugas  BUIKA

1-ojo Pasaulinio forumo prieš
narkotikus organizatoriai
prie jų pasirašytos deklaracijos

Pasaulinis forumas Stokholme

„Mes visi turime teisę būti laisvi nuo piktnaudžiavimo narkotikais. Piktnaudžiavimas narkotikais ir narkotikų kontrabanda paneigia labiausiai pažeidžiamų individų teises – tų, kurie per įgytą priklausomybę sukompromituoja savo laisvą valią. Narkotinė priklausomybė yra šiuolaikinė vergystė (…), kuri pasmerkia narkotikų vartotojus suluošintam gyvenimui ir dažnai yra jų priešlaikinės mirties priežastis. Be to, gula sunkia našta visuomenei ir skleidžia narkomanišką gyvenseną. Visi žmonės turi teisę tikėtis iš savo vyriausybių, kad jie ir jų šeimos bus apsaugotos nuo piktnaudžiavimo narkotikais ir turės laisvą nuo narkotikų gyvenimą“.

Taip skelbiama deklaracijoje, kurią rugsėjo 8-10 dienomis priėmė Švedijos sostinėje Stokholme vykusio 1-ojo Pasaulinio forumo prieš narkotikus dalyviai. Šio susitikimo, kurį organizavo tarptautiniai kovos su narkomanija, alkoholizmu ir rūkymu sąjūdžiai bei sveiko gyvenimo būdo skleidėjai, oficiali rėmėja buvo Švedijos karalienė Silvija. Tris dienas trukusiuose svarstymuose apie piktnaudžiavimo narkotikais epidemijos grėsmę pasaulinei bendruomenei, apie įstatymines priemones jos prevencijai ir būdus narkomanų gydymui dalyvavo daugiau kaip 600 delegatų iš 82 šalių, atstovaujančių visiems penkiems kontinentams.

Kaip pažymėjo Pasaulinio forumo organizacinio komiteto pirmininkas Bobas Bergvalas, pagrindinė dabartinės politikos problema yra ši: arba pasaulis susitaiko su stiprėjančiu nelegaliu narkotikų vartojimu, ar toliau tęsia kovą. Ir atsakymas, kurį davė nevyriausybinių organizacijų tarptautinio susitikimo Stokholme dalyviai yra tik vienas: svarbiausias uždavinys narkomanijos prevencijai – visomis įmanomomis priemonėmis stabdyti nelegalių narkotikų vartojimą ir jokiu būdu to netoleruoti. Taip pat yra būtina užkirsti kelią jaunų žmonių „eksperimentavimui su narkotikais“, nes tuo būdu jie rizikuoja tapti priklausomais.

Mėginimas legalizuoti per „užpakalines duris“

Aptardamas 1-ojo Pasaulinio forumo prieš narkotikus rezultatus žymus amerikiečių ekspertas dr. Robertas Diupontas pažymėjo, kad šio susitikimo šeimininke neatsitiktinai tapo Švedija. Ši šalis atkakliai ir sėkmingai kovojo su alkoholizmo problema XX amžiau pirmojoje pusėje ir su piktnaudžiavimu narkotikais vėlesniais dešimtmečiais. Forumo dalyviai prisiminė švedų psichiatrą Nilsą Bejerotą, kuris bendradarbiavo su Stokholmo policija per 7-ajame dešimtmetyje išplitusią anfetamino injekcijos epidemiją. Jo įtikinama analizė parodė, kad piktnaudžiavimas narkotikais nuo jau priklausomų prie naujų vartotojų plinta kaip užkrečiama liga. Profesorius N. Bejerotas padarė išvadą, kad narkotikų plitimo epidemiškumą galima sustabdyti tik ribojant jų prieinamumą ir mažinant visuomenės toleranciją nelegaliam narkotikų naudojimui. Jo studija apie anfetamino epidemiją taip pat parodė, kad narkomanų medicininis aprūpinimas narkotikais, tikintis, jog tai padės išvengti nusikaltimų ir apribos narkomanijos plitimą visuomenėje, buvo iš esmės klaidingas. Toks medicininis narkotikų „tiekimas“ tik prailgino narkomanų priklausomybę ir sudarė sąlygas piktnaudžiavimui.

Būtent po šio tyrimo Švedija ėmė vykdyti ypač griežtą narkotikų vartojimą ribojančių įstatymų politiką, dėl to dabar šioje šalyje nelegalus narkotikų vartojimo lygis yra žemiausias Europoje.

Susitikimo dalyviai, apsvarstę priklausomybės narkotikams biologiją, priėjo vieningos išvados, kad narkomanijos prevencija gali būti įgyvendinama tik skatinant abstinenciją (visišką susilaikymą) nuo chemikalų vartojimo. Dabar kai kuriose šalyse paplitusi vadinamoji „žalos sumažinimo“ politika su priemonėmis, iš esmės darančiomis narkotikų vartojimą lengvesnį, pigesnį ir saugesnį, nesumažino narkomanijos masto, o tik padarė dar didesnę žalą narkotikų vartotojams ir sukėlė pavojų visuomenei.

„Vadinamieji „medicininiai“ projektai, kuriais dalijamas heroinas nuo narkotikų priklausantiems asmenims, kaip priemonė „žalos sumažinimui“, yra viso labo bandymas legalizuoti narkotikus per „užpakalines duris“. Jungtinių Tautų Organizacija turi sankcionuoti visų licencijų heroino importui atėmimą, kuris būtų skirtas priklausomybėje atsidūrusių vartojimui“, – teigiama Pasaulinio forumo prieš narkotikus dalyvių deklaracijoje. Joje taip pat smerkiama vadinamųjų „injekcijos patalpų“ narkomanams skyrimas ar net specialių „narkotikų zonų“ miestuose sudarymas, nes visa tai tik sudaro geresnes sąlygas narkomanijos epidemijai. Smerktinos yra ir pastangos skirti „silpnuosius“ ir „stipriuosius“ narkotikus ar net kalbėti apie „medicininę marichuaną“, kuri būtų naudojama kaip vaistas, kas prieštarauja tarptautinėms konvencijoms.

Reikia vieningo ir motyvuoto veikimo

Dokumente taip pat pabrėžiama, kad narkotikų gamyba ir kontrabanda kelia didelę grėsmę besivystančioms šalims, ypač toms, kuriose šis nusikalstamas verslas yra paplitęs. Tai žaloja visą visuomeninį ir politinį gyvenimą (pvz., Kolumbija Lotynų Amerikoje ir Afganistanas Vidurinėje Azijoje), naikina vietinę kultūrą, stabdo ekonominį vystymąsi. Vakarų valstybės turi padėti toms šalims kovoti su narkotinių medžiagų gamyba ir jų kontrabanda, taip pat mažinti narkotikų poreikį savo visuomenėse. Dėl to yra skatintinas „laisvos nuo narkotikų erdvės“ kūrimas švietimo ir sveikatos apsaugos institucijose, darbo vietose ir poilsiavietėse. Taip pat skatinamos griežtos sankcijos už pažeidimus transporte ir kitose su rizika gyvybei susijusiose sąlygose.

R. Diupontas savo apžvalgoje pripažino, kad į Stokholmo susitikimą daugelis delegatų buvo atvykę gerokai demoralizuoti ir kupini skepticizmo, galvodami, kad pasaulis nebegali susidoroti su paplitusiu piktnaudžiavimu narkotikais ir kad neva turi susitaikyti su šia „neišvengiama“ šiuolaikinio gyvenimo dalimi. Tačiau sutikę bendraminčių, apsikeitę patyrimu ir studijų rezultatais, jie išvyko sustiprinę įsitikinimą, kad pasaulis neturi pasiduoti nelegaliam ir žalingam narkotikų naudojimui. Jie suprato, kad narkomanija gali būti sustabdyta motyvuotų individų, nevyriausybinių organizacijų ir valdžios pareigūnų bendru veikimu. Kiekviena iš šių grupių atskirai gali būti bejėgė, tačiau susivienijus būtų rimtai pasipriešinta pragaištingam piktnaudžiavimui.

Beveik prieš šimtą metų, 1909-aisiais, Šanchajuje (Kinija) įvyko pirmasis tarptautinis susitikimas, kuriame bandyta spręsti narkomanijos problemą. Per praėjusį šimtmetį nemažai nuveikta: išsiplėtė šalių bendradarbiavimas, priimtos trys tarptautinės konvencijos (1961, 1971 ir 1988 metais) dėl narkotikų žalos ir prevencijos. Reikia toliau žengti šiuo nacionalinio ir tarptautinio veikimo keliu, gerinant visuomenės sveikatingumą ir saugumą, kuriant garantuotą būsimų kartų ateitį.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija