Užmirštas ir nereikalingas jubiliejus

Baigiasi 2008-ieji metai, Lietuvos Respublikos Seimo paskelbti Blaivybės metais. Kokie jie buvo? Ar tapome blaivesni? Kodėl ši gyvybiškai svarbi sukaktis (150 metų nuo pirmojo Blaivystės sąjūdžio pradžios) netapo valstybine akcija, o žiniasklaida beveik abejingai tylėjo apie mus žudantį girtuoklystės, narkomanijos, prostitucijos liūną. Lietuvoje vykę renginiai, paminėjimai, susitikimai netapo valstybinės reikšmės įvykiu, kaip Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio 20-metis, vyskupo Motiejaus Valančiaus 200 metų gimimo jubiliejaus minėjimas ar šiandien Lietuvos automobilių kelių direkcijos vykdoma kovos su chuliganizmu keliuose prevencija. Daug dažniau žiniasklaida mums primena, kad šie metai taip pat paskelbti Skaitymo metais, o kitąmet minėsime Lietuvos vardo tūkstantmetį.

Lapkričio 7 dieną Seimo Konstitucijos salėje Sveikatos apsaugos ministerija, Seimo Sveikatos reikalų komitetas ir Nacionalinė sveikatos taryba surengė konferenciją „Blaivybė – nacionalinis pasirinkimas. Savivaldybių patirtis“. Pagrindinį pranešimą tema „Radviliškio rajono savivaldybės patirtis kovoje su girtavimu“ pristatė rajono savivaldybės meras Antanas ČEPONONIS.

Ar tai istorinis sutapimas, ar tiesiog gyvenimo būtinybė, kad jūsų iniciatyva sudaryta komisija pradėjo kovą su alaus barais?

Žinoma, tai yra būtinybė. Dabar gailiuosi, kad gal per vėlai praregėjau. Su daug kuo buvo tarsi ir apsiprasta, be to, visi kiti darbai atrodė daug svarbesni. Tačiau kai vieną 2007 m. rugpjūčio dieną nusprendęs pasižiūrėti, kaip ir kuo užsiima miesto žmonės, užsukau į bendrabutyje įsikūrusį alaus barą, buvau tiesiog sukrėstas to, ką pamačiau: baras apgultas žmogystų su puslitriniais stiklainiais, bokalai praplaunami kažkokiame dubenyje, tualetas neveikia, baisus dvokas. Tikra girdymo mašina. Vėliau per keletą dienų perėjau dar keletą mieste esančių „taškų“, ir daugelyje jų pamačiau panašų vaizdą. Tokiose įstaigose trūksta elementarios pagarbos žmogui, klientui. Pirmasis žygio prieš alaus barus etapas prasidėjo lyg ir nuo biurokratiško žingsnio – buvo sudaryta komisija iš Savivaldybės, rajono Maisto ir veterinarijos tarnybos, Policijos komisariato, Visuomenės sveikatos centro darbuotojų. Ši komisija pirmą kartą patikrino 128 barus ir parduotuves, prekiaujančias alkoholiniais gėrimais, antrą kartą – 39. Po patikrinimų užsidarė 20 barų (kai kurie net netikrinti), trys jų pakeitė veiklos pobūdį – tapo parduotuvėmis, o 15 įmonių buvo laikinai, kol įvykdys reikalavimus bei sanitarines sąlygas ir susitvarkys patalpas, sustabdytas licencijų verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais galiojimas. Vėliau 10 tų įmonių, kurios pagerino paslaugų kokybę, veikla ir licencijų galiojimas atnaujintas.

Kiekvienas geras sumanymas, darbas ar pasipriešinimas blogiui paprastai sutinka didelį priešiškumą. Kaip atsilaikėte prieš karčemų savininkų puolimus?

Puolė daugiausia ne savininkai, o barų lankytojai ir žiniasklaida. Pastaroji bandė įžvelgti kažkokius interesus, sukelti skandalą. Lankytojai taip pat buvo nepatenkinti, nes barai buvo uždaromi remontui, pyko, kad komisija kaskart apsilankydama drumsčia jų nusistovėjusią tvarką. O konfliktas su savininkais buvo tik vienas, kuris tęsiasi iki šiol. Reido metu vieną įmonę komisija perspėjo, kad yra pasibaigęs įmonei priklausančio baro, esančio Radviliškio miesto turguje, maisto tvarkymo pažymėjimo galiojimas, ir Radviliškio valstybinės maisto ir veterinarijos tarnyba sustabdė jos veiklą. Įmonė nesitvarkė ir toliau dirbo be pažymėjimo, todėl Radviliškio rajono savivaldybės direktoriaus įsakymu buvo panaikintas licencijos galiojimas. Tada prasidėjo skundų ir teismų maratonas: alaus baro savininkai generalinei prokuratūrai, apygardos teismui ir valstybinei MVT apskundė Savivaldybės ir rajono VMVT veiksmus. Savivaldybė bylą laimėjo, bet manome, kad ši istorija dar negreit baigsis. Nuo praėjusių metų lapkričio mėnesio iki šiol prie įėjimo į turgų kabo alaus baro savininko pakabintas plakatas, kuriame jis veja iš posto merą Antaną Čepononį. Tame pačiame turguje teko patirti ir kitą išpuolį: alaus baro savininkas, pamatęs mane vaikščiojant po turgų, per garsiakalbį pradėjo šaukti, kad štai vaikšto verslo žlugdytojas, uždaręs barą ir neleidžiantis sunkiai dirbantiems žmonėms atsigaivinti.

Liaudies išmintis sako, kad vienas lauke – ne karys. Kas buvo kartu su Jumis šiame išties reikalingame darbe. Gal galėtumėte prisiminti laiškus, telefonų skambučius, kuriais Jūs ir Jūsų vadovaujama komisija buvo tiesiog padrąsinta, padėkota už atliekamą darbą?

Žmonės dėkojo ir telefonu, ir susitikimuose, skatino nenutraukti šio darbo. Atsižvelgdama į Šeduvos miesto bendruomenės prašymą gelbėti Šeduvos įvaizdį, Savivaldybės taryba apribojo miesto centre esančio baro prekybos alumi laiką, mat šio baro lankytojai teršė ir centrinę aikštę, kurioje stovi paminklas Lietuvos Prisikėlimo apygardos partizanams. Baro savininkui nepatiko toks apribojimas, ir jis visiškai uždarė barą. Ir Radviliškio miesto įmonių, kurių darbuotojai dažną darbo dieną pradeda alaus baruose, vadovai pritarė šiam darbui.

Jūs Lietuvos Respublikos Seime pristatėte pagrindinį pranešimą. Tai džiugina, tačiau kartu ir stebina: nejaugi radviliškiečiai iš tiesų vieninteliai praktiškai pratęsia Blaivybės puoselėjimo ir sąmoningo pasirinkimo tradicijas?

Žiniasklaida, nors iš pradžių ir puolė, paskui mūsų darbus ir išgarsino, todėl buvome pastebėti Seimo Sveikatos reikalų komiteto ir dalyvavome kaip pagrindinis pranešėjas konferencijoje „Blaivybė – nacionalinis pasirinkimas. Savivaldybių patirtis“. Pranešimas sulaukė didelio konferencijos dalyvių dėmesio. Ko gero, esame vienintelė savivaldybė Lietuvoje, privertusi tvarkytis barų savininkus. Žinoma, kai ko išmokome iš kitų. Pavyzdžiui, Radviliškio rajono savivaldybės taryba, pritardama Šiaulių miesto savivaldybės tarybos sprendimui uždrausti prekiauti alkoholiu rugsėjo pirmąją, 2006 m. rugpjūčio 10 dieną priėmė sprendimą uždrausti rugsėjo pirmąją nuo 6.00 val. iki 24.00 val. prekiauti visų rūšių alkoholiniais gėrimais prekybos ir viešojo maitinimo įmonėse. Vyriausybės atstovas Šiaulių apskrityje apskundė šį sprendimą Šiaulių apygardos administraciniam teismui, kuris laikinai sustabdė šio sprendimo galiojimą, nes jis iš dalies prieštaravo tuo metu galiojusiems teisės aktams. Vėliau, lapkričio 9 dieną, Seimas priėmė Alkoholio kontrolės įstatymo pataisą, draudžiančią rugsėjo pirmąją prekiauti alkoholiniais gėrimais visą parą.

Tai, kas nuveikta, dar palyginti labai mažai. Neabejojame, kad Lietuvos krikščionys demokratai atvers ir rajono mokyklų duris. Kokie sumanymai ateičiai, kad Lietuva būtų gražesnė ir blaivesnė?

Kad ir kaip būtų liūdna, mūsų jaunimas alkoholinius gėrimus vartoja vis daugiau ir daugiau. Dauguma tėvų bei mokytojų stengiasi to nematyti. Tyrimai rodo, kad įvairius alkoholio produktus vartoja beveik 70 proc. mokinių. Pardavėjos yra labai „draugiškos ir supratingos“ – daugiau negu 23 proc. mokinių alkoholį perkasi patys. Kultiniai mokinių gėrimai – sidras, šampanas ir alus, beveik 32 proc. mokinukų neatsisako ir degtinės. Krikščionys demokratai įsitikinę, kad galimybės prevencinei veiklai dar nėra išnaudotos. Kad ši veikla būtų efektyvesnė, siūlome ir skatiname atkreipti dėmesį į nevyriausybinių organizacijų, verslo ir kitų organizacijų bendradarbiavimą ir paramą. Mokyklose turi veikti pedagogų, tėvų ir moksleivių savivaldos organizacijos, galinčios mažinti atotrūkį tarp tėvų ir vaikų, stiprinančios santykius šeimose, suteikiančios daugiau informacijos, padedančios veiksmingiau kovoti su žalingų įpročių plitimu. Tačiau pats svarbiausias faktorius, formuojantis jaunimo įpročius, tarp jų ir polinkį vartoti alkoholį, yra šeima. Tik kartu su šeima mokykla yra pajėgi spręsti daugelį problemų.

Būtina kurti alkoholį vartojančių moksleivių nustatymo bei ankstyvosios prevencijos mokykloje sistemą. Tai būtų žingsnis pirmyn sprendžiant paauglių rūkymo, alkoholio ir kitų narkotikų vartojimo problemas.

Dėkojame už pokalbį.

Kalbėjosi Laima Macytė

© 2008 „XXI amžius“