„XXI amžiaus“ priedas apie gyvybės apsaugą Nr.4 (125)

2011 m. balandžio 22 d.


PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos


 

Ištikimi Hipokrato priesaikai

Pasaulyje kas dvi minutės nuo gimdos kaklelio vėžio miršta moteris. Lietuvoje nuo šios ligos kas savaitę miršta penkios moterys

Janina SEMAŠKAITĖ

Kur sustoja laikas

Čia susiaurėja ir išnyksta pasaulis su tūkstančių žemės gyventojų sudėtingomis dienomis ir nelengva buitimi: čia lieki su savo skausmu ir negalia, su nežinia ir nerimu – kas bus toliau? Ir visai nesvarbu, ar lanko tave bičiuliai ir linki pasveikti. Vis tiek lieki su liga, nes niekas kitas negalės už tave iškęsti visko, kas dar laukia – gydymo ir pasekmių. Kad ir kaip ramintų artimieji, skaidrintų nuotaiką bičiuliai – lieki vienas su viltimi pasveikti ir tikslu tau likimo atseikėtą dieną, valandą ar metus praleisti prasmingai. Tad nekaltink likimo, jei nespėjai pasakyti gero žodžio draugams ar neatsiprašei už nuoskaudą atsitiktinai kelyje sutiktų žmonių, kuriems esi, buvai ir liksi svetimas.

Permainingų nuotaikų kankinamą tave supras tik gydytojas. Jis vienintelis pasakys tau tiesą apie ligą, paskatins susitelkti ir pasitikti būtį atkakliu noru pasveikti. Atviresnių žodžių iš kito nesitikėk, ligoninė – dar ne paskutinė tavo egzistencijos stotelė. Sustok ir tyliai palauk, nes esi tik vienas iš daugelio, ir nesistenk būti niekuo kitu, tik ligoniu, nes čia yra ta vieta, kur nublanksta asmenybė ir iki nedidelės palatos susiaurėja pasaulis… Kol suvoksi šitą paprastą tiesą, žinomą dar iš senųjų graikų raštų, praeis nemažai laiko.

Prisiminiau ir aš skaitytas legendas apie nemirtingus didvyrius. „Pas Dievą žmogus yra niekas“, – pasakė Poseidonas Odisėjui. „Esu tik vienas iš pasaulio – nei daugiau, nei mažiau“, – suprato Odisėjas. Tik dar neparašytoje ligoninės „Odisėjoje“, kasdien ir kas akimirką herojus yra vienas – gydytojas. Ir jei užteks drąsos – pamatysi, koks spalvingas ligoninės pasaulis, kai tau atrodo, jog laikas sustojo.

Panorau suvokti, kuo gyvena gydytojas, kai pacientui laikas „sustoja“. Ir ačiū likimui, kad čia sutikau ir pamačiau žmonių, kuriems diena bėgte prabėga nelengvo darbo sūkury. Kviečiu ir skaitytojus pamatyti ligoninės pasaulį pacientų akimis. Greitai sužinojau, jog esu „ne viena iš daugelio“, perėjusi ilgus nusivylimo kelius reformuotoje eilinėje poliklinikoje, kol atsidūriau Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) Kauno klinikų Akušerijos ir ginekologijos klinikoje, aukšto lygio profesionalų – gydytojų, mokslininkų ir ligoninės slaugytojų globoje. Patekau čia, kaip ir daugelis kitų ligonių, neišvengusi būtinybės „pakovoti“ už siuntimą išsamesniam tyrimui. Nekalbėsiu apie tai, kaip nukenčia pacientas po daugybės medicinos reformatorių ir jų pasiūlytų reformų, nes ligoniams visa tai žinoma kasdienybė. Noriu gerus žodžius išsakyti medikams, kurie dar neišlakstė po užsienius ir suvokia Hipokrato priesaiką ne kaip užmirštą rašytinį amžių paveldą, nors dėl to pačių gydytojų kasdienybė ir buitis netampa lengvesnė. Galiu tik paminėti dirbančius sunkiausią darbą žemėje – gydytojus, kuriems priesaikos žodžiai šventi, o mediko sąžinė ir garbė neprarasta. Gaila, kad mūsų televizija  ir spauda medikus prisimena dažniau tada, kai reikia kurį iškoneveikti. Matyt, geras žodis tampa deficitu. Deja, nurodinėti gydytojui, ką ir kaip dirbti, per kiek dienų ligonis privalo pasveikti, šiandien gali net šiaučiai ir santechnikai. Neklausiu, kiek valstybės vedlių, valdžios vyrų ir tautos išrinktųjų per dvidešimt atkurtos nepriklausomybės metų lankėsi mūsų ligoninėse ir poliklinikose ir kiek jų realiai pamatė, koks sunkus gydytojo ir slaugytojos darbas. O jei pamatė, tai kažin ar sunerimo, gerai žinodami, kokius grašius už atsakingiausią, titanišką darbą gauna mokslinį laipsnį turintis gydytojas vienoje iš svarbiausių Lietuvos medicinos įstaigų? Tuščias reikalas šito klausti, kai milijonai valstybės lėšų nežinia į kieno kišenes subyra, kur, kiek ir kaip sugrobstomi valstybės litai ir kodėl niekas už tai nėra atsakingas? Jau nesistebim, kad proto žmogus Lietuvoje nevertinamas. Proto žmogaus Lietuvai dar nereikia! Todėl mano sutiktų ligonių vardu noriu nuoširdžiai padėkoti klinikų medikams. Nustebau pajutusi, jog čia dar tvyro akademiko, profesoriaus Prano Mažylio, įkūrusio ginekologijos kliniką, dvasia. Džiaugiuosi, stebiuosi ir kviečiu skaitytojus bent į vieną ligoninės dieną, kupiną darbo ir susikaupimo. Susipažinkite su medikais, kurie ligonį pasitinka, gydo, slaugo ir išlydi sveikstantį.

Kai lieka su medicina

Rytas. Pirmosios į palatą ateina slaugytojos padėjėjos. Susipažįstu su jauniausia iš jų – Birute Juščinskaite. Tvarkingas darbo rūbas, minkštas šiltas balsas, iškart, vos paklaususi, ko kuriai reikia, mergina pelno ligonių pasitikėjimą. Ji pasirūpina viskuo, ko reikia ligonei po operacijos: greit subėgios, atneš, paduos. Dirba vos trečias mėnuo, atėjo baigusi Kauno kolegijos Sveikatos priežiūros fakultetą. Pasirinkusi akušerės specialybę, norėtų gilinti medicinos žinias, tęsti studijas. Deja! Šeimoje dirba vienas tėtis, mama – bedarbė, yra ir jaunesnė sesutė, kuriai dar reikia mokytis, įgyti specialybę. Kadangi medicinos studijos brangiai mokamos, slaugytoja kol kas jokių vilčių sumokėti už mokslą neturi. Mokslas – ne „žvaigždučių“ kalvė, kur kniauktelėjus į mikrofoną, pakraipius uodegytę nubyra didesnis atlygis, nei už kruviną, tiesiogine žodžio prasme, darbą klinikoje sumokama. Todėl ir klausiu gražios mergaitės, su kibirkštėlėmis akyse ir jaunos Veneros figūrėle, ar neketina ji Lietuvos  gražuolių konkurse dalyvauti? Tikrai ne vieną pretendentę į gražuoles pralenktų. O kas čia pamatys tas kibirkštėles ir tą figūrėlę, kas pastebės, kaip grakščiai juda jos rankos, kas atras turtingą merginos dvasinį pasaulį, kai ji atsako: „Net tokia  mintis nebuvo kilusi.  Liksiu su medicina ir viltimi dar pasimokyti.“ Gaila, vilčių nedaug! Joks turtuolis tau, mergaite, lengva ranka nepametės tūkstančių už mokslus sumokėti, nors kur kas didesnius pinigus premjeras gali paskirti gražuolių konkursui, gėjų paradui ar netradicinių seksualų konferencijai. Tokia mūsų realybė!.. Taip, mergaite, niekas tau nepadės įgyvendinti kilnios svajonės – dirbti ten, kur į gyvenimą ateina nauja gyvybė, kur galėsi pagelbėti gimdyvėms ir lauktam kūdikiui. Kažin ar sulauktum ir kuklesnio stebuklo – valstybės skirto studento krepšelio, kad sumokėtum už mokslą. „Mane žavi tik vienas stebuklas – kūdikio gimimas. Gražuolių konkursai ne man…“ – sako mergina. Nuo pokalbio su ja darosi šilta ir giedra sieloje, nejučia prisimenu pulkelius „misių“ ir tūkstančius kartų girdėtus bespalvius atsakymus: „Grožis išgelbės pasaulį…“ arba… „Svajoju ištekėti už oligarcho!“ Reta kuri „misė“ ar „žvaigždutė“ nudžiugina protingesniu pokalbiu.

Liūdna, kad nei valstybinė, nei mūsų komercinės televizijos savo laidose net kelių minučių neskiria, kad parodytų, kaip ir ką veikia graži mergaitė ligonių palatose, kaip ilgai dar jai teks nuo ryto iki vakaro dirbti, kad susitaupytų pinigėlių mokslui. Vien tik palatos moterys tyliai pasakys ačiū ir uždės merginai nematomą karūną. Čia neretai net po sėkmingiausių operacijų ligoniams lieka neaiški ateitis. Sakau ir aš tau, mergaite, tik… ačiū! Politikų tuščiais pažadais ir rietenomis išvargintoje Lietuvoje proto žmogus dar nevertinamas. Ačiū, kad dar esi čia, kad neišskridai į svečią šalį slaugyti sergančių senukų už tavo darbo vertus pinigus ir sudaromas sąlygas jauniems mokytis.

Pasirodant bendrosios praktikos slaugytojos Irmos Neverdauskienės laukia visa palata. Dėmesiu, patarimais nė viena nebus aplenkta. Baigusi medicinos mokyklą ir Klaipėdos universitetą bakalauro laipsniu, Irma jau septyniolika metų liko ištikima pasirinktai profesijai. Ji išlydi ligones į operacines ir iš reanimacinės palatos parveža po operacijos. Tenka pabūti ir psichoterapeute – iš ligonės minčių išvyti baimės jausmą prieš operaciją paprasčiausiais žodžiais: „Iš mūsų visos išeina gyvos ir sveikstančios“. Kai ligones parveža atgal į savo globojamą palatą, ir vėl tenka suspėti atlikti visus gydytojo paskyrimus, pabendrauti su kiekviena paciente, nes operacija ligonėms – didelis stresas…

„Pas mus patenka sunkūs ligoniai, o mirčių atvejai – reti, nes čia dirba puikūs gydytojai, sudėtingos operacijos numatomos ir planuojamos iš anksto. Moterys dažniau bijo ne pačios operacijos, bet tolesnės gydymo eigos, nes dar prieš patekdamos pas mus jau būna perėjusios „kryžiaus kelius“ pirminės sveikatos priežiūros įstaigose ir nusivylusios ištyrimu bei gydymu. Nelinksma, tačiau tokia mūsų kasdienybė. Klastingos ginekologinės ligos – vėžio neišvengia nei jaunos moterys, nei močiutės. Todėl tenka ligones įtikinti, kad pasitikėtų gydytoju ir savo jėgomis sveikdamos“, – pasakoja I. Neverdauskienė. Jai kasdien tenka ligones paruošti operacijai, slaugyti po operacijos, perrišti žaizdą – tik spėk suktis. Brangiausia, ką Irma atneša į palatas, – jos optimizmas, sugebėjimas net labai sunkiu atveju suteikti vilties pasveikti. Namuose Irmos laukia dukra Guostė, kuriai irgi reikia mamos dėmesio, meilės ir visko, ką gali dukroms suteikti tik motina.

 Jei ligonė kada nors užmirštų mielą gydytojos anesteziologės Livijos Dereškevičienės veidą ar pavardę, tai atminty tikrai išliks jos rankų prisilietimas, akimirka, kai tavęs, gulinčios ant operacinio stalo, čia jau nebuvo... Buvo tik pavargęs, sergantis kūnas ir veidą glostančios rankos. Jutai tik anesteziologės rankas. Neilgai ir jas jautei, nors prabėgo ilgos operacijos valandos ir laikas, kol nubudai iš nejautros. Ilgametę anesteziologės darbo praktiką ir profesines subtilybes nelengva nusakyti, o gal ir suprasti kitos profesijos žmogui. Todėl  pasakysiu trumpai apie šią mylinčią gyvenimą ir keliones, gerbiančią savo profesiją moterį. Iš kitų anesteziologę išskiria šilčiausia šypsena ir užkrečianti ramybė, nors jai kasdien tenka atlaikyti sunkias operacijų valandas, jaučiant kiekvieną ligonio širdies tvinksnį, kvėpavimą, vertinant chirurgo pastabas ir skubantį laiką, nors atrodo, jog operacinėje laikas sustoja, įgavęs visai kitą ritmą, prasmę ir realybę. Paklausta, ar labai pavargsta, gydytoja tik nusišypso: „Visko būna… Juk mūsų reanimacinės palatos paskirtis – stebėti ligonę po operacijos, o jei pasitaiko komplikacijų, sekti ir ilgesnį laiką. Jei po paros ligonė sugrąžinama į savo palatą, tai jau labai gerai. Džiaugiamės, kad turim visą reikalingą aparatūrą, leidžiančią visapusiškai kontroliuoti ligonių savijautą po operacijos. Mums nuovargis – įprasta kasdienybė, nes mūsų klinikos medikams tenka didžiausia atsakomybė: pas mus neateina ligoniai su lengvais negalavimais. Išmokau atgauti jėgas poilsio ir atostogų dienomis. Mėgstu keliones. Kas vasarą kur nors išvažiuoju, aplankiau daugelį šalių. Malonu prisiminti tas akimirkas, kai ligonės, sveikstančios po sėkmingos operacijos, išvyksta į namus ir ateina atsisveikinti, pasako gerą žodį.“

Kaip dažnai mes pritrūkstame laiko ištarti padėkos žodį gydytojui. Skubotas ir mudviejų pašnekesys, nes gydytojos jau laukia pažintis su naujai atvykusia operuotis ligone. Koks bus šis susitikimas anesteziologei? Dažnai atvyksta ligonės su uždelstu ligos procesu, o tada ir operacija būna sunkesnė, ir gijimas nelengvas ne tik ligonei, bet ir gydytojui.

Nuoširdžiai dirba ir reanimacinės palatos slaugytojos. Visos stengiasi atlikti gydytojo nurodymus, viską, kas priklauso slaugant ligonius. Kitaip neįmanoma, nes per parą ilgesnį ar trumpesnį laiką reanimacinėje palatoje pabuvoja apie 20 ligonių. Ir… taip kiekvieną dieną. Tenka ir ligonių artimųjų skausmą suprasti, nuraminti, kada jie atiduoda savo artimą žmogų į slaugytojų rankas. Atsisveikinusi L. Dereškevičienė išeina susipažinti su ligone, sužinoti jos tyrimų rezultatų, susipažinti su specialistų, tyrusių ligonę, išvadomis, pasidomėti, kokius vaistus ligonė vartojo iki operacijos, kokiems vaistams jautri? Žinant operacijos trukmę ir sudėtingumą, anesteziologei teks nuspręsti, kokias nejautros priemones reikės taikyti. Nereikia aiškinti, jog kiekviena operacija iš medikų pareikalauja maksimalios įtampos. Tik žvelgiant į ramų, giedrą anesteziologės veidą, gali atrodyti, jog viskas jos pačios gyvenime giedra ir lengva. Anaiptol…

Gydytoja prieš dvejus metus palaidojo sūnų, kurį irgi pakirto piktybinė liga, o jai, gydytojai ir motinai, reikėjo nepalūžti. Nuo 1964 metų ji dirba atsakingą anesteziologės darbą, tik turtų ir pinigų bankuose nesukaupė. Nei sodybų paežerėse aukščiausia tvora neapsitvėrė, kaip per žymiai trumpesnį laiką sugebėjo „naujieji lietuviai“ – tarnautojai, politikai. Gydytojai liko tik ligonių tariami padėkos žodžiai…

Medicinos mokslų daktaras iš Kaltinėnų

Santūrų, jauną chirurgą, ilgomis jautriomis smuikininko rankomis, likimas nuvedė ne į muzikos pasaulį, ne į kurią nors lengvai turtus sukraunančią veiklos sritį, bet į sunkų, visą gyvenimą nesibaigiančių studijų mokslą. Juk medicinos, reikalaujančios nuolatinio žinių kaupimo ir praktinio darbo tobulinimo, nepavadinsi lengva profesija. Nuoširdžiai stebiuosi, kiek daug jauno chirurgo jau pasiekta. Saulius Paškauskas kol kas yra vienintelis Lietuvoje chirurgas – onkoginekologas. Yra baigęs chirurgijos rezidentūrą ir bebaigiąs antrą – ginekologijos – rezidentūrą, dirba ir tobulina įgūdžius onkoginekologijos srityje. Nežinia, ar dar kas nors paseks chirurgo-onkoginekologo pėdomis ir pasišvęs labai ilgam mokymuisi.

„Man, dar būnant chirurgijos rezidentu, nusišypsojo laimė vieneriems metams išvykti į Vokietiją. Čia įstojau į doktorantūrą Heidelbergo Ruprechto-Karolio universitete, surinkau medžiagą, atlikau reikalingus tyrimus parašyti mokslų daktaro disertacijai ir ją sėkmingai apgyniau. Vokietijoje man buvo suteiktas medicinos mokslų daktaro laipsnis. Vokiečiai mokslui skiria didžiulį dėmesį, nes tik nauji moksliniai atradimai bei tyrimai lemia medicinos progresą. Heidelberge didelę miestelio dalį užima daugybė laboratorijų su puikia įranga. Universitetas žinomas visame pasaulyje, čia dirba mokslininkai, atvykę iš įvairiausių šalių. Mokslininkui sudaromos puikiausios sąlygos dirbti. Nors moksliniai ir ypač eksperimentiniai tyrimai yra labai brangūs, čia yra reikalinga įranga, pilnai finansuojamas mokslinis projektas, apmokamos mokslinių tyrimų publikavimo išlaidos ir, aišku, mokama alga už darbą. Beje, Lietuvoje mokslinė bazė dar tik kuriama. Noriu tikėti, kad ateityje ir mūsų mokslininkai atliekamais tyrimais Lietuvoje galės konkuruoti su užsieniečiais. Tada Lietuvos protai „nenutekės“ į svečias šalis, gal pagaliau ir mokslininkų darbas bus vertinamas?“ – pasakoja chirurgas.

Neužmirškime ir kitų svarbių chirurgo S. Paškausko gyvenimo metų. Kas nulėmė sprendimą studijuoti mediciną? Tėvų, knygų, pedagogų įtaka? „Mokykloje mėgau fiziką ir savarankiško gyvenimo svajones siejau su fizikos mokslu, vėliau mąsčiau apie teisę. Buvau girdėjęs, jog mokytis tenka neilgai, o paskui galima neblogai uždirbti. Juokas! Pagaliau, jau būdamas vienuoliktoje klasėje, nusprendžiau studijuoti mediciną, nors… mokytis reikia labai ilgai. Jau keturioliktus metus studijuoju mediciną, plečiasi domėjimosi šiuo mokslu sritys, o atlyginimas... Apie tai net nesinori kalbėti. Gimiau ir užaugau gražiame Žemaitijos miestelyje – Kaltinėnuose. Čia baigiau vidurinę mokyklą, o prie sunkaus darbo buvau įpratęs nuo vaikystės, todėl sunkumai, susiję su būsima specialybe, negąsdino. Kaltinėnų vidurinėje mokykloje (šiuo metu vadinamoje Aleksandro Stulginskio gimnazija) mane mokė puikūs pedagogai. Ne veltui ši mokykla gavo gimnazijos statusą – nors buvau kilęs „iš kaimo“, įstoti į Kauno medicinos universitetą nebuvo sunku. Sunkiau atsakyti, kas mane paskatino pasirinkti mediciną? Net nežinau. Mano tėvai, nieko bendro neturintys su medicina, niekada nevertė rinktis specialybės pagal jų norus, leido spręsti pačiam. O nusprendęs studijuoti mediciną, sulaukiau šeimos palaikymo. Už tai jiems esu labai dėkingas, ypač mamai. Žuvus tėveliui, ji viena sugebėjo išleisti mane į mokslus, nors šeimoje augo dar du vaikai. Beje, giminėje taip pat nėra gydytojų, esu pirmas, pasirinkęs šią nelengvą specialybę, – pasakoja S. Paškauskas. – Jau nuo pirmųjų studijų metų žinojau, kad būsiu chirurgas ir šią svajonę pavyko įgyvendinti. Pabaigęs chirurgijos rezidentūrą, įgijau chirurgo specialybę. Tačiau likimas lėmė taip, kad antrą kartą pabuvau rezidentu ir vis dar gilinu ginekologijos žinias. Esu pirmasis Lietuvoje, nuėjęs šiuo keliu. Ypač domina onkologinės-ginekologinės ligos, kurios dažniausiai gydomos operaciniu būdu, o čia man padeda ir chirurgijoje įgytos žinios bei patirtis. Iš tiesų operacinis darbas yra ypač sunkus, varginantis, reikalaujantis gilių anatomijos žinių, koncentracijos, susikaupimo, kruopštumo, bet… matyt, toks mano pašaukimas. Be to, turėjau gabius mokytojus, kurie mane mokė chirurgijos meno. Su dėkingumu prisimenu chirurgus Kęstutį Kavaliauską, Joną Žumbakį ir kitus. Ligonių su uždelstomis onkoginekologinėmis ligomis visame pasaulyje nemažėja. Lietuvoje funkcionuoja dvi moterims skirtos vėžio patikros programos, tačiau onkologinių susirgimų dėl to nemažėja… Krūties vėžio ir gimdos kaklelio vėžio programų tikslas – nustatyti vėžinius susirgimus moterims kuo anksčiau, kol dar nėra jokių klinikinių simptomų ir dar galima sėkmingai pagydyti ligonius. Mano nuomone, didžiausia problema slypi pačiame žmoguje: kol nieko blogo nejaučiame, tai ir pas gydytoją neskubame eiti. Alina sveikatą didelis gyvenimo tempas, nuolatinis bėgimas, skubėjimas, žmogus neberanda laiko sau, šeimai, sveikai mitybai ir sveikatai. Toks požiūris turėtų pasikeisti iš esmės, nes ligos gydymo sėkmė didžiąja dalimi priklauso nuo paties ligonio. Todėl primenu: žinant, jog daugelis onkologinių ligų ankstyvose stadijose nesukelia žmogui jokių simptomų ir tik ligai progresuojant atsiranda vienokie ar kitokie negalavimai, – pas ginekologą būtina lankytis reguliariai. Jeigu liga laiku diagnozuojama, ligonis gali būti visiškai išgydomas.“

Kauno klinikų Akušerijos ir ginekologijos klinikoje ligoniai jau nuo pirmųjų apsilankymų pasijunta globojami, yra visapusiškai ištiriami, gerų atsiliepimų nepagaili nė vienas čia pabuvęs.

Kas lemia klinikos populiarumą? Medikų kvalifikacija? Dar gyvos klinikų įkūrėjo darbo tradicijos, dėmesys ligoniui? „Mano manymu, visi faktoriai svarbūs. LSMU Kauno klinikų populiarumą lemia sėkmingas gydymas. Pas mus sutelkti aukščiausios kvalifikacijos visų sričių specialistai, yra naujausia įranga ligoniams ištirti ir sunkiausiems atvejams gydyti. Puikiai dirba ir mūsų aukštos  kvalifikacijos slaugytojos. Iš medikų reikalaujama labai daug žinių, pasišventimo, tobulėjimo, bet mes turime galimybę dalyvauti tarptautinėse konferencijose, kelti kvalifikaciją užsienio ligoninėse ir neatsilikti nuo pasaulio medicinos pažangos. Daugelis gydytojų derina praktinę veiklą su moksline, turime nemažai medicinos specialybę pasirinkusių studentų, įvairių medicinos specialybių rezidentų. Ir aš šiuo metu savo mokslinę ir pedagoginę veiklą tęsiu Akušerijos ir ginekologijos klinikoje.“

Ar ne per didelis darbo krūvis tenka chirurgui esamomis medicinos reformos sąlygomis? „Ligonių, sergančių onkologinėmis ginekologinėmis ligomis, tikrai daug, gydytojo darbo krūvis – didžiulis ir nėra jokių vilčių, kad sumažėtų. Dėl skurdaus medicinos finansavimo mažinamas ligoninėse ir poliklinikose etatų skaičius, tik ligonių nemažėja dėl visuotinės krizės, neprotingo taupymo vajaus ir sunkiai ligoniams suvokiamų vyriausybės žingsnių medicinos reformos klystkeliuose.“

Gydo ir žodis

Deja, deja, kol kas vėžio susirgimų nemažėja ir susirgusieji stumdomi iš vieno kabineto į kitą, kol patenka į Akušerijos ir ginekologijos kliniką. Pirminės sveikatos priežiūros įstaigose ginekologų profilaktinės veiklos ligoniai nepastebi. „Profilaktinė medicina labai svarbi ir pacientams, ir medikams, nes padeda užkirsti kelią ligoms ar jų išvengti. Profesionalios literatūros šia tema galima rasti knygynuose, specialiuose populiariuose leidiniuose, tačiau labai svarbu, kad būtina informacija prabiltų medikų lūpomis. Gyvu žodžiu, patarimais. Gali atrodyti, kad mūsų darbas iš tiesų labai liūdnas: mes kasdien matom ligonius, sergančius sunkiomis onkologinėmis ligomis. Sutinkame daugiau liūdesio nei džiaugsmo. Dažniausia sužinojus vėžio diagnozę ligonius aplanko liūdnos mintys, sunkūs gyvenimo apmąstymai. Būtent tomis akimirkomis gydytojo profesionalo nuomonė, dėmesys, išsamus esamos situacijos paaiškinimas, jog ne visos onkologinės ligos reiškia gyvenimo pabaigą, padeda ligoniams išgyventi žinią apie skaudžią nelaimę. Neretai tinkamas žodis gydo geriau nei vaistai. Džiugina tai, kad šiais laikais medikai turi žymiai daugiau technikos priemonių, yra galimybė naudotis medicinine aparatūra bei literatūra, parenkant ligoniui geriausią gydymo metodą, planuojant būsimą operaciją. O jei po operacijos ligonis pasitinka su šypsena, ima sveikti – tada supranti, kad tavo darbas nenuėjo veltui. Kiekvienas pagydytas ligonis suteikia vidinio džiaugsmo, noro tobulėti, siekti aukščiausio profesionalumo“, – baigia savo apmąstymus chirurgas S. Paškauskas.

Belieka padėkoti chirurgui už optimizmą tame ligoninės skausmo ir kančių pasaulyje, pasidžiaugti, kad jauni specialistai dar neišskrido, neišlakstė po užsienius, kur mediko darbas deramai apmokamas. Liūdna, jog tokį optimizmą gerokai pritemdo tautos išrinktųjų žodžiai, atvirai išsakomi iš televizijos ekranų. Beveik kasdien girdime: „Gydytojų Lietuvai per daug, ligoninių per daug, o tyrimai pernelyg brangiai valstybei kainuoja!“ Aišku, nuo tokių šnekų ligonių nemažėja, o reikalauti to, kas pacientui priklauso, kol neužmiršome Konstitucijos mums garantuojamų teisių, jau bijome. Apie daug ką bijojo atvirai prabilti ir klinikoje sutiktos besigydančios nuo sunkios ligos moterys.

Kai laiku nenustato diagnozės

„Jokio profilaktinio darbo poliklinikose nedirbama arba dirbama atmestinai. Ko nors reikalauti nedrįstame, nes… po operacijos vis tiek teks grįžti į tą pačią rajono polikliniką, pas tą pačią ginekologę, kuri ne kartą į visus nusiskundimus atsakė: „Jūs visiškai sveika!“ – liūdnai pasakoja savo istoriją jauna, nė trisdešimties nesulaukusi moteris iš Raseinių rajono. Kol ieškojo priežasties, kodėl smarkiai pašlijo sveikata, kol prašėsi siuntimo pas aukštesnio lygio specialistus, kokių rajono poliklinikos neturi, vėžys gerokai iškerojo. Teko ne tik operuoti, bet ir cheminę, spindulinę terapiją taikyti.  Išvažiavo jauna mama, išskrosta kaip austrė, džiaugdamasi tuo, kad suspėjo pagimdyti sūnelį, vildamasi dar bent šiek tiek jį paauginti.  Laiku pastebėta jos liga būtų lengviau gydoma, juk skundėsi negalavimais savo gydytojams ne vienerius metus.

Panaši situacija ištiko ir panevėžietę, su kuria įsišnekome jai laukiant priėmimo patikrai po operacijos. Kita pacientė iš Kauno, kur tikrai aukšto lygio specialistų užtenka, ilgą laiką poliklinikos ginekologės buvo siuntinėjama nuo vieno mediko pas kitą, tačiau nė vienas jų nepaskyrė būtinų atlikti sudėtingesnių tyrimų, kokie neatliekami savoje poliklinikoje. Mat pirminės sveikatos priežiūros įstaigos taupo pinigus ligonių sąskaita, o mūsų vyriausybei dėl to galvos neskauda: pasiteisinimas vienintelis – tyrimai brangiai kainuoja. Valstybė taupo, todėl medikams aiškiai nurodyta, per kiek dienų ligonis privalo pasveikti, kiek tyrimų turi užtekti ar dienų ligoninėje išbūti. Sunkmetis, krizė, taupom! Brangu! Išvada: žmogaus gyvybė ir sveikata nulio verta!

Kažkodėl nebrangu skirti tūkstančius naujametiniams fejerverkams ar neegzistuojančiai futbolo komandai, kurią ketina šefuoti koks nors seimūnas. Nebrangu premjerui išlaikyti armiją patarėjų, nors iš tų patarimų telieka tušti pažadai arba tik popieriuose egzistuojantis projektas, kuris niekada netaps realybe. Žongliruoja mūsų valstybės vyrai gražiais pažadais, nerealiais skaičiais ir iš viso to matome tik šnipštą. Realus pažadas ateičiai kol kas tik… apmokamos medicinos paslaugos, nors ligonis jau dabar už daugelį tyrimų brangiai moka.

Verkė prie rentgeno kabineto durų sena močiutė, kurią nesėkmingai bandžiau paguosti. „Pavargau po polikliniką lakstydama, prašiau nors siuntimą echoskopijai gauti! Kur tau! Visa Lietuva taupo! Valstybinis reikalas, o aš… tik pensininkė, savo gyvenimą nugyvenau, dabar jokios naudos iš manęs…“ – aimanavo senelė.

Nenustembu, nes pensininkui vos užtenka pinigų buičiai, maistui ir vaistams, o apie sudėtingesnį tyrimą nėra ko nė svajoti. „O gal ir nereikia man tos spindulių terapijos? Vienaip ar kitaip – galas, nedaug beliko. Iškęsiu be brangių vaistų ir švitinimo“, – nusprendžia.

Ir liūdna, ir gėda, kad šito nemato iki begalybės patys save sureikšminę mūsų išrinktieji. Ir nepamatys. Jeigu patiems prireiks  aukšto lygio specialistų pagalbos ar brangiai kainuojančių tyrimų, – ne bėda. Jie žino, jog užteks vyriausybės klerko skambučio bet kurios klinikos vadovui ir visi bus priversti tokį „brangų“ pacientą apšokinėti, po visus kabinetus išvedžioti. Beje, ne eilės tvarka ir… be pinigų! Argi tūlam valdininkui svarbu, kad jauni ir gabūs mūsų medikai išvažiuoja dirbti į užsienį? Tegul!.. Jam, tautos išrinktajam, visko užteks – ir dėmesio, ir vaistų. Todėl ir nenori pamatyti, kas ko vertas, kaip dirba ir ko reikėtų, kad mūsų moterys nesikankintų metais diagnozės laukdamos, nors Lietuva turi gabių gydytojų ir reikalingos įrangos ligoninėse visapusiškam ligonio ištyrimui. Tokia tiesa.

Lietuvos išrinktieji, šių dienų daugybės partijų „elitas“, jau dvidešimt metų patogiai sėdintys valdžios krėsluose, randa laiko darbo metu aplakstyti Havajus ar Graikijos salas, pamedžioti už valstybės pinigus Safario draustinyje, jau suspėjo milijonus nutekinti per Valdovų rūmų statybą į talpias valdininkų kišenes, tik jokiu būdu neranda laiko nei noro pasižvalgyti po mūsų ligonines, poliklinikas, pasidomėti, ką priverstas iškęsti ligonis dėl laiku nenustatytos diagnozės ir uždelsto gydymo.

Ir gydytojai pavargsta

Manau, kad mūsų tautos vedliai dar ilgai nesugebės pamatyti, kaip sunkiai dirba šiandien mūsų puikūs savo srities specialistai, medikai – mokslininkai, jauni ir turintieji ilgametį patyrimą, kaip jaučiasi jie, ilgas valandas praleidę operacinėse, kokie pavargę atrodo dienos pabaigoje. Ir… kiek už sunkiausią, atsakingiausią darbą, reikalaujantį mokslo žinių, ištvermės ir fizinių jėgų, jiems sumokama? Pabrėžiu: atsakingiausią darbą, nes gydytojų klaidos dažniausiai neištaisomos, nors nė vienas jų nenori suklysti. O kas atsižvelgia į gydytojo nuovargį ir alinantį jo sveikatą darbą? Gėda kalbėti, bet… mūsų seimūnai šratinukams patys sau paskiria žymiai didesnius pinigus nei chirurgui už sudėtingą operaciją. Nekalbėsiu ir apie tai, jog valstybė turėtų padaryti viską, kad būtų išsaugota pačių gydytojų sveikata. Gal tik pamirštama, kad  gydytojai irgi žmonės, nors visi iš jų reikalauja lyg iš dievų – stebuklo. Kokio stebuklo galima laukti, sakysime, iš chirurgų, atlikusių per dieną penkias operacijas, kai dienos nuovargiui užtektų ir vienos. Štai kodėl baisu išgirsti mūsų politikų sapaliojimus apie tai, jog būtina sumažinti medikams atostogas arba… ir šiaip jau mažus atlyginimus apkarpyti. Kuo jūs gyvenate, ponai, kokią matot mūsų ateitį, gal Lietuvai proto jau nereikia? Akivaizdu, jog nei proto, nei mokslo nevertinam, jeigu galima chirurgui, gydytojui, mokslininkui už darbą sumokėti elgetos grašius. Išvada prašosi tokia: matyt, mūsų valstybėse vedliams nereikia ir sveikos tautos?

Vengia duoti siuntimus

Kadangi į tai nei daug žadantis, nei šokantis ar dainuojantis politikas nieko neatsakytų, susitikime su dar vienu jaunu, gabiu ginekologu. Jau ketverius metus ginekologas Arnoldas Bartusevičius dirba onkologijos srityje.  „Pas mus atvyksta ligoniai iš pusės Lietuvos, netgi didesnės jos dalies, ir tai, ką mes matome, tikrai verčia nerimauti: ligos įsisenėjusios, aišku, jog ligoniai laiku negavo tinkamo gydymo. Visos sukurtos profilaktinio darbo programos lieka tik instrukcijose, popieriuje. Sakykime, yra sukurta profilaktinė programa moterims krūtų ir gimdos kaklelio vėžiui diagnozuoti, gydyti, sekti ligos eigą. Šioje programoje turėtų dalyvauti visos moterys nuo 25 iki 60 metų amžiaus, tačiau tik 60 proc. moterų patenka pas aukštesnio lygio ginekologus ir jau pavėluotai. Vis dar vengiama duoti siuntimus visapusiškam ligonių ištyrimui. Galiu tik dar kartą priminti, kad pačios moterys atkakliai reikalautų galimybės dažniau pasitikrinti, atlikti visus reikalingus tyrimus. Matyt, nepakanka ir informacijos. Vėžio liga sudėtinga, susirgusieji ne iš karto pajunta, jog kažkas negero vyksta organizme.

Onkoginekologo darbe sunkiausia ne nuolatinis mokymasis. Tai įdomu: norint gerai dirbti, gydytojas neišvengiamai privalo nuolat tobulinti įgūdžius, sekti, kas naujo atrasta pasaulyje gydant sergančius vėžiu. Sunku, kad mūsų darbo laikas ir krūvis pernelyg didelis. Be kasdienių operacijų, ligonių aptarimo, paskaitų studentams pas mus dar ilgai po operacijos lankosi ligoniai būtinai patikrai. Šalia suplanuotų operacijų nemažai būna skubių, nenumatytų.

Mūsų klinika savo pacientų ir po operacijos nepaleidžia į „niekur“, dirbame su visais tiek, kiek reikia. Neslėpsiu – vėžinių susirgimų daugėja, nemažai pacientų pas mus ateina tik tada, kai piktybinis auglys jau būna smarkiai išplitęs organizme ir operuoti jau neįmanoma, – pastebi gydytojas A. Bartusevičius. – O sunkiausia, ir ne tik man, kiekvienam gydytojui būna tada, kai tenka pasakyti negailestingą diagnozę, paaiškinti, kodėl operuoti nebegalime. Pasijunti tarytum nuosprendį mirti pranešęs… Nesvarbu, ar tokią žinią tenka pasakyti jaunai moteriai, kurios vaikai dar neužauginti, ar senai, kuri žino, kad jos gyvenimas žemėje jau nugyventas ir likę mažai dienų ar metų… Visada stengiamės suteikti viltį, nors gerai žinom, jog vilties taip pat nebėra… Šitų slegiančių akimirkų neįmanoma išvengti. Ligonis visada nori tiesos. Klausiate, kas džiugina? Pasveikęs ligonis.“

Į paskutinį, ligoniams labai svarbų klausimą, ar nesusigundys gydytojas pasiūlymais dirbti užsienyje, kur Lietuvos medikai vertinami, priimami, kur jiems sudaromos puikios sąlygos gyventi, dirbti, kur mokamas už darbą atlyginimas, atitinkantis darbo vertę, gydytojas atsakė: „Nežinau...“

(Pabaiga kitame „Pro vita“ numeryje)

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija