„XXI amžiaus“ priedas apie gyvybės apsaugą Nr.6 (127)

2011 m. birželio 17 d.


PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos


 

Konferencija apie AIDS

Gegužės 27–28 dienomis Vatikane vyko AIDS problemoms skirta konferencija, kurią surengė Popiežiškoji sveikatos sielovados taryba ir Jono Pauliaus II noru įsteigta fundacija „Gerasis samarietis“, besirūpinanti apleistų ligonių gydymu.  

Pirmosios konferencijos dienos programa buvo skirta konferencijos dalyvių registracijai, susipažinimui ir konferencijos atidarymui. Pagrindinės diskusijos numatytos šeštadienio darbotvarkėje. Penktadienio konferencijos dalyvius sveikino Milano Luidžio Sako ligoninės Infekcinių ligų departamento direktorius dr. Džiulianas Ricardinis, Popiežiškosios sveikatos sielovados tarybos pirmininkas arkivyskupas Zygmuntas Zimovskis ir kardinolas Tarcizijus Bertonė, Popiežiaus valstybės sekretorius.

Kardinolas T. Bertonė perdavė asmeniškus Benedikto XVI linkėjimus konferencijos dalyviams, tarp kurių daug mokslininkų, dirbančių AIDS tyrimų srityje, gydytojų, institutų ir organizacijų vadovų. Tarp dalyvių buvo ir Jungtinių Tautų Organizacijos programos prieš AIDS (UNAIDS) direktorius dr. Mišelis Sidibė. Konferencijoje dalyvavo katalikų organizacijų ir vienuolijų, dirbančių AIDS ligonių slaugos ir epidemijos prevencijos srityse, atstovai.

Savo sveikinimo kalboje kardinolas T. Bertonė teigė, kad asmens buvimas AIDS gydymo ir prevencijos centre gali pasirodyti savaime suprantamas, tačiau ne visada taip yra. Praktiniame plane šis principas dar nėra realizuotas, jis dar gali būti reikšmingai pagilintas ir apmąstymų srityje.

„Katalikų Bažnyčia, – pažymėjo kardinolas, – nuo pat AIDS epidemijos pasirodymo įsipareigojo kovoti su šia liga, pasinaudodama savo plačiu medicinos paslaugų struktūrų tinklu. Katalikų indėlį kovoje su AIDS pavertus skaičiais gautume reikšmingus duomenis, tačiau lygiai taip pat svarbus darbas tose srityse, kurias skaičiais aprašyti sunkiau: prietarų ir nusistatymų naikinimas, sąmoningumo skatinimas, dvasinės pagalbos ir kančios įprasminimas. Šis didelis ugdymo darbas skirtas ne tik ligoniams ar medicinos sektoriaus darbuotojams, bet ir ligonių šeimoms, artimiesiems, plačiajai visuomenei. Remdamasi moraliniais principais Bažnyčia skatina vengti rizikingo elgesio, taip pat neatstumti tų, kurie jau užsikrėtę. Solidus etinis pagrindas yra svarbus kovoje su AIDS epidemija. Pasak Popiežiaus valstybės sekretoriaus, Bažnyčia ir toliau patvirtina savo nedalomą įsipareigojimą ugdyti sąžinę ir kiek įmanoma plačiau teikti medicinos paslaugas. „Per šį darbą, kuriame dalyvauja daugybė asmenų – kunigų, vienuolių moterų ir vyrų, medikų ir slaugių, savanorių, katechetų, pasauliečių – Bažnyčia pakartoja Gerojo samariečio gestą, pasilenkia prie užgauto ir kūne sužeisto brolio, užpildama paguodos aliejaus ir vilties vyno“, – kalbėjo kardinolas T. Bertonė.

Konferenciją surengusios Popiežiškosios sveikatos sielovados tarybos pirmininkas arkivyskupas Zygmuntas Zimovskis išsamiame pranešime pristatė Bažnyčios požiūrį į AIDS epidemiją ir kovą su ja, pasiremdamas mokslinėmis publikacijomis. Pasak jo, nuo pat AIDS epidemijos pradžios Katalikų Bažnyčia skyrė dideles jėgas kovai su ja, pasinaudodama savo plačiu medicinos institucijų tinklu, kuris kai kurių neturtingų valstybių regionuose teikia vienintelę galimybę žmonėms gauti gydymo paslaugas. Bažnyčia nuo pat pradžių stengėsi šią epidemiją suvokti globaliai. AIDS nėra individualus susirgimas. Dažnai šios ligos kaina yra izoliacija ir diskriminacija, ne tik fizinis, bet ir psichologinis bei moralinis degradavimas. Epidemijai pasiekus didelį mastą sudaužomi ne tik pavienių asmenų ir šeimų likimai. Bažnyčia taip pat žvelgia ne tik į pasekmes, bet ir į prielaidas, ypač į klaidingą seksualinį elgesį, tiesiogiai susijusį su AIDS plitimu. Dėl to kova su AIDS turi ne tik medicininį, bet ir moralinį, vertybinį planą – epidemijos plitimas arba neplitimas priklauso ir nuo to, kaip atsakingai asmenys elgiasi vienas su kitu. Kita vertus, kovos su AIDS strategijos taip pat priklauso nuo to, kaip suvokiama etika ir moraliniai principai. Arkivyskupas Z. Zimovskis paminėjo tris skirtingas pasaulėžiūras. Liberaliai etikai svarbiausia yra asmens autonomija ir laisvė. Viskas, ko laisvai trokštama ir kas nekenkia kitų laisvei, yra priimtina ir leistina. Šis požiūris teisingai akcentuoja, kad moralinis aktas visada turi būti laisvas. Tačiau jo trūkumas yra tas, kad jis atsietas nuo tiesos, nuo turinio, nuo tikslo. Svarbiau už turinį yra veiksmo forma. Akto moralumas priklauso ne nuo to, kad pasirenkama daryti objektyviai gerą dalyką, o tai, kad pasirenkama nuoširdžiai. Tačiau taip nesunkiai ateinama iki neatsakingos laisvės. Pragmatinė etika vadovaujasi principu – gera yra tai, kas naudinga visiems ar kuo didesniam skaičiui žmonių už kuo mažesnes sąnaudas. Ir čia moralinis aktas yra atsiejamas nuo tiesos. Bažnyčiai artimiausia yra personalistinė etika, kuri laisvę suvokia ne kaip laisvę nuo kažko, o kaip laisvę daryti kažką atsakingai ir teisingai. Ši etika klausia, ar toks veiksmas padės žmogui tapti labiau žmogumi? Šie požiūriai, kaip minėta, lemia kovos su AIDS būdus. Pavyzdžiui, liberali ar pragmatinė etika labiau orientuosis į techninius sprendimus, į kainos ir naudos principą, tačiau mažiau domėsis asmens elgesio turiniu. O personalistinė etika akcentuos būtent pastarąjį dalyką. Remdamasi šiuo požiūriu Bažnyčia tvirtina, kad vienas iš AIDS plitimo motyvų yra neatsakingas asmens, taip pat visos bendruomenės seksualinis elgesys. Todėl kovojant su epidemija svarbu ne tik rūpintis vaistais, techniniu gydymo aspektu, bet ir keisti lytinį elgesį. Žinoma, tai sunkesnis kelias, bet taip pat žmoniškesnis, atitinkantis žmogaus asmens turtingumą ir išteklius. Kurį laiką toks požiūris buvo laikomas nerealistiniu, utopiniu, buvo labiau orientuojamasi į medicininę ir techninę kovos su AIDS pusę. Tačiau jau susikaupė daug duomenų, kurie rodo, kad šis kelias yra konkretus ir efektyvus. Pirmiausia tai Ugandos pavyzdys, kuriuo jau seka ir kitos Afrikos šalys. Uganda seniai pradėjo vykdyti kampanijas, kuriomis skatinama laikytis skaistybės iki stabilios santuokos, o vėliau poros ištikimybės ar bent jau sumažinti seksualinių partnerių skaičių, taip pat pavėlinti jaunuolių lytinio gyvenimo pradžią. Ši strategija pasirodė esanti veiksminga ir davė išties gerų rezultatų. Prezervatyvų veiksmingumas nesuabsoliutinamas. Žinoma, jis yra patikrintas, tačiau ne šimtaprocentinis ir todėl rizikuoja sukurti visiško saugumo iliuziją bei pateisinti tą patį lytinio gyvenimo stilių, dėl kurio AIDS taip greitai ir plačiai plito. Arkivyskupas Z. Zimovskis taip pat minėjo pastarųjų kelerių metų tyrimus, kurie įtikinamai rodo, jog antiretrovirusiniai vaistai yra efektyvi kovos su AIDS priemonė. Laiku pradėjus gydymą ligos vystymasis sustabdomas, užsikrėtusysis gali gyventi lytinį gyvenimą, net susilaukti palikuonių. Todėl reikia darbuotis, kad antiretrovirusiniai vaistai būtų plačiai ir lengvai prieinami visame pasaulyje.

Pagal VR

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija