„XXI amžiaus“ priedas apie gyvybės apsaugą Nr.12 (157)

2013 m. gruodžio 13 d.


PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Kristus ir pasaulis

Sidabrinė gija

Atodangos

Abipus Nemuno


 

Popiežius patvirtina Bažnyčios mokymą apie besąlyginį gyvybės gynimą

Mindaugas BUIKA

Popiežius Pranciškus bučiuoja
motinos laikomą kūdikį

Abortas šaukiasi Dievo keršto

Popiežius Pranciškus dar kartą, tačiau jau svarbaus magisteriumo dokumento lygmeniu, patvirtino nesikeičiančią Bažnyčios nuostatą dėl žmogaus gyvybės sakralumo ir būtinumo ją ginti nuo paties prasidėjimo momento nedarant jokių kompromisų. Lapkričio pabaigoje ketvirtajame Vatikane pristatyto apaštalinio paraginimo „Evangelii gaudium“ („Evangelijos džiaugsmas“) skyriuje, aptardamas pažeidžiamųjų asmenų globą, Šventasis Tėvas pabrėžia, kad Bažnyčia ypatingą rūpestį ir meilę skiria motinų įsčiose bręstantiems negimusiems kūdikiams, kadangi jie yra patys silpniausi ir nekalčiausi iš mūsų visų. Jis pastebi, kad šiandien sekuliarizuotoje visuomenėje dedamos pastangos paneigti šių kūdikių žmogiškąjį orumą, priėmus atitinkamus įstatymus, atmetama netgi jų teisė gimti. Popiežius Pranciškus pabrėžia, kad tokioje aplinkoje „dažnai pajuokiamos Bažnyčios pastangos ginti negimusių kūdikių gyvybes, bandant pristatyti jos poziciją, kaip ideologinę, tamsybinę ar politiškai konservatyvią“.

Tačiau negimusiųjų, kurie turi būti pripažįstami kaip asmenys, turintys Dievo veidą, gynimas yra artimai susijęs su rūpinimusi kiekvienu žmogumi, su kiekvienos kitos žmogaus teisės gynimu. Tai seka iš įsitikinimo, jog „žmogiškoji būtis visada yra šventa ir nepažeidžiama kiekvienoje situacijoje ir kiekviename vystymosi tarpsnyje“, – paaiškina Šventasis Tėvas. Pats žmogus savyje ir jo egzistavimas yra galutinis tikslas, neįkainojama vertybė, todėl jo žūties ir paniekinimo sąskaita negalima spręsti jokių problemų. Popiežius Pranciškus pabrėžia, kad atsisakant tokio įsitikinimo, prarandamas tvirtas ir ilgalaikis pagrindas ir kitų žmogaus teisių gynimui, ir pats asmuo tampa besikeičiančių galingųjų įgeidžių auka. Vien jau tai yra pakankama priežastis pripažinti nepažeidžiamą kiekvienos žmogiškosios gyvybės vertę, patvirtina Šventasis Tėvas. Tačiau tikėjimo, tvirtinančio, kad kiekvienas žmogus yra Dievo dovana ir sukurtas pagal Jo atvaizdą ir panašumą, supratimu gyvybės orumo ir nepažeidžiamumo principas yra dar gilesnis ir tvirtesnis. Todėl popiežius Pranciškus taikliai primena didžiojo gyvybės gynėjo palaimintojo Jono Pauliaus II griežtą perspėjimą, kad „kiekvienas žmogaus asmens orumo pažeidimas šaukiasi Dievo keršto ir yra išpuolis prieš patį individo Kūrėją“.

Niekas neturi likti abejingas

Lapkričio 23 dieną Lietuvos Bažnyčioje minint Negimusių kūdikių dieną buvo prisiminta, kad praėjo jau beveik šeši dešimtmečiai, kai mūsų šalyje, kaip ir visoje Sovietų Sąjungoje, buvo legalizuoti abortai. Tokiu būdu sovietmečiu kasmet Lietuvoje buvo nužudoma dešimtys tūkstančių motinų įsčiose bręstančių vaikų ir bendras šių nekaltų aukų skaičius siekia milijonus. Tai apie kokį Dievo kerštą dėl šių baisių nusikaltimų reikia kalbėti ir kokią atgailą ir atsiteisimą mūsų tauta turi atlikti dėl negirdėto masto išpuolio prieš Kūrėją? Tiesa, dabar abortų, kurie toliau lieka sovietiškai legalūs, atliekama gerokai mažiau, bet ne dėl doresniu tapusio gyvenimo, o dėl masinio kontraceptikų naudojimo, kuris irgi yra nuodėmė, su atitinkamomis pasekmėmis sveikatai ir vaisingumui. Be to, šiuo metu pas mus abortų industrija, kaip ir kitos verslo šakos, turi „šešėlinę pusę“, todėl, kaip manoma, didesnė atliekamų abortų dalis yra tiesiog neregistruojama, nes pacientės nenori dokumentuoti gėdingo savo negimusio kūdikio nužudymo ir susitvarko tyliai, net nežinant kūdikio tėvui, nes tai, neva, moters privatus reikalas, seksualinė-reprodukcinė „sveikata“, o gal tiesiog gyvenimo patogumo poreikiai.

Žinoma, Šventasis Tėvas savo apaštaliniame paraginime „Evangelii gaudium“ teisingai pripažįsta, kad dar nepakankamai daroma ir sielovados srityje, suteikiant moterims reikiamą pagalbą tikrai sunkiose situacijose, kai abortas joms atrodo yra greitas sprendimas vaduojantis iš didelių kančių, ypač, kai gyvybė pradėta smurtaujant ar esant ekstremaliam skurdui. Pabrėždamas, kad niekas negali likti abejingas dėl tokių skausmingų dalykų, popiežius Pranciškus patvirtina, kad Bažnyčia, išsaugodama savo mokymo apie žmogiškojo asmens vertę nuoseklumą, niekada nepakeis savo pozicijos dėl pradėtos žmogaus gyvybės gynimo bet kuriuo atveju. Čia negalima kalbėti apie kokį nors Bažnyčios mokymo reformavimą ar modernizavimą, kadangi negali būti jokia pažanga bandymas išspręsti problemas, eliminuojant žmogaus gyvybę. Ginant negimusius kūdikius Lietuvos Bažnyčios mastu, gal būtų tikslinga sugrąžinti maldos „Sveika Marija“ teksto originalią sampratą „įsčių vaisius Jėzus“, kuri sovietmečiu buvo pakeista į „sūnus Jėzus“, (tik Lietuvoje!) tarsi „įsčių vaisius“ būtų kažkas nesuprantama, dar nepilnas žmogus, taip katalikėms moterims padedant nuraminti sąžinę dėl savo įsčių vaisiaus sunaikinimo. Ši maldos atitaisymo paskata atitinka Advento dvasią, rengiantis pasitikti Kūdikio Jėzaus gimimo šventę.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija