„XXI amžiaus“ priedas apie gyvybės apsaugą Nr.10 (179)

2015 m. spalio 23 d.


PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Sidabrinė gija

Kristus ir pasaulis

Atodangos

Abipus Nemuno


 

Kiekvienas pats gali pasirinkti blaivybę

Bronius VERTELKA

Siauras lauko keliukas vedė link sodybos. Sukant į ją, tarp vaismedžių pasitiko ilgakojė vokiečių aviganė. Nesileido kalbinama, plėšėsi nuo grandinės ir grėsmingai rodė iltis. Nutrūkus nespėtum pabėgti. Pasirodęs šeimininkas bemat nuramino šunį. Glostydamas jį, Tadas (vardas pakeistas) aiškino, kad savo artimiausią draugę ir pirmąją gynėją įsigijo gyvūnų globos namuose. Nugaišus senajam šuniui, pamainos jam ieškojo aplinkui, bet nerado. Kažkieno patartas nuvyko į gyvūnų globos namus ir iš karto susidraugavo su Vilke. „Taip su ja ir gyvenu“, – karčiai šyptelėjo sodybos šeimininkas. Šį rudenį jis sulaukė 70-mečio, nors pagal amžių atrodė gerokai jaunesnis. Iš jų 39 metus gyvena nevartodamas jokio alkoholio.

Pakviestas į senovinę medinę trobą, netrukus mėgavausi Tado virta kava. Paprašytas papasakoti, kaip pavyko įveikti girtuokliavimą, netrukus klausiausi jo gyvenimo istorijos. Apie save jis kalbėjo nebandydamas ką nors nuslėpti. Augo mieste be tėvo, tad motinai svarbiausias rūpestis buvo šeimai pelnyti sotesnį kąsnį. Įgijęs vairuotojo teises, Tadas didesnių mokslų nebaigė. Ankstokai paragavo karčiosios. Neatrodė, kad būtų skani, bet taip staiga susuko galvą, jog norėjosi juoktis, siausti. Tarsi jokių gyvenimiškų problemų neturėtų, būtų turtingas. Tapo ir „galingas“, žodžio neieškantis. Sukūręs šeimą, irgi didelės laimės nepatyrė. Radusi įkaušusį, žmona imdavo priekaištauti. Gimus dukrai, šeimyninis gyvenimas tekėjo senąja vaga. Kartą grįžęs neberado nei jos, nei žmonos. Girdėjo, kad ši kitą sutiko.

O laikas lėkė kaip nuo kalno pastumta statinė. Nebekreipė dėmesio į motinos prašymus, kad liautųsi gerti. Prižadėdavo, bet tik iki rytojaus ryto. Tad sesuo, norėdama sutramdyti brolį, su pažįstamo narkologo pagalba sugebėjo iškišti jį priverstiniam gydymui. Vieną vakarą Tado atėjo pasiimti milicininkai. Apgirtęs vyras nesuprato, ko jie iš jo nori. „Sužinosi, kai ateis diena“, – sakė vesdami į dengtą automašiną.

O ryte buvo teismas. Teisėja skyrė dvejus metus, juos praleidžiant gydymo ir darbo profilaktoriume. Lyg norėdama pasigerinti išsitarė, kad tokiam laikui prašęs narkologas. Į profilaktoriumą lydėjo geri milicininkai, patys kelionėje nupirko gėrimų. Juk paskutinį kartą išgers. Vilniuje sutiko nė kiek į gydyklą nepanašūs mūrai. Aukštos sienos, grynai kaip kalėjimas ar koks lageris. Po teritoriją vaikšto kariškiai vidaus tarnybos antpečiais. Stebi, kaip elgiasi suvežtieji. Nepaklusnių laukė karceris. Pats gydymas – kaip koks pasityčiojimas. Duoda kažkokių tablečių. Jų įsigudrindavo nepraryti. Štai tau ir gydykla.

Pristatė dirbti prie elektros skaitiklių rinkimo. Slenkant konvejeriu, privalėjo suspėti padaryti skirtą jų surinkimo operaciją. Toks darbas Tadą vargino. Valgyti – vis košė su negero kvapo silke, sriuba – tikras byzalas, trenkiantis supuvusiais kopūstais. Kaip tikro išganymo laukdavo apsilankymo parduotuvėlėje. Joje (jau už profilaktoriume uždirbtus rublius) galėdavo nusipirkti cukraus, dešros, saldainių, sviesto, kitokių produktų. Sveikiausia ir gardžiausia būdavo tai, ką gaudavo iš namų: lašiniai, česnakai, svogūnai. Namų siuntiniams buvo nustatytas terminas.

Tado mama, išvydusi sūnų tokioje gydykloje, šluostė sūrias ašaras: „Vaikeli, jei gali, atleisk, nežinojau, kad į tokią baisybę tave įkyšiu“.

Tadui pavyko išeiti dirbti į miesto statybas. Menkai ten uždirbdavo, bet vis šiokia tokia laisvė. Nereikėjo jo sutikimo, kad su žmona išskirtų. Kažkada abu sieję geranoriški jausmai buvo visiškai atšalę. Tadas stengėsi gerai dirbti ir neprasikalsti. Profilaktoriumo administracija laidavo, kad išleistų į laisvę anksčiau bausmės nustatyto laiko. Teismas ją sumažino keturiais mėnesiais. Namo Tadas grįžo blaivus, nors šiaip jo nelaimės draugai, išėję pro profilaktoriumo vartus, nusigerdavo iki beprotybės. Štai tau ir pagydė. Po gražiu profilaktoriumo pavadinimu slėpėsi didžiulė apgaulė.

Gražesnio gyvenimo idilė namuose truko trumpai. Vėl viskas prasidėjo nuo alaus bokalo. Sunerimo namiškiai, kodėl gydymas Tadui nedavė jokios naudos. Į namus pradėjo užeidinėti milicija teiraudamasi, kada jis baigs uliones. Suprato, kad yra didelė tikimybė vėl iškeliauti į tą patį profilaktoriumą (ten pabuvojęs galėjo vėl grįžti greitai). Grėsė solidus nelaisvės laikas, tarsi jis kokį nusikaltimą visuomenei būtų padaręs. Pasiskolinęs pinigų, movė į Komių ATSR kirsti miško. Ten gyvenimas atrodė siaubingas, kaip kažkokia beprotybė. Gėrė iki sąmonės netekimo, mušėsi, vieni kitus galabijo. Supratęs, kad ir pats gali atsidurti upėje ar būti perdurtas peiliu, po pusmečio parlėkė į Lietuvą. Parsivežti ir į popierių suvynioti pinigai tirpo kaip sniegas. Tadas įgijo gausybę naujų draugų, kurie stengėsi pasilinksminti iš jo kišenės. Kartais pasiimti dešimtinių eidavo po kelis kartus per dieną. Beregint išgaravo santaupos, liko tik popierius.

Po to buvo kitoks, naujas, geresnėmis nei profilaktoriumo sąlygomis gydymas narkologijos dispanserio stacionare. Čia regėjo ir kitokį bendravimą. Iš ten parvyko dar labiau „pavargęs“, nebetrokšdamas blaivybės. Nebeturėjo į ką atsiremti. Narkologas tiesiog vijo pro duris, šaukdamas, kad yra nebepataisomas girtuoklis. Laimė, kad po vieno stipraus išgėrimo (nuo pagirių drebančiomis rankomis) sutiko gerą žmogų. Patikėjęs Tado nuoširdumu, kad jis gėrimui norėtų uždėti riebų kryžių, iš narkologo šiaip taip išprašė jam siuntimą į tą patį narkologijos dispanserį.

Dvi dienas naujokas stengėsi nepatekti į gydytojo Balio akis. Kadaise šis žmogus irgi buvo patekęs į panašų alkoholizmo liūną, bet savo didelių pastangų dėka sugebėjo iš jo išsikapanoti. Kad tikrai taip buvo, pasakojo ir savo pacientams. Dar po pirmo gydymo Tadas gydytojui buvo prižadėjęs baigti su gėrimu.

Bet kur ligoninėje pasislėpsi. Sutiktas gydytojas Balys ne moralizavo, bet sakė pratęsiąs gydymo kursą. Dispanseryje tada Tadas atsigavo, pasijuto fiziškai stiprus. Išeinantį jį palydėjo pats gydytojas Balys. Paspaudė ranką tardamas: „Geriau nebesusitikim. Čia ne kurortas“.

Dar besigydydamas Tadas įsidarbino statybinėje organizacijoje. Sutarė, kad po dispanserio grįšiąs atgal. Gavo vietą bendrabutyje. Tačiau vakarais čia nebuvo ramybės, kildavo tikros girtavimo orgijos, ypač gavus algą ar avansą. Ne kartą į stikliuką tiesėsi ir Tado ranka. Pakelti jį sulaikydavo geras gydytojo Balio palinkėjimas: verčiau jiems nebesusitikti. Sutiko moterį, persikėlė pas ją gyventi. Nors ji buvo tik keliais metais vyresnė, bet šeimyniniam gyvenimui netiko.

Kartą važiuojantį „Moskvičiuku“ (jau turėjo jį nuosavą), sustabdė ranką pakėlusi mergina. Užsimezgė pokalbis. Ji neturėjo savo namų, tėvas kažkur Latvijoje. Tadas pakvietė nepažįstamąją į kavinę. Jam irgi norėjosi savo šeimos, kad kažkas lauktų namuose. O ši sužvarbėlė – gal jo likimas, nors pagal amžių Tadas Janinai tiko į tėvus. Kartu begyvenant gimė vaikai – dvi dukros ir sūnus. Tadas dirbo kaip juodas jautis. Remontavo nusipirktą sodybą kaime, tikėjosi iš jos padaryti jaukius namus. Parlėkęs iš darbo skubėjo prie pastatų. Bet vis dažniau rasdavo namuose vis kažkuo nepatenkintą ar nuobodžiaujančią žmoną. Ši susirado išgeriančių draugų, nevengė vyriškų kompanijų. Tadas bandė atvesti ją į protą. Tokie pokalbiai dažnai baigdavosi skandalu. Iširo šeima, Janina išėjo su vaikais (Tadas jau abejoja, ar visi jie yra jo kraujo). Liko tušti namai, nors kauk apsikabinęs Vilkės kaklą. „Kodėl išlaikiau blaivybę? Ėmęs girtauti, galėjau neišlaikyti, netgi kažką siaubingo padaryti žmonai. Nuo to blaivus protas sulaikė“, – prisipažino Tadas.

Buvo matyti, kad šiuose namuose trūksta moters rankų, bet jie tikrai nėra apleisti ar netvarkomi. Tadas prisipažino, jog pusmetį nesilankiusi čia jokia moteris. Norėtų sutikti tinkamą šeimyniniam gyvenimui, kad susikabinus rankomis pasitiktų ryte saulės patekėjimą ir vakare jos laidą. Kurios skelbiasi laikraščiuose, prisiskambinus pirmiausia teiraujasi, kiek gauna pensijos, ar turi automobilį, kuriuo privalėtų nuvežti poilsiui į Palangą, arba ragina parduoti savo namus ir kviečia keltis į nepažįstamą vietą. Jei ten nepatiks, kur tuomet dėsis, kai pinigai už sodybą jau bus išleisti? Ir namai ne vien jo, bet ir jo vaikų.

Tadas sako, kad metęs gerti sutiko tikruosius, ištikimus draugus. Sugėrovai bičiuliavosi tik prie stikliuko. Senokai nebėra gyvų tų, su kuriais jaunystėje kėlė karčiosios taurę. Tai baisios ligos prikibo, tai savižudybėmis gyvenimą baigė ar rado patvorėse atšalusius. Krito kaip lapai dar jauni, nors galėjo ilgai gyventi. Išėjo į Amžinybę, tikėjęsi išgerti visą alkoholį. Nesugebėjo tai padaryti, pervertino savo galimybes. Juk kaip ir šulinio iki paskutinio lašo neišsemsi.

Tado nežavi šiuolaikiniai gydymo nuo alkoholizmo metodai. Sako, tik pavėjui mėto pinigus. Nėra pasaulyje vaistų nuo tokios bjaurasties. Tiktai pristabdo jai trauką. Gilią prasmę išlaikė sena ir išmintinga patarlė: žmogus – savo laimės kalvis. Jei norėsi žmoniškai gyventi, nesidairysi į gėrimus.

Atsisveikindamas Tadas paklausė manęs: „O kaip pačiam?“ „Šešiolikti metai be lašo alkoholio“, – išdidžiai atsakiau.

„Norėčiau atsisveikinti ir su cigaretėmis, mažinu jų skaičių, bet visiškai atsisakyti jų neįstengiu. Vis tie kasdieniniai rūpesčiai. Užtrauki dūmą, lyg ir palengvėja, nors tai ne į sveikatą“, – kalbėjo Tadas.

Palikau jį stovintį sode tarp nukritusių obuolių. Kartais jis lieka kitų nesuprastas, nes jie mano, kad Tadas išgeria vienas namuose ir viešai nesirodo. Visiška blaivybė tokiems atrodo kaip kažkas antgamtiško, stebuklingo. Ir nereikia įrodinėti, kad kitoks esi. Taip gyvendamas, pirmiausia sau gera darai.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija