Ori senatvė

Bronius VERTELKA

Ligoninės konsultantė geroji s. Dolorita Butkus

Bendrosios praktikos slaugytojos (iš kairės) Aušra Dagienė, Dalia Vazulienė ir Vilė Kelevišienė

„Geresnių darbo sąlygų negalėtų būti“, – sako virėja Laima Rūkienė

Koplytėlėje Autoriaus nuotraukos

Dvylikti metai veikia Utenos Šv. Klaros palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninė. Per tą laiką jos paslaugomis pasinaudojo apie 3000 sunkiai sirgusių žmonių. Ligoninės atsiradimą inicijavo kun. Petras Adomonis ir vienuolė s. Dolorita Butkus, į Lietuvą atvykusi iš JAV. Tai jų dėka  naujam gyvenimui buvo prikeltas tuščias, išdaužytais langais senosios miesto ligoninės pastatas – iš jo tik šiukšlių išvežė penkis sunkvežimius. JAV veikianti lietuvių Vyčių organizacija naujajai ligoninei atsiuntė lovų, čiužinių, pagalvių, patalynės. Iš pradžių čia apgyvendino 10 ligonių. Šiuo metu jų yra apie  60, tačiau savo eilės laukia dar daugybė pagalbos prašančių žmonių. S. D. Butkus, dabar dirbanti ligoninės konsultante, planuoja pastatyti  naują ligoninės korpusą, bet tam reikia daug pinigų.

Sunkios fizinės negalios ištiktiems žmonėms ligoninėje sudarytos geros sąlygos: kiekvienas ligonis gali atsitverti nuo kitų užuolaidomis, pabūti su artimaisiais, prieiti išpažinties. Yra įrengtas liftas, bendravimui skirtas svečių kambarys. Netgi vonios pritaikytos sunkiems ligoniams. Puikias darbo sąlygas turi virėjos. Virėja Laima Rūkienė teigė, jog geresnių sąlygų darbui kažin ar galėtų būti.

Pasirūpinta ir ligonių dvasiniais reikalais – yra jauki koplytėlė, kurią puošia švenčioniškio Juozo Jakšto medžio drožiniai, ant sienos kabo Panevėžio Kristaus Karaliaus Katedros klebono kun. Tomo Skrudupio dovanotas paveikslas.

Ligonių sveikata  rūpinasi beveik dvi dešimtys bendrosios praktikos slaugytojų. Slaugytojoms suteiktos sąlygos tobulėti, kelti savo kvalifikaciją. Slaugytoja Aušra Dagienė sako, kad prie svetimo skausmo negalima priprasti. „Jeigu kažkam skauda, tai tas skausmas tarsi persiduoda ir man“,- kalbėjo uteniškė medikė. Nepavydėtinas tai darbas. Reikia ligonį ir pakelti, padėti jam atsistoti, su šypsena  apkabinti. O ligoniai sunkūs – po insultų, traumų ar kamuojami onkologinių ligų. Tarp jų yra ir tokių, kurių dienos suskaičiuotos.

Štai Julius gydosi po smegenų  sukrėtimo. Keturiasdešimtmečiui vyrui pamažu grįžta ankstesnės jėgos. Dabar retai  jį užtiksi palatoje, vis sukiojasi kieme – tai pašluoja, tai surenka šiukšles. Ir pačiam gražu, ir kitiems smagiau.

Kitokia Vlado istorija. Po  insultų jis visiškai nevaikšto. Vyresniosios kartos sostinės žmonės  gali jį prisiminti, kai šis  su eismo reguliuotojo lazdele stovėdavo sankryžoje prie senosios universalinės parduotuvės. Mylėjo žmogus tokį darbą – dvejus metus buvo iškovojęs geriausio Lietuvos eismo reguliuotojo vardą. Bet bėgo metai. Pristojo ligos. Vilniuje Vladas gyveno tik su žmona. Jų sūnus mirė jaunas. Senstant seko abiejų jėgos. Vladas pateko  į sostinės slaugos ligoninę. Kokiose sąlygose  ten buvo, verčiau nepasakoti. Gerai, kad Utenoje gyvenusi marti uošvį pasirūpino perkelti į Šv. Klaros palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninę. Atkuto žmogus prie geros priežiūros. Jau juokauja, nors atmintis dar prasta. Gyventi į Uteną persikelia ir Vlado žmona, čia pat ir marti su vaikaičiais.

Būdamas sveikas žmogus retai pagalvoja, jog bet kada ir jį patį gali  ištikti nelaimė, aplankyti liga ar skausmas. Savo likimo niekas nežino. Bet abejingų kito skausmui neteko sutikti Utenos Šv. Klaros palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninėje.

Utena

© 2008 „XXI amžius“