„XXI amžiaus“ priedas pagyvenusiems žmonėms, 2014 m. vasario 7 d., Nr. 1 (52)

PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Sidabrinė gija

Kristus ir pasaulis

Atodangos

Abipus Nemuno

Kronika

Lietuvos meninės fotografijos patriarchas

Lietuvos meninės fotografijos
patriarchas Vaclovas Straukas

Vaclovas Straukas. Neringos peizažas

Vaclovas Straukas. Iš ciklo „Kopos“

Vaclovas Straukas. Iš ciklo „Kopos“

Vaclovas Straukas. Neringos peizažas

KAUNAS. Galerija „Aukso pjūvis“ Kauno klinikose (Eivenių g. 2), Endokrinologijos klinikoje ir Radiologijos klinikos Branduolinės medicinos skyriuje, surengė Lietuvos meninės fotografijos patriarcho Vaclovo Strauko fotografijų parodas iš ciklo „Kopos“. Parodos, skiriamos fotomenininko 90 metų jubiliejui paminėti, veiks iki balandžio 15 dienos.

Menotyrininkė Danguolė Ruškienė apie V. Strauko kūrybą rašo: „Vaclovas Straukas Lietuvos fotografijoje įvardijamas kaip lyrinio realizmo atstovas. Temas šiai kūrybingai asmenybei diktavo pats gyvenimas. Kiekvienas iš autoriaus sukurtų fotografijų ciklų sietinas su vienu ar kitu jo gyvenimo etapu. Atradęs saviraišką fotografijoje, V. Straukas permąsto savo gyvenimo patirtis: vaikystę ant ežero kranto („Pamario motyvai“, „Kopos“), jaunystę, kai gyvenimo kelias pasuko Klaipėdos link („Jaunoji Klaipėda“), paauglystę ir darbo metus mokykloje („Paskutinis skambutis“). Jautri prigimtis, atidumas ir meilė gimtajam kraštui bei jo žmonėms formavo lyrišką pasaulėjautą, kuri laikui bėgant nuguldavo autoriniuose fotolakštuose. Taip kaupėsi nedidelės nuotraukų serijos, ilgainiui sujungtos į kelerius metus ar net kelis dešimtmečius vystomų temų fotografijų ciklus.

Kaip ir kūrybos pradžioje, kur fiksuojami objektai ar subjektai rikiuojami darniomis poromis, o likusi erdvė organizuojama apie jas, kaip traukos centrą, net ir tais retais atvejais, kai toks centras – saulė, eliminuojamas iš kadro, – nuotraukos erdvė visada užpildoma iki kadro ribų. Skirtingai nei A. Zavadskis, V. Straukas neformuoja geometrinių smėlio ornamentų, neieško kaip J. Kalvelis ir švytinčios materijos, skleidžiančios mistišką šviesą iš nuotraukos vidaus. Viskas čia kur kas paprasčiau. Atviras šviesos šaltinis (ar jis sklistų iš kadro centro, ar iš užribio) formuoja daugiau ar mažiau realistišką Neringos kopų paveikslą. Gana dažnai naudodamas plačiakampį objektyvą, autorius susintetina erdves, pernelyg nesigilindamas į stichijos suformuotų kalvų sudedamąją dalį – smėlio kruopą, – bet visada vaizduodamas kopą kaip smėlio darinį.

Ūkanose ar snieguose paskandintas kraštovaizdis, vėliau platesne analize atsiskleisiąs „Kopų“ cikle, kuria būdingą vietovės atmosferą su išnyrančiais laiko ir vietos ženklais – senomis valtimis, džiovinamais tinklais, apledėjusiais vandenų telkiniais. Ir tik retoje fotografijoje stebima akistata su saule, kuri ateityje taps vienu pagrindinių V. Strauko peizažų motyvu. Žmogus – neatsiejama aplinkos dalis – išlaikęs tiek fizinį, tiek ir dvasinį ryšį su ja. Jaunystė tokia pat nekalta ir kaimiška, persmelkta naivaus tikėjimo ir ilgesio kaip ir vaikystė. V. Strauko fotografijų ciklai – tarsi literatūriniai pasakojimai, kuriuose gyvenimo yra tiek, kiek jo geidžia parodyti pats autorius. Atrodo, kad fotomenininkas taip ir nepanoro visiškai atitrūkti nuo žodinės kūrybos, tiksliau, jos struktūrą panaudojo naujai raiškai, tik žodį keičia vaizdas. O tema išlieka ta pati – nepaneigtina meilė gyvenimui“.

V. Straukas gimė 1923 m. lapkričio 8 d. Požerės kaime, Šilalės rajone. 1946–1950 metais studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą Vilniaus pedagoginiame institute. 1952 metais apsigyveno Klaipėdoje, lankė Valstybinio dramos teatro studiją ir kurį laiką vaidino Klaipėdos dramos teatre. Vėliau 15 metų mokytojavo įvairiose Žemaitijos krašto ir Klaipėdos mokyklose.

Fotografija susidomėjo gana vėlai. 1967–1988 metais dirbo Klaipėdos buitinio gyventojų aptarnavimo kombinato fotoateljė fotografu. V. Straukas, kaip fotografas, ėmė reikštis XX amžiaus 8-ojo dešimtmečio pradžioje, tačiau pažintis su fotografija prasidėjo dar 1952-aisiais, kuomet žmona Emilija padovanojo fotoaparatą „Zorkij“. Kai persikėlė į Klaipėdą, pajūrio kraštas bei jo žmonės tapo svarbiausiomis menininko kūrybos temomis. V. Strauko fotografijose gausu jausmų, puikiai atitinkančių fiksuojamą aplinką, įvykius, žmones, vaizdus, o vaizduojamas pasaulis visuomet teigiamas. 1972 metais sukuriamas fotografijų ciklas „Pamario motyvai“, kuriame menininkas atskleidė Klaipėdos bei pamario žvejų kaimų gyvenimo akimirkas. Baltijos pajūrio vaizdus 1975 metais įamžino cikle „Kopos“. Bendravimo su mokiniais rezultatas buvo fotoserija „Jaunoji Klaipėda“ (1977–1979) ir nuosekliausia bei didžiausią pripažinimą menininkui atnešusi serija „Paskutinis skambutis“ (1975–1987). Po to sukurti irgi pagarsėję spalvotų ir nespalvotų fotografijų ciklai – „Neringa“ (2004) ir „Fotografijos“ (2007). Nuo 1971 metų V. Straukas yra Lietuvos fotografijos meno draugijos, o nuo 1989-ųjų – Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys. 1976 metais jam buvo suteiktas tarptautinės meninės federacijos fotografo menininko (AFIAP), o 1994 metais – nusipelniusio fotografo menininko (EFIAP) garbės vardas. Žymiausi V. Strauko apdovanojimai – trys Grand Prix, septyni FIAP aukso, šeši FIAP sidabro ir 60 kitų medalių. 1993 metais jam suteiktas Fotomenininkų sąjungos garbės nario vardas. 1999-aisiais įteiktas valstybinis apdovanojimas – penktojo laipsnio Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino ordinas, 2005-aisiais suteiktas Lietuvos meno kūrėjo statusas, 2008-aisiais skirta Vyriausybės kultūros ir meno premija.

Beje, pernai, spalio 24 dieną, įvertinant ypatingus nuopelnus miestui ir jo vardo garsinimui V. Straukui suteiktas Klaipėdos miesto Garbės piliečio vardas. Klaipėdos miesto savivaldybės nariai įvertino tai, kad šis menininkas visą savo kūrybą paskyrė Klaipėdai ir pamario kraštui, užfiksavo ir savitai atskleidė krašto, miesto ir jo žmonių grožį, šventes ir kasdienybę.

Pagal Klaipėdos miesto savivaldybės
ir menotyrininkės Gabrielės Kuizinaitės informaciją

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija