„XXI amžiaus“ priedas pagyvenusiems žmonėms, 2014 m. balandžio 18 d., Nr. 2 (53)

PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Sidabrinė gija

Kristus ir pasaulis

Atodangos

Abipus Nemuno

Atmintis

Gyvenimo ir meno darna

Benjaminas ŽULYS

Dailininkė Elena Jakutytė

Kaune, Ryšių istorijos muziejaus salėje, Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyrius surengė knygos „Elena Jakutytė – 1911–1999. Grafikos pasaulio suvokimas ir darna“ pristatymą. Kaip tik šie metai – penkiolikti nuo menininkės išėjimo į amžinybę… Į susitikimą atėjo jos mokiniai, nūnai žymūs menininkai Vidmantas Miliūnas, Petras Repšys, Laima Drazdauskaitė, Edmundas Saladžius, kiti dailininkę pažinoję žmonės, meno mylėtojai. Knygos sudarytoja ir teksto autorė Kristina Budrytė-Genevičė, dizainerė Milda Kairaitienė, kiti susitikimo dalyviai dalijosi prisiminimais apie E. Jakutytę, jos gyvenimo tarpsnius, kūrybos ypatumus.

E. Jakutytė gimė dar prieš paskelbiant Lietuvą nepriklausoma, ne Lietuvoje, o Bucharoje (dab. Uzbekijos Respublika). Nežinia, kodėl tėvai buvo išvykę į tą tolimą nuo Lietuvos šalį, yra visokių spėliojimų. 1914 metais mirė tėvas, ir motina su vaikais grįžo į Lietuvą. Įdomu, kad nėra išlikusių laiškų ar prisiminimų, kad Elena būtų norėjusi būti dailininke, ją labiau traukė pedagogika, ji baigė mergaičių mokytojų seminariją Kaune, bet pedagoge netapo, o dirbo kanceliarinį darbą. Pagaliau po kurio laiko ji įstojo į Kauno valstybinį taikomosios dailės institutą, čia gilino, tobulino savo meno žinias, praktinius įgūdžius.

Institute dėstė meno žinovai, kai kurie turį ir tarptautinę patirtį, – Stasys Ušinskas, Liudvikas Strolis, Liudas Truikys, Vytautas Kairiūkštis, Telesforas Kulakauskas. Tai turėjo įtakos ne vienam vėliau išgarsėjusiam menininkui. Dėstytojai labai rūpinosi būsimaisiais absolventais, taip pat ir Elena, kurios padėtis dėl sunkios motinos ligos bei jos pačios silpnos sveikatos, materialinių nepriteklių buvo nepavydėtina. Diplominiam darbui Elena pasirinko Petro Cvirkos knygos „Cukriniai avinėliai“ iliustravimą. Darbas pavyko, nes iliustravimas nebuvo naujiena, o vėliau – nuolatinis užsiėmimas. Ji jau buvo apipavidalinusi knygas „Auksinis raktelis, arba Buratino nuotykiai“, lietuvių liaudies pasaką „Vilkas ir ožiukai“, todėl diplominis darbas „Cukriniai avinėliai“ buvo parengtas spaudai. Su ironija prisimenama, kai Elenai leidykla pasiūlė drauge su kita dailininke iliustruoti vieną knygą. Tada ji ant pasiūlymo oficialiai parašė: „Špygą. Už svetimų pečių nesislapstysiu“. Ir toliau atkakliai dirbo, kūrė. Be to, palaikė itin artimus ryšius su Australijoje gyventi pasilikusiu broliu Vladu. Laiškuose atsispindėdavo ne vien buitiniai, socialiniai reikalai. Brolis išversdavo Elenai iš anglų kalbos ištisus puslapius iš meno albumų, knygų.

Menininkės patirtis buvo labai reikalinga. Be kūrybinio darbo, ji dėstė Kauno vidurinėje dailės mokykloje. Net du dešimtmečius ji susikaupusi derino daug jėgų reikalaujantį pedagogės darbą su kūrybiniais ieškojimais. Įstojusi į Dailininkų sąjungą, ji privalėjo dalyvauti kasmetinėse kauniečių ar respublikinėse parodose, tai ji darė su noru, nes turėjo ką parodyti. Grupinių parodų kataloguose minimi Elenos natiurmortai, portretai. Dalis tokių šeštojo dešimtmečio tempera ar guašu ant kartono atliktų darbų dabar saugoma Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejaus tapybos fonde. Yra sukūrusi nemažai ekslibrisų. Ypač buvo pamėgusi medžio ir linoleumo raižymo techniką. Greta Kauno HES statybos, Nidos žvejų portretų dailininkė domėjosi liaudies dainų ir padavimų motyvais – „Jurgis“, „Joninės“, „Šaltinėlis“. Dailininkė plėtojo šv. Jurgio temą. Sovietmečiu tai buvo sudėtinga, todėl parodose tai traktuota kaip „liaudies padavimas“. Apie dvidešimt šios kompozicijos variantų (skirtingų laikotarpių ir technikų) yra saugoma Nacionalinio M. K. Čiurlionio ir Lietuvos dailės muziejų fonduose, privačių kolekcionierių, draugų, kolegų kolekcijose. Įdomus ciklas „Kaukės“. Apie jas E. Jakutytė laiške broliui rašė: „…Dramos aktorius Laimonas Noreika prieš porą metų gyveno Kaune, parodoje pamatęs tas „Kaukes“, jomis susidomėjo ir prašė savo bičiulį P. Stauską tarpininkauti dėl tų velnių įsigijimo. Na, žodžiu, padovanojau jam tą velnių eilutę“.

Knygos pristatyme dailininkės mokinys V. Miliūnas prisiminė: „Mokytoja iki paskutinių dienų išliko labai savarankiška. Elenai magėjo išbandyti visas grafikos technikas, pradėjusi nuo studijų laikų, iliustracijų, plakatų, ji sukūrė ir ofortų, monotipijų, lino raižinių ir medžio raižinių, kūrė įvairios technikos ciklus, mėgo daryti piešinius grafitu, sangvinu ir anglimi. Iš brolio laiškų matyti, kad jis Elenai iš Australijos siųsdavo įvairių piešimo priemonių – nuo aliejinių dažų iki japoniško popieriaus. O ir prisiklausiusi, prisiskaičiusi vakarietiškos literatūros, nenorėjo likti prie vieno primesto stiliaus, buvo smalsi asmenybė. Daugiausia yra išlikę jos mišria technika atliktų spalvotų grafikos lakštų iš šeštojo dešimtmečio pabaigos ir septintojo dešimtmečio. Tuo metu Elena uoliai dirbo su savo mokiniais – matė jų bręstančios kūrybos perspektyvas, dažnai kviesdavosi juos į svečius, skolindavo, dovanodavo brolio atsiųstus meno albumus, turbūt nujautė, kad tai ją tikrai dar ilgai prisimins“.

Ir prisimena. Tai liudija jos darbai.

Kaunas

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija