Pasaulinis jaunimo susitikimas Ženevoje

Ignė Rotautaitė

Grupė jaunuolių iš Lietuvos Ženevoje sutiko Naujuosius metus

Kol visi planavo, kur praleisti žiemos atostogas ir sutikti Naujuosius metus, mums pasitaikė puiki proga atostogas praleisti Šveicarijoje, pailsėti bei pasisemti naudingų žinių pasauliniame jaunimo susitikime.

Į Ženevą buvo kviečiamas jaunimas nuo 16 iki 35 metų. Lietuvai šiame susitikime atstovavo apie 900 žmonių. Tiesa, anykštėnai į tokią kelionę leidosi pirmą kartą. Galbūt todėl mes buvome tik keturi: Joana Juodviršytė, Edgaras Dūdėnas, Gabrielė Griauzdaitė ir šių eilučių autorė.

Nuo 2007 metų gruodžio 28 iki 2008 sausio 1 dienos Ženeva, Šveicarijos sostinė, buvo išrinkta Taize žiemos susitikimo šeimininke ir jai buvo suteikta garbė priimti tūkstančius Europos piligrimų. Tai 30-asis Europos jaunimo susitikimas, jo metu įvairių tautų bei religijų atstovai bendrai meldėsi, įrodydami, kad visi pasaulio žmonės siekdami vieno tikslo gali tapti tvirta bendruomene. Susitikimo šūkį „Pasitikėjimo piligrimystė žemėje“ puikiai atskleidė susitikimo šeimininkai šveicarai, kurie jau nuo pat vasaros labai kruopščiai ruošėsi priimti piligrimus ir visus atvykėlius sušildė savo nuoširdumu, paslaugumu ir svetingumu.

Išvažiavome antrąją Kalėdų dieną, išklausę šv. Mišias Panevėžio Šventosios Trejybės bažnyčioje. Kelionėje dalijomės savo mintimis, norais, siekiais, kuriuos tikėjomės patirti kelionėje. Vakarais ir rytais vyko pamaldos, jų metu daug giedojome, šlovinome Viešpatį.

Atvažiavę į vietą apsidžiaugėme, kad gyvensime Prancūzijos priemiestyje. Turbūt daugiau nė vienam lietuviui neteko kirsti Prancūzijos ir Šveicarijos sienos du kartus per dieną. Labai apsidžiaugėme išgirdę, kad gyvensime visi kartu, o su mumis ir kunigas Jonas Morkvėnas, dar neseniai buvęs Anykščių parapijos kunigas. Nuvykę pas šeimininkus sulaukėme labai malonaus priėmimo. Po kelionės šiek tiek pailsėję, leidomės apžiūrėti garsųjį rašytojo Voltero miestelį. Po ekskursijos išskubėjome į Palekspo rūmus, kuriuose vyko dienos ir vakaro pamaldos bei buvo dalijamas maistas.

Kitomis dienomis rytais parapijoje vyko pamaldos, po jų - grupelių susitikimai. Mūsų grupelėje buvo trys kroatai, du lenkai, prancūzė ir mes, dvi lietuvės. Trečiąją dieną buvo aukojamos bendros visų lietuvių šv. Mišios. Gruodžio 31-ąją leidome sau pailsėti ir pusdienį praleidome senamiestyje. Vakare, laikrodžiui mušant dvyliktą, bažnyčioje vyko pamaldos. Išėję į lauką buvome labai nustebinti, nes danguje pasirodė vos du fejerverkai. Vietiniai gyventojai mums paaiškino, kad fejerverkus jie leidžia per Kalėdas, o per Naujuosius metus tik tai, kas liko. Naujametinio vakarėlio metu turėjome puikią progą ne tik susipažinti su vietiniais gyventojais, bet ir paskanauti jų paruošto maisto. Skoniu tikrai nebuvome labai pradžiuginti – juk lietuvių virtuvė visiškai kitokia.

Paskutiniąją dieną praleidome su mus priglaudusia šeima: kartu pietavome, dalijomės įspūdžiais apie prabėgusias dienas, daug pasakojome apie Lietuvą ir Anykščius. Po pietų šeimininkas Džiovanis mus nuvežė į kalnus, jų viršūnėje važinėjome rogutėmis ir džiaugėmės vaizdu iš aukštybių. Vakare pajudėjome namų link. Laikas prabėgo taip greitai, kad net nepastebėjome. Suvokėme tik tada, kai įlipę į autobusą išgirdome visus šnekant lietuviškai. Po 18 valandų atvykome į Prahą. Čia katedroje dalyvavome šv. Mišiose, po jų gavome palaiminimą iš kardinolo Miroslavo Vlko.

Atostogas praleidome nuostabiai. Tai buvo nepaprasta kelionė, nes tai buvo kelionė arčiau Dievo. Jėzus sakė: „ Su kuo galima palyginti Dievo karalystę? Arba kokiu palyginimu ją pavaizduosime? Ji - tarytum garstyčios grūdelis, sėjamas dirvon, esti mažiausias iš visų sėklų žemėje, bet pasėtas užauga, tampa didesnis už visas daržoves ir išleidžia tokias plačias šakas, kad jo pavėsyje gali susisukti lizdą padangių sparnuočiai“ (Morkaus 4, 30-32). Mūsų širdyse tas garstyčios grūdelis pasėtas jau seniai, bet po šios piligriminės kelionės tas grūdelis tapo didesnis už visas daržoves, tikimės, kad jis nenuvys, bet ir toliau leis šakas.

Esame labai dėkingi Anykščių Šv. Mato bažnyčios kunigui Justui Jasėnui ir dekanui klebonui kanauninkui Stanislovui Krumpliauskui už begalinį rūpestį, pagalbą ir paramą. Turėjome puikią progą susipažinti su kitų kultūrų ir religijų žmonėmis, pažinti kitų šalių gyvenimą, sustiprinti anglų kalbos žinias, o svarbiausia - priartėti prie Dievo ir pajusti žmonių bendrumo didybę siekiant vieno tikslo.

© 2008 „XXI amžius“