„XXI amžiaus“ priedas jaunimui, 2008 m. vasario 8 d., Nr. 2 (99)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Ovidijus iš Kretingos pranciškonų gimnazijos

Gimnazistas Ovidijus Žalys

Karabulos geležinkelio stotyje

Ekspedicijos dalyviai tvarko
tremtinių kapus (Bolšaja Murta).
2006 m.

Ekspedicijos maršrutas tremties
vietomis Krasnojarsko krašte

Su Kretingos pranciškonų gimnazijos abiturientu Ovidijumi ŽALIU susitikome Radviliškyje, po konferencijos ,,Te paminklai netyli“. Sužavėjo vaikino kūrybinis darbas ,,Aš einu senelių ir tėvų kančių pramintu taku“. Trumpai bendravome. Jo mamos, ekspedicijos į Sibirą, Krasnojarsko kraštą, vadovės Valerijos ŽALIENĖS tada nekalbinome – skubėjo į susitikimą su radviliškiečiais tremtiniais.

Ovidijau, prašome trumpai supažindinti su savo šeima.

Esu iš keturių asmenų šeimos. Mama Valerija, tėtis Pranas, sesuo Olivija ir aš. Esu skubantis, lekiantis, nenustygstantis vietoje žmogus. Stengiuosi dalyvauti projektuose, susitikimuose, mėgstu filmuoti, fotografuoti, montuoti videomedžiagą ir ją pateikti žiūrovams, vaikščioti kojokais Kretingos teatro-studijoje „Atžalynas“.

Mokotės Kretingos pranciškonų gimnazijoje. Kodėl šioje mokymo įstaigoje? Ar tai pirmoji ir vienintelė mokykla? Prašome papasakoti apie gimnaziją, pasirinktą mokymo profilį, specialybę, kurią norėtumėte studijuoti, laisvalaikį.

Tai mano pirmoji mokykla: ją lankau nuo pirmos klasės ir, tikiuosi, šiemet ją užbaigsiu. Šią mokyklą baigė mano mama ir sesuo. 10 klasėje buvau gimnazijos prezidentas ir dabar esu gimnazijos aktyvo rate. Ši mokykla turi labai šiltą aurą, mokytojai ir mokiniai geri. Ši mokykla man davė pagrindą gyvenimo pradžiai, žinoma, po tėvų. Esu pasirinkęs realinį profilį. Kiek žinau, profiliais jau nebeskirstoma, bet mano pakraipa liko tiksliųjų mokslų. A lygiu mokausi matematiką, lietuvių, anglų, fiziką, istoriją. Kol kas žadu laikyti visus 5 valstybinius egzaminus. Kaip bus, matysime pavasarį, kai reikės galutinai apsispręsti. Norėčiau studijuoti VU arba VGTU telekomunikacijų inžineriją ar leidybą. Svajojau tapti TV operatoriumi, bet universiteto grupė bus renkama tik 2010 metais, todėl teko šios idėjos atsisakyti. Mano studijas nulems, kaip išlaikysiu egzaminus. Jau devynerius metus laisvalaikiu lankau teatrą-studiją „Atžalynas“, ten mano patys geriausi draugai. Šiaip labai mėgstu filmuoti, nuo mažens svajojau turėti videokamerą. Tik po daugelio metų ši svajonė išsipildė. Draugauju ir su kompiuteriu: dirbu įvairiomis programomis ir vis tobulinuos, semiuosi žinių iš draugų, interneto ir knygų.

Naudodamiesi internete skelbiama informacija, darome išvadą, kad Jūs – drąsus ir ištvermingas vaikinas: dalyvavote geografijos olimpiadoje, informacinių technologijų konkurse ,,Bebras“, savo gimnazijoje laimėjote dokumentinių apybraižų apie Sibiro golgotas konkursą, - visur pasiekėte neblogų rezultatų. Ko dar nepaminėjome?

Teko pabuvoti tarptautinėje ekonomikos stovykloje Vokietijoje, ten įgijau daug bendravimo patirties, be to, buvo gera anglų kalbos pamoka. Aš nebijau išbandymų. Nesvarbu, kaip pasirodysi, svarbu dalyvauti. Noras laimėti yra visada, bet tikrai nenusimenu, jeigu nepasiseka. Kitą kartą bandau iš naujo.

Svajojate studijuoti VU arba VGTU, tačiau Jūsų rankoms, protui ir širdžiai artimas ir meno, literatūros pasaulis: puikiai įvertinta Jūsų sukurta dokumentinė apybraiža apie senelę Gabrielę Batavičiūtę – Bružienę, 2006 metais ekspedicijos į Sibirą, Krasnojarsko kraštą, metu sukūrėte keturias su puse valandos trunkančią dokumentinę – istorinę vaizdajuostę ,,Aš einu senelių ir tėvų kančių pramintu taku“, padarėte per tūkstantį nuotraukų, Radviliškyje konferencijos metu eksponavote lietuvių tremties vietose nufotografuotas trisdešimt penkias menines fotografijas.

Šis darbelis buvo pirmasis, kuris padėjo apsispręsti, kuria linkme bandyti eiti gyvenime. Nebūčiau išsivertęs be savo auklėtojos lietuvių kalbos mokytojos Daivos Ataitės, kuri man padėjo istorinę apybraižą įvilkti i meninį rūbą. Aš rinkau faktus iš tėvų, močiutės, teko pasitarti ir su istorijos mokytoja Rita Tamošauskiene, kuri padėjo išsiaiškinti keletą sunkiai suprantamų rusiškų pažymėjimų ir dokumentų. Mano meninę pakraipą ugdė teatro-studijos „Atžalynas“ režisieriai Auksė Antulienė ir Algimantas Verbutas, su kuriais ir dabar tenka dažnai dirbti. Gruodžio pradžioje dalyvavau Pasaulio Lotynų Amerikos šokių čempionate. Rodėme keletą šokių ant kojokų.

Daug keliaujate. Aplankėte Prancūziją, Slovakiją, Vokietiją, Čekiją, Norvegiją, braidėte po Sibiro pelkes ir kemsynus. Kokią šalį artimiausiu metu norėtumėte aplankyti? Ką Jums duoda šios kelionės?

Mano svajonė yra sugrįžti į Sibirą ir savo akimis pamatyti Baikalo ežerą. Buvau taip netoli, bet nebuvo galimybės ten nuvykti. Anksčiau ar vėliau ten nuvyksiu - esu sau pasižadėjęs. Šios kelionės man duoda tiek, kad nė vienoj knygoj neperskaitysi. Svarbiausia viską išvysti savo akimis. Kai pakeliauji po pasaulį, iškart visai kitaip supranti vertybes. Kelionės mane praturtina dvasiškai, emociškai ir fiziškai. Kelionėje pailsi nuo visų gyvenimo rūpesčių ir amžino skubėjimo.

Būti savimi, ieškoti savo sugebėjimų, juos surasti ir įgyvendinti, būti atviram ir paprastam, nuoširdžiam ir draugiškam - kas Jums padeda tokiu būti, kokios asmenybės žavi ir stiprina gyvenime?

Labiausiai padeda šeima – ji yra mano ramstis. Žinoma, ir draugai užima svarbią vietą mano gyvenime. Visada iš jų sulaukiu pagalbos, net ir vidury nakties. Aš nuo mažens auklėtas labai savarankiškai, visada stengiuosi viską atlikti savo jėgomis, bet kartais pritrūksta patirties. Konkrečios asmenybės, kuri mane žavėtų, neturiu. Aš iš kiekvieno pasisemiu, kas man naudinga ir pravers tolesniame gyvenime.

Sėkmės brandos egzaminuose, drąsos ir ištvermės visuose kilniuose sumanymuose ir ieškojimuose, tegul negęsta pagarba senelių ir tėvų žemei. Dėkojame už pokalbį.

Kalbėjosi Laima MACYTĖ

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija