„XXI amžiaus“ priedas jaunimui, 2010 m. birželio 26 d., Nr.6 (127)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Projektą „Gimtasis kraštas:  
įvykiai ir įspūdžiai“ remia:  

  

 

Laikas ir žmonės

Daug kur tinkanti ir reikalinga

Bronius VERTELKA

Pakiršinio kultūros namų
direktorė Elžbieta Karaliūtė

Šeduvoje gyvenanti, Šiaulių universitete dailės ir technologijų pedagogiką studijuojanti Pakiršinio kultūros namų vadovė Elžbieta Karaliūtė – tarp populiariausių žmonių Radviliškio rajone. Ji pelnė rajono Savivaldybės kultūros darbuotojų nominaciją „Metų atradimas“, gavo televizijos laidos „Gimtoji žemė“ Jorio nominaciją „Jaunam ir veržliam“. Elžbieta, kuriai dar tik 23-eji, sakė: „Jeigu Dievas uždaro duris, visada bus atvertas langas. Jeigu vienoje vietoje užveriamos durys, reikia ieškoti naujo lango ir pro jį įlįsti“.

Per trejetą darbo metų E. Karaliūtė sugebėjo suburti labai didelį amatų kolektyvą. Kai Elžbieta susipažino su keramike, medžio drožėju, audėja, įtikino juos, kad amatai – nuostabus dalykas. Pradėjo reklamuoti, rodyti. Pagaliau apie amatus ėmė teirautis ne tik Skėmių, Šeduvos, bet ir iš Radviliškio gyventojai. Pasiskambinę klausinėjo, ar galėtų atvažiuoti. Nė vienam neatsakė. Iš tikrųjų amatų centro Pakiršinyje dar nėra, bet gauta parama jo steigimui ir metų pabaigoje jis turėtų įsikurti restauruotuose kultūros namuose. Dabar čia vyksta keramikos, odos, medžio drožybos, pynimo iš vytelių, audimo, karpinių, kulinarijos būrelių užsiėmimai, liejamos žvakės, spaudžiamos sultys, renkami žolynai. Į būrelius susirenka po 20 žmonių. Traukos vieta jie tapo ir vaikams: laukia, kada atvažiuos jų mokytojas. Netolimoje ateityje čia tikimasi paruošti 17 tautodailininkų. Atvykusi dirbti į Pakiršinį Elžbieta rado pustuštį dvarą: kas ką galėjo, tą ir išvilko. Elžbieta su savo tėčiu, mama, kaimo bendruomene tai stalą, tai kėdę ar lėkštę nešė. Pačios Elžbietos mama – pardavėja, tėvas – valstybės tarnautojas. Bet savo energiją ir kūrybingumą ji paveldėjo iš senelių, nes didžiąją savo gyvenimo dalį praleido su jais. Jie mokė: „Jeigu tu nepadėsi, tai ir kiti tau nepadės. Minki pėdas ten, kur gali. Jeigu savas kraštas nepriima, ieškokis kito“.

E. Karaliūtė fotografuoja nuo aštuntos klasės, pirmuosius kadrus padarė „muiline“. Fotografavo gamtą, saulėlydžius. Po to pradėjo važinėti po rajoną, vėliau po Lietuvą, siekė ir Latviją bei Estiją. Fotografavo malūnus, nes pro savo kambario Šeduvoje langą jų matė net du. Iki penkerių metų gyveno Grinkiškyje, ten buvo Kubiliūnų malūnas, vėliau nugriautas, bet užsifiksavęs atmintyje. Jau turi arti šimto malūnų nuotraukų. Ketina surengti parodą. Fotografuoja ir bažnyčias, įvairių tikėjimų maldos namus. Kiek jų nufotografavo, tiksliai nežino, bet jų kur kas daugiau nei turi malūnų. Fotografuoti kryžius ir dvarus patarė Daugyvenės kultūros istorijos muziejaus-draustinio direktorius Egidijus Prascevičius. Rado vieną tokį seną kryžių, galvoja, kad tai Vinco Svirskio darbas. Ir jų turi gerokai per pusantro šimto. Kryžiai įdomūs savo menine išraiška. Tai meno kūriniai ir nėra jų vienodų. Ieškodama dvarų, kartais randa tik jų likusius pamatus ar kažkokį apie jį liudijantį, čia stovėjusį akmenį. Gaila, kad naujieji lietuviai, nusipirkę net po kelis dvarus, jų nė nemano restauruoti. O Pakiršinio dvaras yra saugomas, nes patys žmonės juo rūpinasi.

 Dienos šviesą išvydo leidinys apie Radviliškio rajono gražiausias sodybas. Gražiai besitvarkančių žmonių vis daugėja. Leidinio nuotraukos ir maketas – E. Karaliūtės. Paskui buvo Radviliškio rajonui ir Pakiršinio kaimui skirti lankstinukai, kurie pasipuošė irgi E. Karaliūtės nuotraukomis. „Nesiekiu įstoti į Fotomenininkų sąjungą, nors iš dalies tai traukia, o iš kitos pusės – įstojus iš tavęs paliks biurokratas, nebebus to veržlumo, turėsi kažką rodyti. O kai iš širdies, kitaip gaunasi, su ugnele, kažkas pastebėjo, kažkas pasakė“, –teigė jaunoji fotografė.

Pakiršinys, Radviliškio rajonas
Autoriaus nuotrauka

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija