„XXI amžiaus“ priedas jaunimui, 2012 m. sausio 20 d., Nr.1 (146)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Dievas yra pirmasis auklėtojas

Mindaugas BUIKA

Popiežius Benediktas XVI
teikia Krikšto sakramentą

Tėvų atsakomybė – reiklus uždavinys

Kaip įprasta, Kristaus krikšto sekmadienį – pirmąjį po Viešpaties Apsireiškimo (Trijų Karalių) šventės, popiežius Benediktas XVI apaštališkųjų rūmų istorinėje Siksto koplyčioje pakrikštijo grupę Vatikano darbuotojų pasauliečių naujagimių. Šį kartą sausio 8 dieną aukotų šv. Mišių metu Krikšto sakramentą Šventasis Tėvas suteikė šešiolikai kūdikių: dešimčiai berniukų ir šešioms mergaitėms, tarp kurių buvo ir dvyniai. Pamaldose dalyvavusiems tėvams, krikštatėviams ir kitiems giminaičiams sakytoje homilijoje jis priminė krikščioniškojo auklėjimo dieviškąsias ištakas ir globėjų pareigą jų ištikimai laikytis dėl palikuonių gerovės.

Popiežius pripažino, kad tėvai atlikdami savo, kaip auklėtojų, pareigas turi būti jautrūs ir kartu stiprūs, švelnūs ir tvirti, reikiamu momentu rodyti atlaidumą ir patylėti, bet kartais ištarti ir griežtesnį žodį, vaikus pabarti bei jų netinkamą elgesį ištaisyti. Tačiau pirmiausia jie rūpinasi, kad naujagimiai „gautų Dievo malonės dovaną, amžinojo gyvenimo sėkmę“. Tai suteikiama Krikšto sakramentu. Apie šią savo atsakomybę tėvai turi galvoti dar prieš kūdikio gimimą ir jo krikštijimas įvedant į Bažnyčios bendruomenę yra „pirmasis auklėjimo sprendimas“. Šiuo fundamentaliu sprendimu tėvai pirmiausia paliudija tikėjimą savo vaikams, – aiškino Šventasis Tėvas, mokymą apie krikštą įtraukdamas į bendrąjį evangelizavimo kontekstą.

Taip pat ir tolesnėse auklėjimo pastangose – o tai labai reiklus uždavinys, kartais netgi sunkus. Atsižvelgiant į ribotus žmogiškuosius gebėjimus, yra svarbu bendradarbiauti su Dievu, „kuris yra pirmasis ir tikrasis kiekvieno žmogaus ugdytojas“. Šiame bendrystės procese Dievas, anot Benedikto XVI, pirmiau nori dovanoti save ir savo Žodį, nes žino, kad atitolę nuo Jo, mes netrukus išklysime iš teisingo gyvenimo kelio, kaip tas Evangelijoje minimas sūnus palaidūnas. Tada didžiausias pavojus yra prarasti patį žmogiškąjį orumą, nors visada dėl beribio Dievo gailestingumo išlieka atsivertimo, „sugrįžimo į Tėvo namus“, galimybė.

Liudijimas Šventosios Dvasios pagalba

Komentuodamas tos dienos šv. Mišių liturgijos atliepiamąją psalmę, Šventasis Tėvas pabrėžė, kad joje minimos „išganingosios versmės“ yra Dievo Žodis ir sakramentai, iš kurių stiprybės turi semtis suaugusieji, kad galėtų vadovauti jauniems žmonėms jų brandoje. „Tėvai turi daug duoti, bet, kad galėtų duoti, turi ir patys gauti, nes kitaip jie išsisems, tiesiog išseks, – aiškino popiežius Benediktas XVI. – Juk tėvai nėra versmės, kaip ir mes, kunigai, nesame versmės: mes esame tik kaip kanalai, per kuriuos teka gyvybiški Dievo meilės syvai“. Taigi, jeigu atitrūksime nuo šio svarbiausio šaltinio, patys pirmiausia pajusime neigiamas pasekmes ir nebegalėsime būti kitų ugdytojais. Svarbi tėvų ir auklėtojų įsipareigojimo dalis yra būti nuolatiniame ryšyje su Dievu, su evangeline ir sakramentine išganymo versme.

„Evangelija mus moko, kad principinis ugdymas pirmiausia ateina per liudijimą“, – toliau homilijoje kalbėjo Šventasis Tėvas. Jis pastebėjo, jog šv. Jonas Krikštytojas buvo ne tik didysis pranašas, bet ir didis auklėtojas, kuris aukštino ne save, bet skelbė tiesą apie Jėzaus atėjimą. Taip pat ir kiekvienas tikrasis ugdytojas nesiekia auklėtinių pririšti prie savęs, juos valdyti, bet moko „pažinti tiesą ir susisieti asmeniniu ryšiu su ja“. Ugdytojas šią savo pareigą atlieka iki galo, žinodamas, kad mokinys turi išgirsti „tiesos balsą, kalbantį į jo širdį, ir seka juo savo gyvenimo kelionėje. Tas balsas, einantis iš Šventosios Dvasios, buvo realiai paliudytas per Jėzaus krikštą Jordano upėje iš dangaus nusileidusio balandžio pavidalu, patvirtinant, kad Jėzus yra vienatinis amžinojo tėvo sūnus. Tai didelė paguoda mums, kitus auklėjantiems tikėjime, nes mes žinome, jog nesame vieni ir kad mūsų liudijimą palaiko Šventoji Dvasia“, – tvirtino popiežius Benediktas XVI. Jis paminėjo, jog yra svarbu, kad tėvai ir krikštatėviai bei visi jaunimo auklėtojai tvirtai tikėtų Šventosios Dvasios buvimu ir veikimu ir šauktųsi Jos pagalbos maldoje bei sakramentuose. Tik Šventoji Dvasia gali nušviesti protą ir įžiebti širdį ugdytojams, kad jie taptų tikrais Kristaus meilės perteikėjais. „Malda yra pirmoji sąlyga auklėjimui, kadangi joje mes sukuriame savo nusistatymą, įgalinantį priimti Dievo iniciatyvą, patikėti mūsų vaikus Tam, kuris juos pažįsta anksčiau ir geriau už mus ir tobulai žino, kas yra tikrasis jų gėris, – sakė Šventasis Tėvas. – Taip pat melsdamiesi mes atsiveriame Dievo įkvėpimui, tai atlikti (auklėti) geriau, nes kiekvienu atveju tai (tobulumo siekimas) yra mūsų pareiga“. O sakramentai, ypač Eucharistija ir Atgaila, įgalina auklėjimo veikimą pilniau susieti su Kristaus bendryste, nuolat atsinaujinti meldžiant atleidimo už padarytas klaidas. Baigdamas homiliją popiežius Benediktas XVI pakrikštytus kūdikius patikėjo motiniškai Švč. Mergelės Marijos globai, kad jie augdami įgautų išminties bei taptų tikrais krikščionimis, ištikimais Dievo meilės liudytojais.

Buvimo Dievo vaikais supratimas

Po šv. Mišių ir krikšto apeigų tą pačią dieną susitikęs su į Šv. Petro aikštę susirinkusiais įvairiataučiais piligrimais šventadienio vidurdienio „Viešpaties Angelas“ maldai, Šventasis Tėvas tradicinėje trumpoje katechezėje apmąstė buvimo Dievo vaikais sampratą. Pirmiausia jis priminė, kad nors ne visi esame biologiniai tėvai, bet vaikais tampame visi, ir tai ne mūsų pasirinkimas, nes nė vienas nesame prašę, kad būtume pagimdyti, tačiau atėję į šį pasaulį mes palaipsniui galime laisvai išvystyti požiūrį į savo gyvenimą: „Mes galime jį priimti kaip dovaną ir tam tikra prasme „tapti“ tuo, kuo jau esame, būtent galime tapti vaikais. Ši permaina ženklina brandą mūsų būtyje ir mūsų santykyje su savo tėvais, tai daro mus kupinus padėkos. Ši permaina taip pat atneša gebėjimą ir mums patiems būti tėvais ne tik biologiniais, bet moraliai“.

„Panašiai reikia svarstyti mūsų, kaip vaikų, ryšį su Dievu, – kalbėjo popiežius Benediktas XVI. – Dievas yra kiekvieno kūrinio pradmuo, taigi Jis unikaliu būdu yra kiekvieno žmogaus Tėvas su ypatingu asmeniniu santykiu su juo. Kiekvienas iš mūsų esame Dievo norimas ir mylimas“, – tęsė mintį Šventasis Tėvas. – Ir kaip tik šiame ryšyje su Dievu mes galime „atgimti“, tai yra tapti tuo, kuo esame. Tai vyksta per tikėjimą, per gilų ir asmeninį „taip“ Dievui, kaip mūsų egzistencijos šaltiniui ir pagrindui, sakymu“. Patvirtindamas „taip“ kiekvienas sąmoningai priima gyvenimą, kaip dangiškojo Tėvo dovaną, tikrojo Tėvo, kurio mes nematome, bet tikime, kad Jis yra visų žmonių šeimos Tėvas, be galo geras ir ištikimas. Ši dangiškoji tėvystė yra apreikšta per Jėzaus Kristaus asmenį ir įgalina ją pažinti, kiek tai įmanoma šiame pasaulyje.

„Tikėjimas, kad Jėzus yra Kristus, Dievo Sūnus, veda mus į buvimą „atgimusiais iš aukštybės“ (plg. Jn 3, 3), tai yra iš Dievo, kuris yra Meilė“, – aiškino Popiežius. Tai primena, kad nė vienas nepadaro savęs žmogiškąja būtybe: kaip biologiškai gimstama pasyviu būdu, taip ir krikščioniu tampama ne iš savo valios. Kaip tik tokia yra „naujojo gimimo“, tai yra Krikšto sakramento, priėmimo esmė, – sakė Šventasis Tėvas, nurodydamas patvirtinimą iš šv. Jono Evangelijos: „visiems, kurie jį (Jėzų Kristų) priėmė, jis davė galią tapti Dievo vaikais“ (Jn 1, 12). Taip reikia suprasti ir Krikšto sakramento priėmimą – naująjį gimimą iš susitikimo su Kristumi ir tapsmą krikščionimis, atgimimą dieviškajai egzistencijai. „Prašykime Švč. Mergelės Marijos, Kristaus Motinos, ir visų, kurie Jį įtikėjo, kad padėtų mums būti tikrais Dievo vaikais ne vien tik žodžiais, bet ir darbais“, – baigė katechezę popiežius Benediktas XVI, pažymėdamas, kad toks gyvenimas yra artimo meilė, kaip Viešpaties įsakyta (plg. 1 Jn 3, 23).

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija