„XXI amžiaus“ priedas jaunimui, 2012 m. birželio 8 d., Nr.6 (151)

PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Kristus ir pasaulis

Sidabrinė gija

Atodangos

Abipus Nemuno

Ar geriau mokytis motyvuoja tik stipendija?..

Genovaitė Baliukonytė

Kauno Juozo Urbšio katalikiškos
mokyklos (iš kairės) dešimtokės
Greta Labutytė ir Raimonda Girnytė
su savo auklėtoja, lituaniste
Zita Urbonavičiene, mokyklos
direktoriumi Pauliumi Martinaičiu,
lituanistė Gitana Liaudinskienė
su auklėtinėmis – Karolina
Balčiūnaite ir Melita Nedzinskaite

Keturios gerai besimokančios Kauno Juozo Urbšio katalikiškos mokyklos dešimtokės kas mėnesį gauna po 50 litų „Maksimalisto“ stipendiją iš „Maximos“ verslininkų. Tai, pasak mokyklos Socialinių humanitarinių mokslų skyriaus vedėjos, lietuvių kalbos mokytojos ir dviejų moksleivių auklėtojos Zitos Urbonavičienės, skiriama išskirtinai tik dešimtokams, nes šiame amžiaus tarpsnyje paaugliams ima rūpėti visai kiti dalykai, dėl to mokslai gali būti apleidžiami. Bet ar šios moksleivės mokosi tik dėl pinigų?.. Ar dorovinį auklėjimą puoselėjanti mokykla turi didesnių užmojų, o jei taip, tai kaip to sieks ugdymo procese? Apie tai kalbėjomės su šios mokyklos dešimtokėmis, jų mokytojomis ir mokyklos direktoriumi Pauliumi Martinaičiu.

Nesibaigiančios reformos trukdo išsilavinimui

Šiandien daugelio mokyklų mokytojai ir mokiniai nėra patenkinti savo mokymosi ir darbo aplinka. Mokytojai vis skundžiasi moksleivių užgauliojimu, mokiniai – mokytojų arogancija, nemeile savo pasirinktai profesijai bei mokiniams, kitaip tariant, pašaukimo pedagogikai stoka. Šiandien pedagogus ir jų mokinius dar labai priešina dideli mokymosi bei darbo krūviai – ir vieni, ir kiti kenčia nuo per didelės biurokratijos švietimo sistemoje, skundžiasi pervargimu, dėl to vėliau gimsta agresija, griebiamasi narkotikų ar kitų svaigalų „atsipalaidavimui“. Vos ne kasmet vykdomos naujos ir vis nesibaigiančios švietimo reformos sukelia neužtikrintumo rytdiena pojūtį. Šiandien daugelyje šalies mokyklų kreipiamas didesnis dėmesys ne tiek į moksleivio išprusimą, kiek į norą jam suteikti kuo daugiau žinių. Mokykla stengiasi, kad jų auklėtinis būtų kuo labiau išsimokslinęs, bet ne tiek dėl visuomenės poreikių tenkinimo, kiek dėl būsimų mokyklos reitingų. Mat, kuo daugiau moksleivių iš vienos ar kitos mokyklos įstoja į aukštąsias mokyklas, tuo aukščiau juos parengusi mokykla pakyla vertinimų skalėje. Taip vertinant mokyklas, uždaromos tos, kurios nepasiekė aukštų reitingų, nors jose mokiniams ir mokytojams buvo gera drauge, nors ten buvo puoselėjamos tos vertybės, be kurių neįmanoma jokia visuomenės pažanga. Švietimo sistema taip sutvarkyta, kad jai svarbiau ne harmoningą asmenybę išugdyti, bet siekti naudos sau – kiekybinio įvertinimo ir noro pasididžiuoti reitingais. Stebint tokį ugdymo proceso „tobulėjimą“ atrodo, kad mūsų visuomenei darosi nesvarbu, kad mokinys būtų mandagus, kultūringas, doras, gerbtų vyresniuosius ir globotų mažesniuosius bei silpnesniuosius, nesvarbu net, kad būtų visapusiškai apsišvietęs ir patriotiškai nusiteikęs. Šiandien visuomenėje, rodos, svarbu tik materialūs dalykai ir racionalus mąstymas, kai viską gyvenime galima spręsti vadovaujantis šalta logika, susikurtomis fariziejiškomis taisyklėmis, į šalį nustūmus jausmus. Bet ar gyvendamas be jų žmogus gali vadintis ŽMOGUMI?.. Ir ar tai krikščioniška?.. Juk krikščionybės pagrindas yra MEILĖ, ir be jos neįmanoma jokia KŪRYBA, o be kūrybos – ir ŽMOGAUS egzistavimas. Todėl gerai, kad dalis šalies mokyklų, gal gelbėdamosi nuo begalinės švietimo reformos buldozerio, pasuko savito ugdymo keliu, o savo ugdymo tikslais pasirinko ne „žinių visuomenės“ kūrimą, o žmogaus kūrybiškumo skatinimą. Tokiu keliu prieš trejetą metų pasuko ir garbingo mūsų šaliai žmogaus – Juozo Urbšio – vardu pasivadinusi Kauno vidurinė mokykla. Išgirdus, kad šiandien net tokių mokyklų mokinių pažangumas jau imtas vertinti verslininkų skiriamais pinigais, nupurtė šaltukas: gal jau ir katalikiškų mokyklų mokiniams už gerą mokymąsi reikia sumokėti?... Pakalbėjus su Juozo Urbšio vidurinės mokyklos dešimtokėmis – „Maksimalistų“ programos dalyvėmis – Greta Labutyte ir Raimonda Girnyte (iš 10 A klasės) bei Karolina Balčiūnaite ir Melita Nedzinskaite (iš10 C klasės), nuomonė pasikeitė. Merginos džiaugėsi „Maximos“ verslininkų pasiūlyta kortele su 50 litų mėnesine stipendija už jų gerą mokymąsi ir teigė, kad šie pinigai joms labai praverčia mokslo reikmėms. „Juos dažniausiai išleidžiame net ne maistui, o knygoms įsigyti“, – tvirtino moksleivės, nes mėgstančioms skaityti dešimtokėms knyga šiandien yra prabangos dalykas.

Mokymo kokybe ir aplinka moksleiviai patenkinti

Kalbintos moksleivės teigė, kad savo mokykla yra labai patenkintos. Vienos jų šioje mokykloje mokosi nuo pirmos klasės, kitos čia atėjo į penktą klasę iš kitų mokyklų. Raimonda teigė, kad šią mokyklą pasirinko todėl, kad tėvams pakeitus gyvenamąją vietą ji yra arčiau namų. Karolina sakė, kad turėjo galimybę pasirinkti dvi mokyklas – Viktoro Kuprevičiaus ir Juozo Urbšio, tačiau pasirinko pastarąją, ir tai dėl mokymo kokybės padaryti jai patarė pažįstami.

Šiandien Juozo Urbšio katalikišką vidurinę mokyklą (nuo 1 iki 12 klasės) lanko 1035 mokiniai. Pasak mokyklos direktoriaus, krikščioniškos etikos dėstytojo P. Martinaičio, didelis dėmesys doroviniams dalykams šioje mokykloje buvo kreipiamas nuo seno, jos pedagogai nemano, jog svarbu būti tik „žinių diegimo kalve“, nors ir vertinant kiekybiniu mastu daugelio dalykų brandos egzaminų rezultatai viršija bendrą miesto mokyklų vidurkį. „Bet juk vien pažymiais matuoti mokymo kokybę ne visada tikslinga, teisinga ar net įmanoma, – teigia direktorius. – Pavyzdžiui, pradinėse klasėse tai padaryti yra visiškai neįmanoma, nes pažymiai nerašomi. Mums daug svarbiau siekti ne bendrų mokyklos rodiklių, o kiekvieno mokinio individualios pažangos. Kadangi dvasinės vertybės mokykloje puoselėjamos jau labai seniai, gal net nuo pat mokyklos atsiradimo, tai mes pagal naują Švietimo įstatymą stengsimės būti savito ugdymo sistemos mokykla (mums labai svarbu ugdyti moksleivių kūrybinį mąstymą, tobulinti menų ugdymą) ir sieksime gauti gimnazijos statusą. Žinoma, labai daug kritikos sulaukėme, kai pasukome katalikiškos mokyklos keliu. Mūsų mokyklos kapelionas mane nuramino, sakydamas, kad net ir Ignacas Lojola teigė, jog „jei prie tavo darbų velnias nesikabina, tai vadinasi kažką blogai darai“. Manau, kad kritikos mes susilaukėme vien todėl, kad pasukome teisingu keliu. Jei šiandien traktuosime mokyklą vien tik kaip žinių fabriką, tai greitai ją nukonkuruos internetinis Google. Iš jo galima pasisemti begales žinių. Tai tam tikras, sakyčiau, žinių sąvartynas, kuriame rasime ir gerų, ir prastų, ir bereikšmių žinių. Žinoma, mokykla be žinių negali egzistuoti, tačiau ji turi mokyti jas suprasti, įvertinti ir panaudoti pagal savo vertybines nuostatas. Mes esame mokykla, kuri nelaiko antraeiliais dalykais dailės, muzikos, šokių, o skiria jiems ypatingą dėmesį, nes visa tai ugdo žmogaus kūrybiškumą ir pažadina žmogaus prigimties galias bei paruošia jį tolesniam pilnaverčiam harmoningam gyvenimui. Be to, manome, kad mokykloje, kadangi čia dirbama su jaunimu, negali būti jokios stagnacijos. Mokykla privalo nuolat atsinaujinti, nes čia nuolat keičiasi kartos, keičiasi jų puoselėjamos vertybės, bet, kas beatsitiktų, vis tiek lieka tie patys katalikiškos pasaulėžiūros principai. Todėl mes, kaip ir visa Bažnyčia, bandome atsiliepti į laiko ženklus. Dabar savo ugdymo programoje įsisaviname keturis svarbius dalykus: katalikišką pedagogiką (buvusį, bet pamirštą ugdyme dalyką), kūrybinį mąstymą (labai svarbus dalykas nūdienai, nes standartizacija tampa vakarykščia diena), darnų vystymąsi (jį vystyti susitarė net 180 šalių, pradėjusių nuo ekologijos, o dabar apimančių ir kultūrą) bei menų ugdymą. Žinoma, dar mūsų mokykloje yra labai svarbus dorovinis ugdymas – visi moksleiviai turi lankyti dorovinio ugdymo pamokas, vieni – pasirenka tikybą, kiti – krikščioniškąją etiką. Mokyklos Šventosios šeimos koplytėlėje pedagogams vyksta šv. Mišios. Moksleiviai į ją nesutelpa, todėl šv. Mišių klausyti eina į parapijos bažnyčią“.

Moksleivių tikslas – būti išsimokslinusiu ir protingu žmogumi

„Maximos“ stipendijas gaunančios moksleivės teigė, kad jų tikslas – būti išsimokslinusiomis ir protingomis. Joms džiugu, kad šiandien kažkas pastebi jų pastangas. „Visgi reikėtų įvertinti tai, kad pagaliau atsirado verslininkų, kurie atkreipė dėmesį į gabius vaikus, ypač į dešimtokus, nes tokiame amžiaus tarpsnyje pirmūnų yra labai mažai,“ – džiaugėsi pedagogė Z. Urbonavičienė.

Visos merginos teigė, kad yra nuoširdžiai tikinčios, nors lanko ne tikybos, bet krikščioniškosios etikos pamokas. Jų nuomone, etikos pamokos tikėjimo ugdymo kokybe niekuo nesiskiria nuo tikybos pamokų. Be to, kadangi mokykla priklauso katalikiškų mokyklų asociacijai, tai tiek pedagogai, tiek moksleiviai tarpusavyje bendrauja, diskutuoja tikybos klausimais, dalyvauja įvairiuose sambūriuose, konferencijose, rekolekcijose, šventėse ir pan. Šiandien Lietuvoje mokyklų, kurios sureikšmintų katalikišką ugdymą, nėra tiek daug, todėl bendrauti su jomis nėra sunku. Minėtos moksleivės yra ne tik pirmūnės, jos ir nuolatinės visų rekolekcijų, piligriminių kelionių dalyvės. Pasak pedagogių, mergaitės yra labai veiklios, jomis galima pasitikėti, visas užduotis atlieka puikiai, o labai dažnai ir pačios būna daugelio idėjų iniciatorės. Greta, pavyzdžiui, aktyviai dalyvauja ne tik mokyklos tarybos veikloje, bet ir groja gitara, dainuoja, lanko jogos užsiėmimus ir po pamokų dar uždarbiauja vienoje siuvykloje. „Aš iš tėvų pinigų neprašau, pati užsidirbu, dar gaunu stipendiją iš „Maximos“, – teigė visur suspėjanti paauglė. Raimonda lanko teatro būrelį, jau trejus metus rašo eiles, šiemet tapo moksleivių „Poezijos pavasarėlio“ laureate. Karolina irgi priklauso mokinių tarybai, lanko kūrybinę vaidybinę studiją „Kadras“. Melita šiemet baigė Kauno Miko Petrausko muzikos mokyklą, dažnai dalyvauja įvairiuose koncertuose. Visos merginos lanko humanitarinio profilio būrelius, bet net trys iš jų svajoja tapti gydytojomis, tik Raimonda teigė mąstanti apie socialinių ar komunikacijos mokslų studijas. Šiemet, pasak pedagogės Zitos Urbonavičienės, mergaitės turės nuspręsti, kokią sustiprintą mokymosi kryptį kitais mokslo metais pasirinks – humanitarinio ar realinio profilio. „Tai, kad moksleiviai gali pasirinkti, ko mokytis sustiprintu lygiu, – teigė Z. Urbonavičienė, – yra labai gerai, nes didelis mokymosi krūvis juos gali labai nuvarginti. Ir ypač gerai, jei dešimtokai jau mato savo būsimą kelią“.

Žinoma, pasak moksleivių ir pedagogų, yra tokių mokinių, kurie sėkmingai galėtų mokytis ir vienų, ir kitų dalykų, bet deja, mokymo sistema jiems leidžia pasirinkti „A“ lygiu mokytis tik tam tikrą dalykų skaičių, nes visko mokytis sustiprintai neįmanoma, pagaliau nuo pasirinkto krūvio priklauso ir mokinių sveikata. Kalbintos moksleivės teigė, kad visgi yra palikta galimybė vėliau pakeisti sustiprinto mokymosi kryptį.

Norėtųsi palinkėti moksleivėms sėkmingai užbaigti šiuos mokslo metus, gerai išlaikyti egzaminus ir teisingai pasirinkti tolesnę mokymosi kryptį, o vėliau tapti geromis specialistėmis, kuriomis džiaugtųsi ne tik mokymo įstaiga, bet ir aplinkiniai. Tikėkimės, kad jos nepaliks savo tėvynės.

Autorės nuotrauka

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija