„XXI amžiaus“ priedas jaunimui, 2012 m. lapkričio 23 d., Nr.11 (156)

PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Kristus ir pasaulis

Sidabrinė gija

Atodangos

Abipus Nemuno

Piligrimystė – gyvenimiškos patirties mokykla

Asta Gvildienė

Justė Naujokaitytė ir jai
dovanotas dviratis, padėjęs
įgyvendinti svajonę, – vieną
iš nuostabiausių gimtadienio
dovanų per visą gyvenimą

Piligriminės kelionės ir šiandien – ne naujiena. Pasak šakietės Justės Naujokaitytės, kuri į piligriminę kelionę leidosi visai netikėtai, šie tradiciniai keliavimai yra noras aplankyti šventas arba religinę reikšmę turinčias vietas. Vieni siekia gauti nuodėmių atleidimą, kiti tikisi atgauti viltį, sutvirtinti savo tikėjimą ar net išgyti ir grįžti jau be juos kankinusių ligų.

Žmonės tiki antgamtine tam tikrų vietų galia. Justė savo akimis galėjo įsitikinti, kad po šventas vietas pėsčiomis, dviračiais ar netgi jodami ant arklių keliauja daugybė žmonių. Ji ne tik sužinojo, kad yra gausybė piligriminių kelių, iš kurių galima rinktis patį priimtiniausią, bet ir suprato, kad tokios kelionės yra susitikimai su pačiu savimi, kelio į save atradimas.

Mintis apie piligrimystę Justei kilo visiškai netikėtai ir spontaniškai. Tiesiog vieną vasaros rytą ji susitiko su žmogumi, kuris įkvėpė piligriminei kelionei „Kelias į Santjagą“ („Comino de Santiago“). Visuomenės sveikatą Klaipėdos universitete studijavusi šakietė, pabaigusi studijas, trykšte tryško noru ten keliauti. Nors artimieji ir draugai ją bandė atkalbėti, patardami pirmiausia susirasti darbą ir užsidirbti pinigų savo kelionei, Justės širdis sakė ką kita. „Mano mintyse nuolat kirbėjo tik viena ramybės nedavusi mintis – „Comino de Santiago“, – pasakojo aktyvų gyvenimo būdą ir sveiką gyvenseną propaguojanti Justė. – Todėl netrukus išsiruošiau į savo pirmąją kelionę „Šiaurinis kelias“, kalnais ir pajūriu besidriekiančią per visą šiaurinę Ispanijos pakrantę“.

Pasak merginos, šiandien su šypsena lūpose ir ašaromis akyse prakalbusios apie jos išgyvenimus pirmosios piligriminės kelionės metu, ji vienui viena visą mėnesį blaškėsi ir savo viduje, ir Anglijoje, iš kur atrodė geriausia pėsčiomis pradėti savo maršrutą. „Nebuvo stogo virš galvos, nakvoti teko ir oro uostuose, ir paplūdimiuose, ir parkuose, – prisiminimais dalijosi Justė. – Neturėjau pinigų, užsidirbti teko pačiais įvairiausiais būdais. Vieną dieną 70-mečiui anglui palaikiau kompaniją kelionėje į Prancūziją pirkti namo, kitą – jau pajūryje dirbau kartu su marokiečiais pardavinėdama kilimus. Aplinkiniai vis manęs klausė: „Ko tu nori iš gyvenimo, kokios tavo svajonės, kokie tikslai ir siekiai?“ Šakietė prisipažino, kad tuomet blaškėsi kaip nuo pavadžio nutrūkęs šuo – buvo laisva, bet nežinojo, ką su ta laisve daryti. Paradoksas, dar prieš keletą mėnesių gyvenimas ramiai tekėjo savo vaga, o dabar viskas apsivertė 180 laipsnių kampu, buvo daug klausimų, bet nebuvo atsakymų. Tačiau ji nė akimirkai neprarado tikėjimo, kad vieną dieną visi atsakymai ateis. „Kiekvieną vakarą meldžiausi ir dėkojau Dievui už sunkumus, kurie tik padėjo man dvasiškai augti, – prisiminė Justė. – Kadangi finansinė padėtis buvo liūdnoka, todėl kelionės pradžioje apie patogumus net nesvajojau. Pirmąją savaitę mano namai buvo gamta. Miegojau kur pakliuvo, maitinausi tuo, ką rasdavau pakeliui arba nusipirkdavau supermarketuose. Tačiau man patiko užmigti žiūrint į žvaigždėtą dangų, nubusti nuo paukščių čiulbėjimo, pasišildyti tekančios saulės spinduliuose... Ar gali būti kas nors nuostabiau už ryšį su gamta?!“

Justė prisipažino, kad kelionė buvo sunki. Kepinant Ispanijos saulei, sutinusiomis ir pūslėtomis kojomis kasdien kalnais tekdavo nužingsniuoti po 25 ir daugiau kilometrų. O kur dar maištaujantis protas... Jis nuolat suko vieną nesibaigiančią plokštelę: „Gal jau gana? Kam tau to reikia? Nebevargink savęs!“ Tačiau susitikimai su kitais piligrimais nakvynės vietose buvo ir atgaiva, ir stiprybės šaltinis. Jie kurį laiką buvo Justės šeima, kurioje buvo galima pasidalinti ne tik dienos įspūdžiais, bet ir pasiguosti ar net išsiverkti. Viltis ir tikėjimas buvo ta varomoji jėga, kuri neleido palūžti ir padėjo judėti pirmyn. „Savo kelyje sutikau daug dviratininkų ir mintyse mąsčiau: „Jei man kas nors dabar duotų dviratį...“ Ir mano noras išsipildė, – prisimena Justė. – Vienas dviratininkas, kuriam pasipasakojau savo istoriją, ankstų rytą man į rankas įspraudė mažą lapelį, kuriame buvo štai kas parašyta: „Baigusi šią kelionę, turi namus pailsėti ir dviratį, su kuriuo gali pradėti „Kelią į Santjagą“.

„Su draugų ir Dievo pagalba Santjagą de Kompostelą pasiekiau vieną dieną prieš savo gimtadienį – rugsėjo 12-ąją – ir tą pačią dieną išskubėjau į Finisterą – vietą, kur savo žygį pabaigę piligrimai pėsčiomis keliauja 90 km tam, kad pamatytų vandenyną bei sudegintų kelionėje vilkėtus drabužius, – pasakojo Justė. – Savo gimimo dieną buvau ten, kur prieš kelis šimtus metų žmonės galvojo, jog yra pasaulio kraštas. Tai buvo viena iš nuostabiausių gimtadienio dovanų per visą mano gyvenimą“.

Pasak šakietės, šioje kelionėje ji įgijo daug patirties ir suprato, kad viskas gyvenime vyksta ne veltui, viskam yra sava priežastis. Iš tiesų, jei viskas būtų lengvai pasiekiama – tiesiog būtų nuobodu gyventi. Kiekviena diena pilna netikėtumų, patyrimų ir išgyvenimų. Kiekviena diena – vis nauja gyvenimo pamoka, vis naujas atverstas puslapis. Pagaliau suvoki, kad Dievas siunčia tiek, kiek gali pakelti, ir nė trupučio daugiau. Dabar Justė gali drąsiai pasakyti, jog žino, kas ji yra ir ko nori. Piligriminė kelionė buvo gyvenimiškos patirties mokykla, išmokiusi eiti į priekį plačiai atmerktomis akimis ir imti iš gyvenimo visa, kas geriausia.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija