„XXI amžiaus“ priedas jaunimui, 2012 m. gruodžio 14 d., Nr.12 (157)

PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Kristus ir pasaulis

Sidabrinė gija

Atodangos

Abipus Nemuno

Vikaro kelias į kunigystę

Vikaras kun. Justinas Palubinskas
aukoja šv. Mišias Šilalės
Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčioje

Antrus metus Šilalės Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčioje darbuojasi jaunas vikaras kun. Justinas Palubinskas. Šį visada optimistiškai nusiteikusį kunigą Šilalės parapijos tikintieji labai gerbia ir myli, nes jame įžvelgia neabejotiną Dievo pašaukimą kunigystei. Kun. J. Palubinskas su didžiuliu įsijautimu aukoja šv. Mišias, moka pasakyti aktualias homilijas, džiugina sodriu ir skambiu giedojimu. Be to, moka bendrauti su parapijos jaunimu, pagyvenusiais bei ligų kamuojamais žmonėmis. Pasak parapijiečių, jis visada drąsus, atviras, švytintis džiaugsmu, Dievo pašauktas kunigystei, o per ją gali tarnauti Dievui ir žmonių tikėjimo stiprinimui. Kadangi dabar vis mažiau jaunuolių bepasirenka šį kelią, nusprendžiau pakalbinti Šilalės vikarą apie jo pašaukimą į kunigystę.

 

Gerbiamas kunige vikare Justinai, papasakokite šiek tiek apie save: iš kur kilęs, kur teko mokytis?

Gimiau Skuodo rajone, Šatėse, visai netoli Geidučių kaimo, kuriame kadaise gimė ir užaugo, dabar jau Amžinybėje esantis, buvęs Telšių vyskupas Antanas Vaičius. Užaugu tarp trijų seserų, todėl buvau vienintelis tėvų numylėtas sūnelis... Baigiau Šačių pagrindinę mokyklą, Telšių vyskupijos licėjų, Telšių vyskupijos vyskupo Vincento Borisevičiaus kunigų seminarijos propedeutinį kursą Žemaičių Kalvarijoje ir pagaliau Telšių vyskupo Vincento Borisevičiaus kunigų seminariją.

Kada prasidėjo Jūsų kunigystės kelias?

2010 metų birželio 1 dieną Telšių Šv. Antano Katedroje buvau įšventintas diakonu, o po metų – kunigu. Pirmuosius diakono žingsnius pradėjau Klaipėdos Šv. Juozapo Darbininko bažnyčioje. Kiek padirbėjęs Klaipėdoje, buvau perkeltas į Šilalės parapiją. Dabar šioje parapijoje esu vikaras.

Ar tai, jog gimėte ir užaugote šalia vyskupo A. Vaičiaus tėviškės, turėjo įtakos Jūsų apsisprendimui tapti kunigu?

Nors ir yra sakoma, jog nežinomi Viešpaties keliai bei Jo sumanymai, tačiau mano kunigystės kelias prasidėjo nuo tėvelių namų slenksčio... Tam turėjo įtakos mano tėvų ir močiutės pamaldumas, jų tvirtas ir kasdieninis tikėjimas Dievu. Būdamas vos penkerių, pradėjau norėti eiti bažnyčion. Su močiute kas vakarą eidavome į Šačių Šv. Jono Krikštytojo bažnyčią. Ypač man patikdavo gegužinės pamaldos, Šv. Kalėdų, Šv. Velykų iškilmės, atlaidai!.. Vargonai, giesmės, bažnyčios puošnumas, kunigo liturginiai rūbai, žvakės, gėlės paliko man be galo gražų ir paslaptingą įspūdį. Protu ir širdimi suvokiau, jog tai – Dievo namai.

Kas labiausiai Jus traukė bažnyčion?

Pamenu, dar būdams penkerių, labai norėjau užsivilkti baltą kamžą ir būti baltu „kunigėliu“ – ministrantu. Kai apie tai užsimindavau močiutei, ji šyptelėdavo: „Kai visus metus su manimi kas vakarą uoliai lankysi bažnyčią, galėsi būti ir tuo „baltu kunigėliu“... Kantriai visus metus lankiau Šačių bažnyčią, kol užsivilkau ministranto kamžą... Nuo tada jau nebereikėjo manęs raginti eiti bažnyčion. Tiesiog visas pasinėriau į bažnytinį gyvenimą. Šiandien bažnyčia man yra antrieji namai. Esu laimingas, kad teko sutikti puikius kunigus – Joną Pakalniškį, Gintarą Lengviną. Jiedu man buvo pavyzdys pasirenkant kunigystę ir šiandien jie tebėra mano idealai.

Vadinasi, kelias į kunigystę turi būti pradėtas tiesti dar ankstyvoje vaikystėje?

Tikrai taip! Kaip ir kiekvienas geras dalykas, taip ir tikėjimas turi būti pradedamas įsisavinti dar vaikystėje. Be vaikystėje kietai suminto takelio bažnyčion sunkiai įmanoma kunigystė!..

Betgi būna ir išimčių?

Būna, kai jau vyresnio amžiaus žmonės pasuka į vienuolynus, kunigų seminarijas. Matyt, taip jau yra Dievo numatyta. Tačiau jeigu mes nuo vaikystės netikėdami, nelankydami bažnyčios, lauksime tokių „pašaukimų“, bažnyčiose nebeliks nė vieno kunigo…

Šilalė yra tolokai nuo Jūsų tėviškės. Kaip jaučiatės čia vikaraudamas?

Man regis, šilališkiai nuoširdūs ir pamaldūs žmonės. Čia be galo graži bažnyčia, tvarkinga jos aplinka. Matau šios šventovės darbštuolį zakristijoną Joną Masidunskį, darbščiąją bitelę – varpininkę Marytę Šerpytienę, „Caritas“ darbuotojas ir visus kitus bažnyčiai bei parapijai pagelbstinčius žmones. Sekmadieniais, eiliniais vakarais matau daug nuoširdžiai besimeldžiančių šilališkių, tačiau dar stokojame jaunimo, inteligentijos.

Kaip sekasi sutarti su klebonu?

Klebonas dekanas kan. dr. Algis Genutis yra aukštos erudicijos kunigas. Jau vien jo titulai daug ką pasako. Man belieka ne tik jam paklusti, bet ir iš jo pasimokyti nuoširdaus tikėjimo, pamaldumo, darbštumo, pareigingumo, tvarkingumo, kantrybės, susitvardymo bei sugebėjimo dirbti su žmonėmis. Parapijoje veikia nemažai religinių organizacijų, kurios daug ir nuoširdžiai dirba. Be to, klebonas dekanas yra kviečiamas į įvairius miesto ir rajono renginius. Vadinasi, šilališkiai jį vertina. Aš iš jo semiuosi geros ir išmintingos praktikos, kunigystės patirties.

Ar galvojate apie karjerą?

Jūsų suformuluotame klausime nelabai tinka žodis „karjera“. Jos siekia tik įvairūs politikai, šou meno žmonės. Bažnyčia, kunigai siekia vieno tikslo: tarnauti Dievui ir žmonėms. Šiuo metu atlieku vikaro pareigas, vykdydamas klebono dekano nurodymus ir, kaip minėjau, mokausi iš jo. Stengiuosi seminarijoje įgytas žinias pritaikyti praktikoje, kuo daugiau laiko skirti bendravimui su tikinčiaisiais ir asmeninei maldai. Na, o kai reikės išeiti iš Šilalės, tai padarys ekscelencija vyskupas, kuriam besąlygiškai paklūstu...

Ačiū už pokalbį.

Kalbino Pranciškus ŽUKAUSKAS

Autoriaus nuotrauka

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija