„XXI amžiaus“ priedas jaunimui, 2013 m. balandžio 12 d., Nr.4 (161)

PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Kristus ir pasaulis

Sidabrinė gija

Atodangos

Abipus Nemuno

Popiežius plauna kojas jauniesiems kaliniams

Mindaugas BUIKA

Šventojo Tėvo nuolankios
tarnystės liudijimas

Ganytojiškos iniciatyvos mastas

Iš naujojo popiežiaus Pranciškaus su įprasta darbotvarke prasilenkiančių sprendimų dėmesį patraukė jo atliktas Didžiojo ketvirtadienio Paskutinės vakarienės šv. Mišių aukojimas ne katedroje, bet Romos priemiestyje esančiame Casal del Marmo jaunimo kalėjime. Tose pamaldose tradiciškai sekant Jėzaus pavyzdžiu, kuris prieš savo kančią mazgojo kojas dvylikai savo pirmųjų apaštalų, Šventasis Tėvas kovo 18 dieną tai darė dvylikai jaunųjų nusikaltėlių, pabrėždamas ganytojiškos tarnystės svarbą sunkius išbandymus patiriantiems jauniems žmonėms ir kviesdamas juos ryžtingam atsinaujinimui. Tokiu Paskutinės vakarienės kojų plovimo reikalu grupei suimtųjų, tarp kurių buvo ir sunkius nusikaltimus – žmogžudystes, išžaginimus, vagystes – įvykdžiusių nepilnamečių, bei pačiu savo vizitu į minėtąjį jaunimo kalėjimą, Popiežius norėjo paraginti į blogio liūną patekusius jaunus žmones, kad „jie savo tolesnio gyvenimo nesietų tik su klystkeliais ir bausmėmis, kad tikra atgaila ir atleidimas egzistuoja, todėl savo būtį visada galima kurti iš naujo“, – sakė žiniasklaidai renginyje dalyvavęs Casal del Marmo kapelionas, 65 metų kapucinas, kunigas Gaetanas Grekas, kuris tarnystę toje įkalinimo įstaigoje eina daugiau kaip tris dešimtmečius.

Šv. Mišiose, kurias kartu su popiežiumi Pranciškumi ir kunigu G. Greku OFM Cap aukojo Romos vyskupijos generalinis vikaras kardinolas Agostinas Valinis, dalyvavo kalėjime dirbantys pareigūnai ir savanoriai bei 49 jaunieji kaliniai – 38 vaikinai ir 11 merginų nuo 14 iki 21 metų. Tarp suimtųjų buvo įvairių tautybių atstovų – iš Italijos, migrantai iš Šiaurės Afrikos ir Rytų Europos, priklausantys skirtingoms tikyboms: islamui, katalikybei ir stačiatikybei. Pagal Paskutinės vakarienės Jeruzalės vakarienbutyje tradiciją, Casal del Marmo kalėjime Šventasis Tėvas kojas mazgojo, nušluostė ir pabučiavo tokiam pat skaičiui – dvylikai – jaunųjų nusikaltėlių, tarp kurių buvo ir dvi merginos – italė katalikė bei Bosnijos musulmonė. Iš dešimties vaikinų buvo vienas islamo išpažinėjas. Beje, tarp Casal del Marmo kalėjimo įnamių musulmonai yra didžiausia religinė grupė. Tokiomis sąlygomis popiežius Pranciškus buvo pirmasis apaštalo šv. Petro įpėdinis, Paskutinės vakarienės šv. Mišiose plovęs kojas moterims ir musulmonams.

Kitų Didžiojo ketvirtadienio įsimintinų pamaldų inovacijų, ypač po Vatikano II Susirinkimo, buvo ėmęsi jau popiežiaus Pranciškaus pirmtakai. Nors tradiciškai, pradedant Velykų Tridienį, kaip ir kitur pasaulyje, Romos vyskupas šv. Mišioms vadovauja Laterano Šv. Jono katedroje ir Paskutinės vakarienės apeigose dažniausiai kojas plauna vyresnio amžiaus kunigams, tačiau jau popiežius Paulius VI 7-ajame XX amžiaus dešimtmetyje buvo pamėgęs tokias pamaldas celebruoti įvairiose Romos parapijose. Jis vienose Didžiojo ketvirtadienio šv. Mišiose kojas mazgojo dvylikai sunkiai sergančių mažamečių berniukų, o kitose 12–14 metų Romos mažosios seminarijos auklėtiniams. Popiežius Jonas Paulius II, kol jam leido sveikata, irgi Paskutinės vakarienės pamaldose dažniausiai kojas plaudavo pasauliečiams – grupei Romos benamių, jaunimo sąjūdžių atstovams, nors pamaldos visada vykdavo Laterano bazilikoje. Šioje katedroje visuomet Didžiojo ketvirtadienio šv. Mišioms vadovaudavo ir popiežius Benediktas XVI, kuris pirmaisiais pontifikato metais kojas plovė pasauliečiams, bet vėliau sugrįžo prie įprastos tradicijos, tačiau būtent šis Šventasis Tėvas buvo pirmasis 2007 metų ketvirtąjį Gavėnios sekmadienį aplankęs Casal del Marmo kalėjimą, kurio koplyčioje aukojo šv. Mišias, pasakė įspūdingą homiliją apie Evangelijoje minimą į tėvo namus sugrįžusį „sūnų paklydėlį“, draugiškai bendravo su jaunaisiais kaliniais, apsikeitė su jais dovanomis.

Jėzaus mokymas ir „širdies balsas“

Popiežius Pranciškus prieš porą savaičių įvykusio vizito proga Casal del Marmo įnamiams įteikė šiam laikotarpiui būdingų dovanų – velykinių margučių ir tradicinių šventinių saldumynų, o iš jų gavo laisvalaikiu pagamintą medinį kryžių ir klauptą. Pradėdamas trumpą ekspromtu sakytą šv. Mišių homiliją prieš kojų mazgojimo ceremoniją, Šventasis Tėvas sakė, kad šv. Jono evangelijoje atpasakotas Jėzaus kojų plovimas savo pirmiesiems mokiniams ir anuo metu buvo labai neįprastas, jaudinantis įvykis, kurio iš pradžių nesuprato net artimiausias apaštalas šv. Petras. Išganytojas jam ir kitiems prasmingai paaiškino: „Ar suprantate, ką jums padariau? Jūs vadinate mane Mokytoju ir Viešpačiu, ir gerai sakote, nes aš toks esu. Jei tad aš – Viešpats ir Mokytojas – numazgojau jums kojas, tai ir jūs turite vieni kitiems kojas mazgoti. Aš jums daviau pavyzdį, kad ir jūs darytumėte, kaip aš jums dariau“ (Jn 13, 12–15). Tai yra paties Viešpaties paliudytas svarbiausias pavyzdys ir paraginimas tarnauti vieni kitiems, pasirengimas padėti prašantiems pagalbos, nepaisant visų pasitaikančių pykčių ir barnių.

„Jėzus mus šito moko, ir jei aš tai darau jums, darau tai nuoširdžiai, nes tokia mano pareiga, – aiškino homilijoje popiežius Pranciškus jauniesiems kaliniams. – Kaip kunigas, kaip vyskupas aš privalau tarnauti. Bet ši pareiga kyla ir pačios mano širdies: aš tai myliu, man tai daryti patinka, nes pats Viešpats moko tai daryti. Ir jūs nuoširdžiai padėkite vieni kitiems, nes taip jūs padarote kažką gero“. Šventasis Tėvas ragino visada prisiminti, kad Jėzaus atliktas kojų plovimas, yra Viešpaties didžiojo rūpestingumo ir meilės visiems ženklas, kad „tikroji priežastis, dėl kurios į pasaulį atėjo Kristus (Dievo Sūnus) yra mums tarnauti, viskuo padėti“. Šv. Mišių metu per ramybės palinkėjimą Popiežius bičiuliškai apkabino pamaldų dalyvius ir asmeniškai dalijo Šv. Komuniją ją pasirengusiems priimti. Kaip vėliau pasakojo kardinolas A. Valinis, Didžiojo ketvirtadienio pamaldos iš jaunimo kalėjimo tiesiogiai nebuvo transliuojamos dėl reikalaujamo privatumo – visus sujaudino tokia dvasinio šeimyniškumo aplinka, nors, kaip minėta, jaunieji kaliniai buvo iš skirtingų geografinių regionų ir laikėsi įvairių religinių tradicijų, bet jautė buvimo kartu su Romos vyskupu džiaugsmą bei jo skleidžiamą šilumą.

Susitikime dalyvavusi Italijos vidaus reikalų ministrė Paula Severino savo pastabose žiniasklaidai neslėpė susijaudinimo ir dėkojo už popiežiškąją globą, suteiktą viltį jauniesiems kaliniams, paskatinimą atsinaujinti ir sugrįžti į pilnavertišką asmeninį bei visuomeninį gyvenimą. Jie tai gali padaryti, nes kaip visi jauni žmonės svajoja apie galbūt paprastą, bet žmogišką gyvenimą ir gavo nuoširdų paties Šventojo Tėvo paskatinimą. Draugiškai bendraujant vieno jauno kalinio atvirai paklaustas, kodėl Didžiojo ketvirtadienio šventimui pasirinko išvyką į kalėjimą, popiežius Pranciškus atvirai atsakė, kad tai buvo širdies balsas, kviečiantis aplankyti tuos, kam to labiausiai reikia ir kas padėtų sustiprinti jo vyskupiškos tarnystės nuolankumą. „Dabar jus palikdamas, noriu padėkoti už gražų priėmimą, – atsisveikindamas sakė Šventasis Tėvas. – Melskitės už mane ir neleiskite, kad iš jūsų pagrobtų viltį. Visados drąsiai ženkite į priekį“.

Paskatinimas atleisti ir atsiversti

„Iš tikrųjų tai buvo svarbus ganytojiškas ir tiesiog tėviškos globos paskatinimas, kadangi į Casal del Marmo kalėjimą, kaip ir kitur pasaulyje į pataisos įstaigas patekę prasižengę jauni žmonės dažnai būna iš apleistų šeimų, intoksikuoti narkotikų ir alkoholio, todėl reikalingi ne tik įprastos psichologinės reabilitacijos, bet ir autoritetingo dvasininko paskatinimo ryžtingam bandymui išeiti iš kartais, atrodytų, beviltiškos padėties“, – sakė kapelionas kunigas G. Grekas. Jis pats kilęs iš San Džovanio Rotondo vietovės, kur gyveno ir veikė didysis vilties ir atsinaujinimo šauklys kapucinas tėvas šv. Pijus, ir yra dirbęs ir kituose kalėjimuose, netgi užsienyje, todėl turi puikią patirtį. Anot kunigo G. Greko, blogiausias dalykas yra jaunuosius kalinius laikyti nepataisomais žmonėmis, kažkokiais nepagydomais ligoniais, nes jie ir taip jaučiasi apleisti, patiria vidinę tuštumą ar netgi išdavystę tų, kuriuos mylėjo. „Jie ir taip dėl to labai kenčia, bet sutikti asmenį, kuris dosniai jiems skirtų viską, ką turi savo dispozicijoje (ypač dvasinį autoritetą), yra trokštamiausias dalykas, kurio jiems iki šiol nėra buvę ir ko jie mažai besitikėjo“, – sakė tėvas kapucinas G. Grekas.

Kaip tokiu iškiliu asmeniu šiems pažeidžiamiems jauniems žmonėms, kuriuos galbūt šeimos krizė, tėviškos ir motiniškos globos stoka namuose ir grubus „gatvės auklėjimas“ pastūmėjo į nusikaltimų kelią, ir tapo popiežius Pranciškus. Atsiliepiant į iškilusius svarstymus ar netgi priekaištus, kad Šventasis Tėvas lankydamasis įkalinimo įstaigoje Didžiojo ketvirtadienio apeigų metu plovė kojas ir jaunoms moterims, paskelbtame Vatikano spaudos centro vadovo jėzuito kunigo Federiko Lombardžio pareiškime pripažįstama, kad didesnio masto iškilmėse tokiais atvejais kojų mazgojimui būtų parinkti vyrai, kadangi pats Jėzus plovė kojas dvylikai apaštalų, kurie buvo vyrai. Tačiau kojų plovimo ritualas Casal del Marmo kalėjime buvo atliktas ypatingoje aplinkoje, kai nedidelės bendruomenės narės buvo ir moterys, todėl jų atskyrimas sumenkintų Evangelijos mokymo apie Didžiojo ketvirtadienio apeigas prasmę. „Todėl Šventojo Tėvo Pranciškaus atliktas kojų mazgojimas jauniems vyrams ir moterims per jo, kaip Popiežiaus, pirmą kartą vadovautas Didžiojo ketvirtadienio apeigas, turi labiau kalbėti mūsų širdims ir protams apie Romos vyskupo spontanišką meilės, artumo, atleidimo ir gailestingumo gestą nei kokie nors legalistiniai, liturginiai ar kanoniniai svarstymai“, – teigiama minėtame pareiškime.

Jame primenama, kad popiežius Pranciškus dar būdamas Argentinos sostinės arkivyskupu, kardinolu Chorche Mariju Bergolju, ne vieną kartą Didžiojo ketvirtadienio apeigas yra celebravęs vietiniuose kalėjimuose ir ligoninėse plaudamas kojas kenčiantiems vyrams ir moterims bei AIDS ligoniams, žinodamas kartais labai prieštaringas moralines šios nelaimės priežastis. Tą patį vengiant siauro supratimo reikia pasakyti dėl to, kad Casal del Marmo kalėjime buvo nuplautos kojos ir porai jaunų musulmonų kalinių, kurie tikrai nebuvo išmanūs liturgijos ekspertai, bet galėjo pajusti Šventojo Tėvo ganytojiškos tarnystės bei gailestingumo dvasią ir paskatinimą pasukti atsivertimo keliu.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija