„XXI amžiaus“ priedas jaunimui, 2014 m. vasario 21 d., Nr.2 (171)

PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Sidabrinė gija

Kristus ir pasaulis

Atodangos

Abipus Nemuno

Du vakarai jaunimui

Apie tremties patirtis

Kauno arkivyskupijos Jaunimo centre įvyko trečiadienio vakarų ciklo „Vakaras su...“ susitikimas. Tai – vakarai jaunimui, kad jaunas žmogus galėtų pamatyti, sutikti ir pažinti žmones kūrėjus, žmones, kurie tarnauja, kurie nebijo plaukti prieš srovę, būti kitokie. Jais siekiama, kad per santykį su tautos kūrėjais ir kultūros, tikėjimo puoselėtojais jauni žmonės pažintų, kas yra jų širdyse, pažintų Dievą ir atpažintų kelius, kuriais eidami būtų laimingi.

Pirmąjį vakarą įvyko susitikimas su Ona Petkevičiene, kuri, sukaupusi didelę gyvenimo patirtį apie labai jaunatviškai pasakojo apie savo patirtį tremtyje, apie savo gyvenimą ir visus patirtus sunkumus bei tėvynės ilgesį. Ponia Ona – jauniausia 11 vaikų šeimos dukra, 1949 metų liepą, būdama 17 metų, kartu su visa šeima ištremiama į Sibirą. „Naktį atėjo „stribai“ ir per porą valandų liepė susidėti reikalingiausius daiktus...“ – prisiminė vakaro viešnia. Tremtyje Oną atskyrė nuo šeimos ir išvežė dirbti kolūkio darbus už maždaug 200 km. „Vieni apie kitus nieko nežinojome“, – sako Ona. Kai pabėgusi grįžo pas šeimą, visi gyveno barake-bunkeryje, kad būtų šilčiau per naktį kūrendavo statinę, ten ir valgyti gamindavo. Ona prisimena, kad per tą laiką, nors kartu gyveno šešios šeimos, mamos nė karto nebuvo susipykusios. Ten, tremtyje, Ona sutiko ir savo vyrą Vladą, kuris buvo ištremtas, nes buvo partizanas. Jie susipažino, kai jis po įkalinimo atvyko ieškoti savo šeimos, kuri gyveno tame pačiame barake su Onos šeima. Kartu jie pragyveno 53 metus. Ona pasakojo, kad kol kunigų tremtyje nebuvo, žmonės, norėdami gyventi kartu ir kurti šeimas, tiesiog suklaupdavo prieš motinas, jos palaimindavo, jaunieji pabučiuodavo kryžių ir taip jie tapdavo šeima. Vėliau, kai kunigai atvažiuodavo, priimdavo Santuokos sakramentą. 1960 metais, kai Onai irVladui buvo leista grįžti į Lietuvą, ji prisimena, kaip skubėjo, kaip buvo išsiilgę tėvynės. Ji sakėsi nesuprantanti, kaip tėvynę galima palikti savo noru. Ona džiaugėsi, kad užaugino tris vaikus, turi šešis anūkus, kuriuos pati augino ir džiaugėsi, kad nė vienam iš jų nereikėjo lankyti darželio, pasidžiaugė, kad gimus kiekvienam anūkui atjaunėdavo penkeriais metais.

Vakaro metu jaunimas dainavo partizanų dainas, meldėsi už visus mirusius partizanus ir kovotojus už šalies laisvę. Ponios Onos patirtis iš tiesų palietė kiekvieną, privertė pamąstyti tai, ką dabar turime mes, kaip anuomet mūsų proseneliai, seneliai neprarado tikėjimo ir jį puoselėjo.

Susitiko su arkivyskupu

Kauno arkivyskupijos Jaunimo centre vyko vakaras jaunimui iš ciklo „Vakaras su...“ Šio renginio svečias šį kartą buvo Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius SJ. Vakaro pradžioje ganytojas buvo pristatytas kaip žmogus, kuris savo gyvenimu liudija tai, ką skelbia. Į vakarą susirinko apie 40 jaunų žmonių.

Arkivyskupas kalbėjo apie tai, kad jau mažas būdamas mamos buvo atvestas patarnauti į bažnyčią, tikėjimui pažinti ir subręsti labai padėjo pažintis su saleziečiu kunigu Antanu Skelčiu, kuris kartais slapstėsi gimtinės parapijoje. Tai buvo labai dvasingas ir švento gyvenimo kunigas. Daug lėmė knygų skaitymas klebono bibliotekoje, atsakymų į tuomet kylančius klausimus ieškojimas jose. Jauno žmogaus gyvenime, kaip sakė arkivyskupas, yra svarbu surasti tiesos grūdą. Devintokas ar dešimtokas jau pats mokėsi lotynų kalbos, turbūt todėl, kad jau tada buvo kilusi mintis stoti į seminariją. Šeima šiam pasirinkimui pritarė, niekas neprieštaravo, tačiau ir didelio entuziazmo nerodė. Arkivyskupas pasakojo, jog jo kunigystės metais vaikų Pirmajai Komunijai mokyti nebuvo galima. Jei mama atvesdavo, buvo galima paklausinėti, bet ne daugiau kaip du vaikus. Ganytojas prisimena, kad Alytuje nuo ryto iki vakaro kas valandą mamos atvesdavo po du vaikus. Čia jis niekam neužkliuvo, tačiau iš Lazdijų viduržiemį buvo išvarytas. Tada keliavo į Kudirkos Naumiestį, kur vasarą susirinko Pirmajai Komunijai ruoštis 200 vaikų. Tada įvyko pirmasis susidūrimas su KGB. Arkivyskupas buvo apkaltintas antitarybine propaganda bei agitacija, suimtas. Pats suėmimas buvo žmogiškai sunkus. Tačiau kartą, skaitant Naująjį Testamentą, Dievo žodis labai giliai prakalbėjo, kad viskuo Viešpats pasirūpins, Jis yra aukščiau už viską. Tardymai dažniausiai būdavo nevaisingi KGB, nes dėl moralinių įsitikinimų nekalbėdavo apie kitus, todėl protokolai likdavo tušti. Lageryje jau buvo geriau, čia galėjo laisvai vaikščioti, kalbėti Rožinį. Sibire pasijuto kiek laisvesnis, ten gyvenimas buvo be tvorų. Tokiomis sąlygomis malda ir tikėjimas buvo ypač didelis ramstis. Arkivyskupas prisiminė, kad, kol buvo griežto režimo priežiūroje, galėjo tik kartą per metus gauti siuntinį, per mėnesį išsiųsti tik du laiškus, tik kartą per metus galėdavo aplankyti artimieji. Broliai atvažiuodavo, bet visada žinodavo, kad pokalbių yra klausomasi. Šv. Mišias, kai buvo suimtas, aukodavo savo kameroje, kol kitas kalinys miegodavo. Vyno pasigamindavo iš razinų, duonai naudodavo riestainius iš kvietinių miltų, šv. Mišių eigą prisimindavo iš atminties. Taigi saugumo kalėjime ir lageryje šv. Mišios, Rožinis bei Šventasis Raštas buvo šviesa. Kalbėdamas apie šiandieną, arkivyskupas sakė, jog šiuolaikinis jaunimas turi daug geresnes sąlygas nei anuometinis. Aišku, jaunimo yra visokio. Yra tokių jaunų žmonių, kuriems niekas nerūpi, tik pramogos, ir tos prastos. Taip patys save šie jauni žmonės sužeidžia. Bet tie, kurie ieško, ganytojo įsitikinimu, gali daug rasti. Šiandien yra auksinės sąlygos tiems, kurie ieško. Bet, kaip atkreipė jaunimo dėmesį arkivyskupas, lazdos galai visada yra du. Anuomet, sovietmečiu, vieną galą buvo galima vadinti prievarta, kitą – bandymu išsisukti iš jos nelaisvės. Dabar – tai laisvė ir neatsakingas naudojimasis jos teikiamomis galimybėmis. Laisvė yra sunki. Kai daug galimybių, pasak vakaro svečio, yra didelė pagunda pasinaudoti laisve neatsakingai.

Paklaustas apie autoritetus, arkivyskupas sakė, jog tai, žinoma, – popiežiai Pranciškus, pal. Jonas Paulius II. Ganytojas sakė geriausiai pažįstantis arčiausiai esančius žmones – gera matyti kunigus, kurie turi daug idealizmo, ištikimybės pašaukimui, daug vyrų ir moterų, kurie priklauso įvairioms vienuolių kongregacijoms, ir pasauliečius, kurie dirba bažnytinėse institucijose, gaudami mažus atlyginimus, tačiau nuoširdžiai tarnauja, nekeliauja į užsienį geresnio atlygio. Arkivyskupui buvo padėkota už jo atvirumą ir nuoširdumą bei arkivyskupijos Jaunimo centrui padovanotas knygas. Jos padėjo atsirasti skaityklai-bibliotekėlei, kuri yra prieinama jaunimui.

Kauno arkivyskupijos Jaunimo centro informacija

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija