Popiežius apie jaunimo ugdymo bruožus

Mindaugas BUIKA

Popiežius Pranciškus populiarus tarp jaunų žmonių

Bažnyčios ir mokyklos ryšys

Plačiai ir pagrįstai tarptautinėje žiniasklaidoje pranešama apie nepaprastą popiežiaus Pranciškaus populiarumą tarp jaunų žmonių ir jo gebėjimą netgi vaikams suprantamu būdu išsakyti svarbiausias savo mokymo nuostatas. Toks pavyzdys galėtų būti vienas masiškiausių jo šio pobūdžio susitikimų, kuris įvyko praėjusį šeštadienį, gegužės 10 dieną, su beveik 300 tūkstančių iš visos Italijos į Romą susirinkusių moksleivių, kurie dalyvavo šalies Vyskupų konferencijos organizuotoje kampanijoje „Bažnyčia mokyklai“ („La Chiesa per la scuola“). Šventasis Tėvas džiaugiasi, kad jis mato didžiulę demonstraciją, bet ne „prieš“, o „už“, tai yra, ne protestą, bet tikrą mokyklos šventę. Liudijimų renginyje, į kurį įvairaus amžiaus moksleiviai buvo atvykę su savo tėvais ir mokytojais, ir kuriame pasirodė aktoriai bei muzikos atlikėjų grupės, buvo iškeltos gana rimtos Bažnyčios ir nacionalinės švietimo sistemos bendradarbiavimo problemos šiandienos socialinių, edukacinių ir moralinių iššūkių akivaizdoje. Tą šeštadienio pavakarę į Šv. Petro aikštę ir gretimas gatves susibūrusiai jaunų žmonių miniai kalbėjo Italijos vyskupų konferencijos pirmininkas kardinolas Andželas Banjaskas (Angelo Bagnesco) ir šalies švietimo ministrė Stefanija Džanini (Stefania Giannini).

Ministrė, be kita ko, susirinkusiuosius pakvietė maldai, kad Nigerijoje būtų išvaduotos tos Afrikos šiaurėje veikiančios teroristinės islamistų grupės Boko Haram pagrobtų beveik 300 krikščionių moksleivių mergaičių. Jas balandžio viduryje pagrobę nusikaltėliai skelbė norintys prievarta ištekinti arba tiesiog parduoti į vergiją. Į tarptautinę humanitarinę jų išlaisvinimo akciją „Grąžinkite mūsų mergaites“ („Bring back our girls“) kartu su Nigerijos vyskupais buvo įsijungęs ir popiežius Pranciškus, keliuose pareiškimuose anksčiau pakvietęs melstis, kad „be jokio atidėliojimo tuoj pat būtų išleistos į laisvę pagrobtosios Nigerijos mergaitės“. Kreipdamasis į Šv. Petro aikštėje susirinkusius šimtus tūkstančių moksleivių (pradžioje lėtai baltu atviru džipu apvažiavęs minią ir asmeniškai su ja pasisveikinęs, daugeliui netgi paspausdamas rankas) Šventasis Tėvas kalbėjo apie mokyklos švietėjišką ir ugdomąjį vaidmenį kiekvieno žmogaus ir visos visuomenės gyvenimui.

Švietimas nėra neutralus

Popiežius Pranciškus sakė, kad niekada negali užmiršti savo pirmosios mokytojos: „Aš myliu mokyklą, kadangi ta moteris išmokė mane ją mylėti“. Jis aiškino, jog myli mokyklą, nes joje ugdomas tiesos, gėrio ir grožio supratimas. „Šie trys dalykai niekada negali būti atskirti, jie visada tarpusavyje artimai susiję“, – aiškino Šventasis Tėvas, kuriam pačiam, dar jaunam jėzuitui, gimtojoje Argentinoje yra tekę dirbti mokytoju gimnazijoje ir dėstyti literatūrą bei psichologiją. Popiežius pabrėžė, kad tuos mokytojavimo metus jis visada prisimena, kaip labai svarbų savo gyvenimo ir tarnystės laikotarpį. Tai padėjo jam aiškiai suvokti, kad „švietimas ir auklėjimas mokykloje negali būti neutralus: jis arba teigiamas, arba neigiamas. Jis moksleivius gali praturtinti, bet gali ir nuskurdinti; jis padeda asmenybės augimui, bet gali ją nuslopinti ar netgi iš viso pagadinti“. Šventasis Tėvas pabrėžė, kad gera edukacija skatina asmenybės brandą, ją palaipsniui išmokydama trijų – proto, širdies ir rankų – kalbų.

Taip užtikrinama, kad mokyklą baigusio jauno žmogaus mąstymas, jausmai ir veiksmai bus suderinti, tinkamai motyvuoti ir paremti teisingai suformuotu tiesos, gėrio ir grožio supratimu. „Taigi lankyti mokyklą reiškia atverti savo protą ir širdį tikrovei, visam jos turtingumui ir įvairiems dėmenims, – aiškino popiežius Pranciškus moksleiviams. – Jeigu ją lankant išmokstama mokytis – o išmokimas mokytis yra didelis slėpinys – tai lieka visam gyvenimui“. Bet mokykla turi suteikti ne tik pažinimo įgūdžius, bet išmokyti ir gerų įpročių bei vertybių. Čia daug kas priklauso nuo pačių mokytojų ir jeigu mokytojas nėra atviras tiesai ir gėriui, jei jis pats nesimoko, nesistengia tobulėti, tai jis nėra geras mokytojas, pastebėjo Šventasis Tėvas, kreipdamasis į susitikime dalyvavusius pedagogus. Jis nurodė, kad mokiniai paprastai turi gerą „uoslę“ ir tuoj pat pajunta, ko vertas mokytojas, ir jeigu jam trūksta entuziazmo, jis tampa nebeįdomus. „Todėl reikia mokytojų, kurie būtų atviri, būtų aistringi ieškotojai ir kad tokiu savo užsidegimu užkrėstų ir mokinius“, – tvirtino popiežius Pranciškus.

Šeimos ir mokyklos bendrystė

Jis pabrėžė, kad mokykla nėra parkavimosi aikštelė, garažas ar sandėlis, kuriame tėvai, išeidami į darbus, gali saugiai palikti savo vaikus, kad jie netrukdytų, bet svarbi „susitikimo vieta mūsų gyvenimo kelionėje. Mums visiems reikia susitikimo kultūros, mes visi norime susitikti, susipažinti, mylėti ir keliauti kartu“, ir kaip tik tai turi išugdyti mokykla. Šventasis Tėvas pastebėjo, kad nors tėvai yra pirmieji savo vaikų auklėtojai ir kad šeima yra pirmoji vieta, kurioje jauni žmonės išmoksta pažinti kitus bei vertinti jų skirtingumą, tačiau „mokykloje mes esame labiau „socializuojami“. Mes ten sutinkame žmones, kurie kitokie nei mes patys, kurie skiriasi savo amžiumi, kultūra, kilme ir gebėjimais“. Todėl jokiu būdu netoleruotinas šeimos ir mokyklos supriešinimas, nes jos abi turi darbuotis kartu papildydamos viena kitą, siekdamos vaiko gerovės ir asmenybės brandos. Pabrėždamas bendradarbiavimo svarbą, popiežius Pranciškus priminė afrikiečių patarlę, kad „vaiko auklėjimu turi užsiimti visas kaimas“ ir prašė susirinkusiųjų šį posakį kartu su juo garsiai pakartoti. Akcentuodamas teisingumo ir doros svarbą auklėjimo procese, Šventasis Tėvas kaip tikras mokytojas pasiūlė jauniems žmonėms visada prisiminti, kad „švarus pralaimėjimas visada yra daug gražesnis už purviną pergalę“, ir ši frazė visos minios buvo garsiai pakartota Šv. Petro aikštėje.

© 2014 „XXI amžius“