„XXI amžiaus“ priedas jaunimui, 2014 m. spalio 24 d., Nr.10 (179)

PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Sidabrinė gija

Kristus ir pasaulis

Atodangos

Abipus Nemuno

Močiutės žvilgsnis į žymųjį penkiakovininką

Marija Macijauskienė

Vesta ir Edvinas Krungolcai.
Vestuvinė nuotrauka

Edvinas Krungolcas –
olimpinis vicečempionas

Daug kas jau dabar stebisi, kodėl aš, devintą dešimtį pradėjusi močiutė, ėmiau brautis į sporto pasaulio gyvenimą. Tai – juk ne mano tema. O be to, kai kurių nuomone, aš pasirodysiu kaip tikra nemokša, neišmanėlė ir taip nubrauksiu tai, ką iki šiol esu padariusi ir parašiusi. Nedera ten, kur tikriausiai niekas ir nenori manęs matyti, brautis. Taip, aš – ne sportininkė, tačiau nuo pradžių mus mokytojai bandė patikrinti. Štai Pakruojo pradžios mokykloje mokytoja Kripienė, ruošdama mus tautinių šokių tėvams koncertui, akcentavo ritmą ir savo kūno ir judesių tikslinį įvaldymą. Atėjo ir į Šiaurės Lietuvą sunkūs ir sudėtingi valdžių pervartų metai. Antroje ir trečioje Linkuvos gimnazijos klasėje mūsų kūno kultūros mokytoja buvo Virvičiūtė. Pamenu jos improvizacijos pamokas. Ateina į klasę, sėdasi prie stalo, varto dienyną, vesdama pieštuku pagal pavardes ir staiga: „Maryte Žakavičiūte, prie lentos. Štai tau tema „Žiogas ir skruzdės“. Sukurk šokį. Veikėjais, padėjėjais gali pasikviesti tavo akimis gabiausias mergaites“. Dabar suprantu, kad mokytoja norėjo pažadinti mergaičių (mokiausi mergaičių klasėje) kūrybiškumą, išmokyti mąstyti, ieškoti ir rasti, patiriant džiaugsmą... 1944-aisiais Pakruojyje įkūrė progimnaziją. Kūno kultūros mokytoja, didžiaakė, su didele kupeta plaukų, prašmatniai (nors ir pokario metai!) besirengianti (nacių okupacijos metais ją matydavo vermachto karininkų draugijoje), garbino lengvąją atletiką. Iš mokinių būrio šuolių su kartimi varžybose buvau geriausia. Tą patį rudenį mokytoja panoro išbandyti vieniems duodama trumpas distancijas, o man – 10 kilometrų be pasiruošimo, be treniruočių, nepasirūpinusi patikrinti sveikatos. Davė startą ir aš pasileidau keliu Stačiūnų link (juk reikia užsidirbti pažymį, mokytoja liepia!)... Aišku, nė pusės nenubėgau, kritau. Mokytoja buvo patenkinta savo piktu darbu. Nuo to laiko galėjau tik meninės gimnastikos užsiėmimuose dalyvauti; išsivystė širdies yda. Pokario metais, besimokydamos Kauno II mergaičių gimnazijoje, skubėdavome į stadioną, kai Stepo Butauto krepšinio komanda, žalgiriečiai, žaisdavo... Pakilusios Parodos kalnu skriste skrisdavome žiūrėti, nes sirgome už juos, mylėjome juos, dar su pagarba stebėjome boksininką, inteligentu vadinamą Algirdą Šociką, ypač kai stodavo į kovą su žinomu Sovietų Sąjungos boksininku Kovaliovu. Mes sirgome, stovėjome mūru už Lietuvą, didžiavomės savaisiais sportininkais; tik tuo laiku negalėjome viešai to pasakyti. O į penkiakovininkų „racioną“ įeina labai svarbi rungtis – fechtavimas. Aš juo „mėgavausi“ tik Dramos studijoje prie Vilniaus Akademinio dramos teatro. Taigi, čia ir bus pažyma, kad turiu teisę sirgti už sportininkus ir imtis plunksnos.

Man didžiausią įspūdį palieka penkiakovininko Edvino Krungolco nesavanaudiškumas, inteligencija. Be abejo, nesu jokios sporto šakos žinovė, tačiau išdrįsau pakalbinti šį žymiausią mano ir visų mūsų trijų milijonų gerbiamą penkiakovininką, nes noriu apie jį parašyti. Jeigu būčiau išdrįsusi, būčiau prakalbinusi ir parašiusi apie didelės inteligencijos žmogų krepšininką Stepą Butautą; kas rytą vykdami į darbą, mudu susitikdavome toje pačioje autobusų stotelėje. Bet neišdrįsau...

Edvinas Krungolcas mane papirko 2008-aisias, kai Olimpinėse žaidynėse abu su Andrejum Zadneprovskiu bėgdami paskutinį ratą stengėsi pirmieji pasiekti finišą. Ilgakojis Edvinas bėgo lengvai, kvėpuodamas ritmingai ir laikėsi artėdamas prie... tik grįžtelėjęs pastebėjo, kad A. Zadneprovskis jau vos nekniumba, ir griebėsi veiksmų, paremdamas, patempdamas kovos draugą kartu iki finišo; taip mūsiškiai laimėjo Lietuvai sidabro medalius. Paklaustas, kam jį skiria, atsakė, kad, be abejo, Lietuvai, bet padėkojo ir paskyrė savo sužadėtinei Vestai, mamai ir, jo žodžiais, pačiai geriausiai uošvei, Vestos mamai. Pasiunčiau Penkiakovės federacijos adresu savo memuarų knygą „Po aukštus kalnus vaikščiojau“ ir sveikinimo laišką Edvinui. Nė vienas iš sportininkų (net krepšininkų!) man į laiškus neatsakydavo; tikriausiai jie nukeliaudavo į šiukšlių dėžę, o, galvojau, kad krepšininkai yra vidinės kultūros apdovanoti žmonės (kai žaidžia komandinį žaidimą, nesimato jokio pavydo, kovoja vienas kitam padėdami): ir Arvydas Sabonis, ir žinomiausias treneris Vladas Garastas, ir Paulius Jankūnas“...

Esu labai dėkinga Edvinui Krungolcui už jo 2008 metų laišką, nuotrauką su sidabro medaliu rankoje ir vestuvinę Vestos ir Edvino nuotrauką su dedikacija. Vėliau, paklaustas apie tėvą Vaclovą Krungolcą, Edvinas rašė, kad jis gimė 1935 m. rugsėjo 5 d. ir augo Grinkiškyje. 1966 metais drauge su grupe poetų „Poezijos pavasario“ metu ir aš pirmą kartą lankiausi Grinkiškyje. Paskui dar kartą, 1968-aisiais. Tada jie mūrijo kultūros namus. Ten ir mano pora plytų įdėta, kad būtų tvirčiau!.. Mano akyse Edvinas pasižymi didele, nemeluota inteligencija ir nuoširdumu, reiklumu sau ir kitiems, su kuriais bendrauja, kovoja už sportines pergales Lietuvos garbei. Tos savybės, be abejo, atsineštos, paveldėtos iš tėvų namų ir nugulusios jo sieloje ir atmintyje, saviraiškos būdu dar praturtėjo. Viename savo laiške man E. Krungolcas rašė:

„Mano tėvas karininkas, tik nežinau, kur jis tarnavo. Užaugo kaip ir gimė Grinkiškyje, ten ir baigė vidurinę. Buvo išvaizdus vyras (tikriausiai Edvinas į jį nužiūrėtas vyrukas – M. M.) tamsiais plaukais ir valdingu veidu (bet nuoširdžiu). Tėvas puikiai jautė meną, gerai valdė teptuką. Dar ir dabar pas mamą ant sienų kabo keli jo paveikslai. Mėgdavo meistrauti ūkyje. Namie buvo visas sandėliukas, skirtas namų meistravimui. Ko ten tik nebuvo! Ir viskas tvarkingai surūšiuota, sudėliota. Kiekvienas varžtelis turėjo savo vietą.

Man tėvas buvo kruopštumo ir nuoseklumo pavyzdys. Turbūt iš jo perėmiau mokėjimą meistrauti ir susigaudymą šiame „amate“.

Tiesa, jis, atrodo, negalėdavo atsisakyti, jei kas paprašydavo pagalbos. Kartais ir iš mamos sulaukdavo priekaištų, kad neva per dažnai nori visiems padėti, įtikti. Jeigu jau tėvas pradėdavo kokį darbą, tai jau žinok, kad jį baigs ir prie ko prikibti tikrai nebus.

Mama (Aldona – M. M.) – suvalkietė, protingai reikli ir racionali moteris. Kartais būdavo teisingai griežta ir nepermaldaujama. Jos dėka užaugau toks, koks dabar esu. Ir esu labai dėkingas už auklėjimą, rūpestį ir meilę, kurios gavau tikrai daug“.

E. Krungolcas, kaip pats prisipažįsta, yra miesto vaikas: „Augau, gyvenom tada Gedimino prospekte (tuomet taip vadinosi Lenino prospektas) iki trejų metų prie Žemaitės (skulptūros – M. M.). 1976 metais persikėlėme į naujus „apartamentus“ Žirmūnuose. Ten ir prabėgo mano visa vaikystė, paauglystė ir dalis brandos. Ten pat dar mama tebegyvena.

Pirmasis vaikystės prisiminimas atkeliauja dar iš „Brodvėjaus“ (prospekto) laikų. Tuomet buvau vos 2–3 metų amžiaus. Brolis su kiemo vaikais gainiojo kamuolį (aš dar nesugebėdavau, tik stebėdavau), kai netikėtai brolio spirtas kamuolys atsidūrė pusrūsio, kuriame gyveno žmonės, bute. Visi vaikai kaip mat paspruko, o aš, nieko nesuprantantis, likau. Ėmiau smalsiai apžiūrinėti avarijos (svetimkūnio susidūrimo su langu) vietą. Taip ir išdaviau neklaužadas. Vėliau tėvas kartu su kaltininku broliu įstatė tą nelemtą langą. Taip ir buvo sutvarkytas šis reikalas, o aš iš nukentėjusiųjų dar ir saldainių gavau (ne už išdavystę; tiesiog geri žmonės buvo).

Kai jau mokiausi pradinėse klasėse, labai domėjausi futbolu, o ypač Vilniaus „Žalgiriu“! Kai tik „Žalgirio“ stadione vykdavo varžybos, aš būdavau ten. Pinigų bilietams susitaupydavau iš dienpinigių, kurių man negailėdavo tėtis. Varžybų datas kalendoriuje ant sienos apsivesdavau raudonu flomasteriu ir nekantriai laukdavau. Be galo didelis malonumas stebėti rungtynes sausakimšame stadione. Tvyrodavo sunkiai apibūdinama atmosfera, tribūnos tiesiog ošdavo, kunkuliuodavo, o po mūsiškių įvarčio staiga pratrūkdavo euforija. Pirkdavau įvairiausią atributiką, žurnalus, knygutes, lipdukus, kalendorius ir panašius mažmožius. Sekdavau čempionato rezultatus laikraščiuose ir per tuomet skurdžią televiziją, ir pats, neapsakomai kruopščiai pildydavau pirmenybių lenteles. Tas susidomėjimas futbolu išliko iki šių dienų.

Pradėjau mokytis 1980-aisiais Vilniaus septintojoje vidurinėje mokykloje. Nors ji buvo tolėliau nuo namų, bet man ji patiko labiausiai. Galbūt todėl, kad joje mokėsi ir mano brolis. Čia mokiausi tik iki šeštos klasės. Nors ir trumpai mokiausi, bet kaskart mane aplanko šilčiausi prisiminimai apie čia praleistus metus. Kartais aplankau šią mokyklą ir dabar, apžiūriu pasikeitusius koridorius, vis dar apleistus aikštynus, nediduką, bet jaukų baseiną. Prisimenu gerus ir linksmus laikus.

Kai Lietuvoje buvo vykdoma mokslo reforma, peršokome vieną klasę (praradome 7-ąją) ir nuo aštuntosios jau pradėjau mokytis Respublikinėje sporto mokykloje-internate, kuri vėliau tapo 65-ąja vidurine mokykla. Ten ir įgijau vidurinio mokslo baigimo diplomą.

Mokykloje patiko tie dėstomi dalykai, kurių mokytojai patys įdomūs ir sugebantys mokinius įtraukti į mokslo sūkurį. Ir visai nesvarbu, ar buvo tas pats dalykas įdomus ar ne. Svarbiausia juk ne mokomas dalykas, o kaip jis „pateikiamas“. Geografija ir istorija būdavo vieni iš mano „favoritų“, o sausesni mokslai (fizika, matematika, chemija) buvo nuobodesni.

Sportuoti pradėjau septynerių ar aštuonerių savo brangiojoje 7-joje. Mokykla turi baseiną ir tai pastūmėjo mane pradėti treniruotis. Man iš karto patiko plaukti, patiko treniruotis, patiko vanduo. Smagu buvo matyti savo progresą, kai per kiekvienas varžybas gerini savo rezultatus. Tai vertė mane nesustoti ir judėti į priekį dar didesniais žingsniais. Baigus dvylika klasių, baigėsi ir sportas. Tuo metu Lietuvoje buvo sunki ekonominė ir politinė situacija. „Didysis“ brolis buvo užsukęs visus „čiaupus“, buvome susiveržę diržus. Ir šaliai, ir žmonėms buvo ne sportas galvoje. Pasirinkau mokslo kelią. Įstojau į tuometinę Policijos akademiją. Bet jau po metų mane netikėtai susirado šiuolaikinės penkiakovės treneris Jurijus Moskvičiovas ir pasiūlė savo jėgas išbandyti šiame įdomiame ir nelengvame sporte. Negalvodamas, kad jis mane „užkabins“, pabandžiau apsižvalgyti. Taip ir panirau į penkiakovės bangas, iš kurių vis nenorėjau išnirti ir ten praleidau 20 metų.

Su J. Moskvičiovu nebuvome jau labai artimi. Jis man kaip mokytojas, mentorius. Turi gana gerą humoro jausmą (nors neretai kartojasi), turi patirties ir sporte, ir trenerio darbe. Užsispyręs, laikosi savo tiesų, nors jos jau seniai visų užmirštos ir netgi pripažintos žalingomis, nepripažįsta psichologijos mokslo ir dažnai nuvertina kitus.

Šiuo metu darbuojuosi Lietuvos olimpiečių asociacijoje, kuri vienija visus sportininkus, dalyvavusius olimpinėse žaidynėse. Užsiimu olimpizmo propagavimu. Ir ne tik olimpizmo, bet apskritai – sporto. Dažnai važinėju po Lietuvos mokyklas, bendrauju su vaikais ir mokytojais“.

Labai rūpi pasakyti apie Edvino Krungolco pergales sporto arenoje, apie valstybinius jo veiklos įvertinimus. Sunku buvo prikalbinti, kad išvardintų; šiuo atžvilgiu charakteris uždarokas, tačiau prispyrus išvardino, kaip pats sako, – pačius svarbiausius ir svariausius, nors jų yra daug, labai daug. Taigi matykite: svarbiausi rezultatai pasiekti 2008-aisias – Olimpinis sidabras Pekino olimpiadoje ir Pasaulio čempionas; triskart Europos čempionas 2003, 2004 ir 2005 metais; keturiskart Pasaulio taurės laimėtojas 2001, 2004, 2005 ir 2007 metais; ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Karininko kryžiaus kavalierius (2003); ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro kryžiaus kavalierius, (2005), Kristoforo statulėlės laureatas, Lietuvos 2008-ųjų metų geriausias sportininkas. Individualiose rungtynėse laimėti ir kitų spalvų medaliai: Pasaulio čempionatuose 1998 ir 2002 metais – sidabro medalis, 2006 metais – aukso medalis, Pasaulio taurės varžybose 2003 metais – bronza; Europos čempionatuose –1999 metais – bronza, 2001 metais – sidabras. Komandinėse rungtyse ir estafetėse: Pasaulio čempionatuose 2006, 2008, 2009 ir 2010 metais – aukso medaliai; 1999 ir 2001 m. – sidabro medaliai, 2002 metais – bronzos medalis; Europos čempionatuose 2009 metais – aukso medalis, 2010 metais – bronzos medalis.

Kai pažiūri, stebina tokia gausa rungčių įvairiuose čempionatuose. Juk tai nepaprastai didelis ne tik fizinis, bet ir psichologinis krūvis. Tačiau viskas buvo įveikiama nuoseklaus fizinio ir protinio darbo ir pasitikėjimo savo jėgomis dėka.

Kai ateina laikas Pasaulio, Europos čempionatams, Olimpinėms žaidynėms, tas sporto arenas lyg potvynio banga užlieja žmonės. O kur dar tie įstrigę prieš televizijos ekranus, užmiršę valgyti ir miegoti? Akį džiugina jauni žmonės, sportininkai, puikios išvaizdos, tarsi gero skulptoriaus nulieti (Lietuvoje, pamenu, sakydavo, – lyg iš pieno išplaukę). Viešpaties dovana kartu su tvirta sveikata ir išmanymu. Tada jau televizijos ir įvairios spaudos žurnalistams, fotografams ir operatoriams darbo iki kaklo. Svarbiausia, kad dabartiniai žurnalistai vis rungtyniauja, kuris įdomesnę sensaciją paskelbs. Gerai, kad neieškoma apatinių sijonų, ar to, kas matyti pro rakto skylutę. Tačiau visko pasitaiko: ir įžeidžių klausimų tos dienos lyderiams, ir komentarų apie juos. Dažniausiai žurnalistai neatsitraukia nuo „aukos“, kol nepatenkina savo smalsumo.

E. Krungolcas – labai įdomus, giliai mąstantis ir apibendrinantis, plačių domėjimosi interesų pašnekovas. Tiesa, dėl mano prastos sveikatos negali tai vykti prie kavos ar arbatos puodelio vieno ar kito namuose, tačiau puikiai bendraujame telefonu ir laiškais.

Šeima, asmeninis Edvino gyvenimas ne mažiau mane domina kaip ir jį patį. Nuo mūsų neakivaizdinės pažinties prabėgo jau ne vieneri metai. Jis sukūrė šeimą su gražuole Vesta, susilaukė dukrytės, kuriai patinka būti ant tėvelio rankų, būti jo glostomai, šnekinamai ir myluojamai.

Į mano klausimą kada? E. Krungolcas atsakė: „Net jau ir nebepamenu, kada mes su Vesta susipažinome. Turėjome bendrų draugų, dažnai matydavomės, bet buvome tik pažįstami. Aš turėjau savo gyvenimą, ji savo. Besimatydami kompanijose palaipsniui artėjome vienas prie kito, ir atėjo toks metas, kai tarp mūsų nebeliko erdvės. Nuo tada mes ir kartu. Niekada negaliu atsakyti į klausimą, kodėl patraukė tas žmogus. Tiesiog protas dar negali atkoduoti širdies informacijos. Gal tai atsitiks ateityje, gal niekada. Bet juk svarbiausia jausmas, o ne detalės“.

Esu knygos, muzikos, teatro, dailės ir gamtos adoratorė, tai ir pasiteiravau, kokį vaidmenį šios vertybės užima asmeniniame gyvenime. Pradeda nuo pačios pradžios:

„Muzikos mokykloje teko groti fortepijonu ir dainuoti chore. Chore dainuoti labai patiko (turbūt todėl, kad ir sekėsi geriau). Nors buvau pramokęs gana neblogai groti, bet dabar net paprasčiausios melodijos negaliu suregzti. Viskam reikia praktikos. Nelabai nusimanau klasikoje, tačiau labiausiai patinka L. van Bethovenas ir jo Devintoji simfonija. Ji tokia didinga!..

Turiu pripažinti, kad po vedybų mano gyvenime atsirado žymiai daugiau koncertų, teatro, viena kita paroda. Kraustydamiesi iš vieno buto į kitą vis tampome žmonos vaikystės pianiną. Žmona retkarčiais paskambina pianinu, daugelį metų lankė chorą, todėl jai muzika svarbi; geras koncertas ją labai pradžiugina, o ir aš mielai pasiklausau. Tuo tarpu literatūra man buvo ir tebėra svarbi, skaitau daug, mėgstu man patinkančiomis knygomis papildyti namų biblioteką. Žanrai patys įvairiausi – mokslinė, grožinė, filosofinė literatūra. Rašytojų amplitudė gana didelė nuo Chulijano Charro Bukowskio iki klasikų Fiodoro Dostojevskio arba Stendalio.

Šiuo metu skaitau knygas anglų kalba, nes noriu geriau šią kalbą pramokti. Mane traukia daugiau istorinė literatūra, knygos apie Antrąjį pasaulinį karą, apie didžius (ir gerus, ir blogus) žymius žmones.

Knyga visuomet šalia per keliones, atostogas ar kitu laisvu laiku.

Kartą net buvome „apkaltinti“ atšalusiais santykiais, dėl to, kad oro uoste, laukdami lėktuvo, abu su žmona buvome sulindę į knygas. Kažkas pamatęs pranešė žurnalistams, o jie sukurpė straipsnį, kad mūsų šeimai gresia skyrybos, nes labiau domėjomės knygomis nei vienas kitu. Pasirodo, viešas knygų skaitymas netgi kelia įtarimus.

O iš lietuvių dailininkų labiausiai patinka Mikalojus Vilutis (jis ir rašytojas neblogas). Jo darbai man atrodo labai gilūs. Juos pamatęs, bandau atspėti jų pavadinimą. Žinoma, nepavyksta, o sužinojęs pagalvoju, kodėl aš to neįžiūrėjau ir nesugebėjau atspėti.

Ak, medis, jūra, miškas...

Nors abu su žmona esame miesto vaikai, tačiau be gamtos mūsų gyvenimas neįsivaizduojamas. Ji padeda pailsėti, atgauti jėgas po darbų ir įtampos, triukšmo, galų gale nuo žmonių (minios), todėl turėdami progą ir galimybę, stengiamės ištrūkti į kuo nuošalesnį gamtos prieglobstį. Tai yra vertybės, kurias gerbiame ir saugome. Savo vaikui taip pat diegsime tokį požiūrį, skiepysime meilę gamtai. Tikiuosi, kad ir jam bus smagiau pasivaikščioti parke ar miške nei lankyti prekybos centrus.

Ir mano žmona yra neabejinga sportui, aktyviam gyvenimo būdui, daug mūsų pomėgių su tuo susiję. Laisvu laiku daug judame: žaidžiame tenisą, važinėjame dviračiais, bėgiojame, vykstame į gamtą, prie jūros. Kaip minėjau, lankomės teatruose, koncertų salėse. Vienas iš paskutiniųjų mano pomėgių – „Protų mūšiai“. Tai jau kelintus metus yra pastovus kassavaitinis užsiėmimas. Be abejo, mėgstame susitikti su draugais, keliauti. Tačiau, gimus dukrelei, tiek mūsų kasdienybė, tiek laisvalaikis gerokai pasikoregavo. Stengiamės kuo daugiau laiko praleisti drauge, todėl darome tai, kur galime pasiimti ir mažąją. Labai džiaugiamės, kad gamtoje ji jaučiasi puikiai, o teatrų ir koncertų sales aplankyti kartu galėsime dar ne taip greitai“.

O štai dar citata iš E. Krungolco laiško:

„Mūsų šeima laikosi gerai. Tos pačios „bėdos“ ir džiaugsmai. Ainė auga gerai – į aukštį, bet ne į svorį. Viskas normos ribose. Jau šliaužioja, stojasi ir ropinėja. Kelias sekundes pastovi ir savarankiškai. Laukiame dantukų, bet jų kaip nėra, taip nėra. Tik viskam savas laikas“.

Dėkoju Vestai ir Edvinui Krungolcamas už bendravimą ir nuoširdumą. Matau vestuvinėje nuotraukoje jų šviečiančias akis. Regiu Edviną susikaupusį, atokvėpio valandėlę susimąsčiusį ir visada jo akyse šviečiantį taurumą, nemeluotą nuoširdumą.

Labai noriu, kad tai, ką parašiau apie E. Krungolcą ir jo artimuosius, liktų kaip paliudijimas, kaip priminimas ateinančioms kartoms, ir jie didžiuotųsi, kad Lietuva turi tokius žmones, kad norėtų ir patys lygiuotis į juos.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija