„XXI amžiaus“ priedas jaunimui, 2014 m. spalio 24 d., Nr.10 (179)

PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Sidabrinė gija

Kristus ir pasaulis

Atodangos

Abipus Nemuno



ARCHYVAS
2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai

Močiutės žvilgsnis į žymųjį penkiakovininką

Marija Macijauskienė

Vesta ir Edvinas Krungolcai.
Vestuvinė nuotrauka

Daug kas jau dabar stebisi, kodėl aš, devintą dešimtį pradėjusi močiutė, ėmiau brautis į sporto pasaulio gyvenimą. Tai – juk ne mano tema. O be to, kai kurių nuomone, aš pasirodysiu kaip tikra nemokša, neišmanėlė ir taip nubrauksiu tai, ką iki šiol esu padariusi ir parašiusi. Nedera ten, kur tikriausiai niekas ir nenori manęs matyti, brautis. Taip, aš – ne sportininkė, tačiau nuo pradžių mus mokytojai bandė patikrinti. Štai Pakruojo pradžios mokykloje mokytoja Kripienė, ruošdama mus tautinių šokių tėvams koncertui, akcentavo ritmą ir savo kūno ir judesių tikslinį įvaldymą. Atėjo ir į Šiaurės Lietuvą sunkūs ir sudėtingi valdžių pervartų metai. Antroje ir trečioje Linkuvos gimnazijos klasėje mūsų kūno kultūros mokytoja buvo Virvičiūtė. Pamenu jos improvizacijos pamokas. Ateina į klasę, sėdasi prie stalo, varto dienyną, vesdama pieštuku pagal pavardes ir staiga: „Maryte Žakavičiūte, prie lentos. Štai tau tema „Žiogas ir skruzdės“. Sukurk šokį. Veikėjais, padėjėjais gali pasikviesti tavo akimis gabiausias mergaites“. Dabar suprantu, kad mokytoja norėjo pažadinti mergaičių (mokiausi mergaičių klasėje) kūrybiškumą, išmokyti mąstyti, ieškoti ir rasti, patiriant džiaugsmą... 1944-aisiais Pakruojyje įkūrė progimnaziją. Kūno kultūros mokytoja, didžiaakė, su didele kupeta plaukų, prašmatniai (nors ir pokario metai!) besirengianti (nacių okupacijos metais ją matydavo vermachto karininkų draugijoje), garbino lengvąją atletiką. Iš mokinių būrio šuolių su kartimi varžybose buvau geriausia. Tą patį rudenį mokytoja panoro išbandyti vieniems duodama trumpas distancijas, o man – 10 kilometrų be pasiruošimo, be treniruočių, nepasirūpinusi patikrinti sveikatos. Davė startą ir aš pasileidau keliu Stačiūnų link (juk reikia užsidirbti pažymį, mokytoja liepia!)... Aišku, nė pusės nenubėgau, kritau. Mokytoja buvo patenkinta savo piktu darbu. Nuo to laiko galėjau tik meninės gimnastikos užsiėmimuose dalyvauti; išsivystė širdies yda. Pokario metais, besimokydamos Kauno II mergaičių gimnazijoje, skubėdavome į stadioną, kai Stepo Butauto krepšinio komanda, žalgiriečiai, žaisdavo... Pakilusios Parodos kalnu skriste skrisdavome žiūrėti, nes sirgome už juos, mylėjome juos, dar su pagarba stebėjome boksininką, inteligentu vadinamą Algirdą Šociką, ypač kai stodavo į kovą su žinomu Sovietų Sąjungos boksininku Kovaliovu. Mes sirgome, stovėjome mūru už Lietuvą, didžiavomės savaisiais sportininkais; tik tuo laiku negalėjome viešai to pasakyti. O į penkiakovininkų „racioną“ įeina labai svarbi rungtis – fechtavimas. Aš juo „mėgavausi“ tik Dramos studijoje prie Vilniaus Akademinio dramos teatro. Taigi, čia ir bus pažyma, kad turiu teisę sirgti už sportininkus ir imtis plunksnos.


Gyvoji pamoka minint rudeninę tremtį...

Mokiniai su savo mokytojais
Kovo 11-osios salėje. Kairėje –
Seimo Visuomenės informavimo
ir žiniasklaidos poskyrio vyresnysis
specialistas Rimas Rudaitis

Minint 1951 metų spalį Lietuvos žmonių tremtį, pavadintą „Ruduo“ (Osen) su didele Kauno Stasio Lozoraičio mokyklos jaunesniųjų klasių mokinių grupe pabuvojome Vilniuje, apsilankėme Genocido aukų muziejuje ir Seime. Vykome kartu su klasių vadovėmis – iškiliomis mokytojomis – Jūrate Valatavičiene, Alma Murzine ir Violeta Mickevičiene, besistengiančiomis nuo jaunumės pradinukų širdelėse sėti Tėvynės meilės sėklą, žadinti jose geresnio savo krašto istorijos pažinimo norą.

Sovietų Sąjungos valdžios vykdyti žmonių trėmimai glaudžiai siejosi su rusiškojo imperializmo baudžiamosiomis tradicijomis. Rusijoje šie trėmimai ypač aktyviai reiškėsi XVIII amžiaus antroje pusėje kolonizavus Sibiro plotus. XIX amžiuje čia buvo tremiami dekabristai, 1831 ir 1863 metų sukilimų Lietuvoje ir Lenkijoje dalyviai ir kiti vienokiu ar kitokiu būdu drįsę priešintis Rusijos patvaldystei žmonės. Daugiausiai tremta į Užbaikalę, Jakutsko, Tomsko, Irkutsko sritis ir joms gretimas gubernijas. Šaltinių duomenimis, XX amžiaus pradžioje Sibire gyveno apie 300 tūkstančių tremtinių. Sovietų valdžia, tęsdama buvusios carinės Rusijos tradicijas, prisidengusi vadinamos klasių kovos kauke, trėmimu stengėsi įbauginti gyventojus, susidoroti su politiniais priešininkais, sovietinei melo ideologijai nepaklususiais žmonėmis. Iš savo namų buvo tremiamos net kai kurios tautos, ištisos bendruomenės. Okupavus Lietuvą sovietinei kariaunai, tuoj prasidėjo ir mūsų aktyviausių tautos žmonių naikinimo procesas – suėmimai, žudymai, masiniai trėmimai. Dar formaliai nepaskelbus Lietuvoje sovietinės valdžios, vidaus reikalų ministro Mečislovo Gedvilo potvarkiu patvirtinus jį marionetiniam „prezidentui“ Justui Paleckiui, iš Lietuvos buvo ištremtas nors ir nuolaidžiavęs okupantui buvęs ministras pirmininkas Antanas Merkys bei buvęs užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys su šeimomis, suimtas ir įkalintas buvęs Pirmojo ir Antrojo Lietuvos Seimo pirmininkas filosofijos mokslų daktaras Leonas Bistras. Suimtas į Lietuvą grįžęs I ir XIV Lietuvos Ministrų Kabinetui vadovavęs Augustinas Voldemaras su žmona. Vien tik 1941 metų birželį iš Lietuvos ištremta 17600 žmonių. Vyrai buvo atskiriami nuo šeimų ir kaip kaliniai būdavo išvežami į lagerius. Tremtiniai buvo paverčiami vergais, jie dažnai turėjo tik už duonos plutą ir viralo šaukštą dirbti pačius sunkiausius fizinius darbus. Daugelis to meto tremtinių nuo bado ir šalčio mirė. Į tremiamųjų sąrašą pakliuvusių žmonių gyvybė buvo visai nevertinama, jie buvo laikomi kaip didžiausi sovietinės valdžios priešai. Žmonės, vežami gyvuliniuose vagonuose, neturėjo net vandens, duso dėl oro trūkumo, nebuvo jokių gultų, pakelyje dažnai mirdavo vaikai, seneliai, ligoniai. Mirusiuosius čekistiniai barbarai tiesiog išmesdavo į lauką išalkusiems žvėrims pasimaitinti... Vadinamos to meto svarbiausios propagandinės „komjaunuoliškos“ statybos ir tiesiami geležinkeliai buvo nukloti čia dirbusių nepakeliamomis sąlygomis išbadėjusių ir iškankintų žmonių lavonais. Apie patirtus išgyvenimus, kūdikių ir motinų kančias liudija gausūs tremtinių atsiminimai, laiškai, tremtyje sukurti eilėraščių posmai, dainos. Pokario metais daugiausiai žmonių iš Lietuvos ištremta 1948 metų gegužę, 1949 metų kovą ir 1951 metų rudenį.


Mums rašo

Tikėjimo keliu

Telšių vyskupijos ateitininkų
globėjai su kan. Domu Gatautu

Spalio 17 dieną į ateitininkų ataskaitinę-rinkiminę konferenciją, minint Ateitininkų organizacijos atkūrimo Lietuvoje 25-metį, Telšiuose rinkosi ateitininkai iš Žemaitijos. Šv. Mišiose susikibome bendrai maldai, po jų jubiliejaus proga pasveikinome vyskupą Joną Borutą SJ.

Telšių „Džiugo“ gimnazijoje kan. Andriejus Sabaliauskas sveikino tuos, kuriems prieš 25 metus ateitininkų organizacijoje buvo viskas nauja, ir jaunimą – per 25 metus užaugusią kartą, kuri be galo reikalinga Tėvynei, nes keičia Lietuvą. Kanauninkas džiaugėsi, kad ateitininkai atsinaujina Kristuje, yra tikinčių žmonių, turinčių tvirtą pagrindą, sambūris. Kai šiandieninė visuomenė blaškoma, ateitininkai sako, jog netiesa, kad katalikiškumas, šeimyniškumas, tautiškumas, inteligentiškumas ir visuomeniškumas yra nesvarbu. Ateitininkai išlaiko kertines krikščioniškąsias vertybes. Jos yra svarbios ne todėl, kad prieš daug metų kažkas taip pasakė, įkurdamas ateitininkų organizaciją, bet todėl, kad mums tai yra svarbu. Ateitininkai neša žinią: Lietuva, kaip valstybė, ir Bažnyčia, kuri veda Dievo tautą į išganymą, yra mūsų savastis. Svarbiausia, kad ateitininkai neštų pozityvų požiūrį į tai, kas vyksta aplinkui, matytų, kas yra teisinga ir gera. Tikėjimas ir bendraminčių būrys skatina ateitininkus veiklai. Ateitininkai turi Dievą ir bendruomenę. Svarbiausia, kad neliktų vieni, neštų Kristaus, kuris matė Vilties perspektyvą, žinią. Kai gyvensime tikėjimo, šeimos, tautos viltimi, būsime laimingi. Kai būsime laimingi, galėsime visa naujinti Kristaus dvasioje.


Mums rašo

Neįkainuojama dovana

Spalio 3 dieną Šakių Šv. Jono Krikštytojo parapijoje vyko XII viso pasaulio vaikų adoracija. Dalyvavo Šakių „Klevelio“ ir „Berželio“ vaikų darželių vaikai. Jie atnešė padarytus darbelius, kuriuos sudėjo prie altoriaus, o  Šakių „Varpo“ pagrindinės mokyklos mokiniai – žvakeles. Laikas, praleistas prie Švč. Sakramento, leidžia pajausti bendrystę ir draugystę su Jėzumi, kuris yra visų mūsų bičiulis ir draugas. Tebegyvename Pasaulinės vaikų adoracijos palaima ir nuotaikomis. Dar tebeskamba angeliška mažųjų giesmė Dievui už tėvelius ir visą pasaulį! Kokia neįkainojama dovana teko mūsų parapijai ir visam pasauliui! Švč. Sakramento adoracija yra pats aukščiausias Dievo garbinimas. Tai yra Bažnyčios širdis. Ačiū už nuoširdžias pastangas.

Šakių kunigai (klebonas kun. Sigitas Matusevičius ir vikaras kun. Vitalij Volodkovič)


Teigiama ir neigiama medijų įtaka

Alvyra Grėbliūnienė

Lektorė Malgožata Vienčkovska,
Katechetikos centro Religinio
ugdymo specialistė Jelena Liubčenko
ir lenkų kalbos vertėja Natalija
Maciulevičienė

„Brangūs Mamyte ir Tėveli, Mokytojau ir Auklėtojau, jei norite rasti atsakymus į klausimus: „Ar žinai, ką skaito ir žiūri Tavo vaikas? Ar televizorius ir kompiuteris yra geri ugdytojai? Kas gali naikinti Tavo vaiko asmenybę?“ – ateik į susitikimą...“ Šis gražus kreipinys sudomino druskininkiečius. Teminis renginys „Kas gresia vaikams ir jaunimui šiuolaikiniame medijų pasaulyje?“ vyko rugsėjo 28-osios sekmadienį Druskininkų Šv. apaštalo Baltramiejaus (Ratnyčios) parapijos klebonijoje po Sumos šv. Mišių. Jį padovanojo Vilniaus arkivyskupijos Katechetikos centras. Buvo unikali galimybė pabendrauti ir išgirsti viešnios iš Lenkijos mgr. Malgožatos Vienčkovskos (Małgorzata Więczkowska) – pedagogės, medijų žinovės, Internetinio inovacinio serviso www.edukacjamedialna.pl „Medijų edukacija“ autorės – paskaitą su multimedijos pristatymu. Gerbiamą viešnią atlydėjo Katechetikos centro Religinio ugdymo specialistė Jelena Liubčenko ir lenkų kalbos vertėja Vilniaus Žvėryno gimnazijos tikybos mokytoja Natalija Maciulevičienė. Lektorė, suminėjusi teigiamas medijų ypatybes vaikams ir jaunimui, pateikė ir kitą – neigiamą jų pusę. Medijų dėka pasaulis yra tarsi vienas didelis kaimas. Jos daro ypatingą poveikį auklėjamajam darbui, dabar vadinamam vaikų ir jaunimo ugdymu. Per medijas neateina aukštoji kultūra. Per jas labai daug nedorybių pristatoma kaip dorybės – agresija, smurtas, seksas, amoralumas, savęs išaukštinimas, kito pažeminimas ir t.t. Dėl to jaunas žmogus apverčia pasaulį ir galvoja, kad tai yra gerai. Užuot pagelbėjus, jos pakenkiama.

 
Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija