Du tikybos mokytojos dešimtmečiai

Tikybos mokytoja katechetė Genė Sereikienė (dešinėje) Pirmosios Komunijos šventėje Kėdainių Šv. Jurgio bažnyčioje

Jau daugiau kaip 20 metų mokyklose vėl dėstoma tikyba. Dievas į mokyklą sugrįžo po beveik 50 ateizmo metų pertraukos. „XXI amžius“ pakalbino vieną iš tikybos mokytojų, dirbančių Kėdainiuose. Šiandien mūsų pašnekovė – katechetė Genė SEREIKIENĖ.

Koks buvo jūsų atėjimas mokyti vaikų dorinio ugdymo – tikybos?

Visą laiką buvau ir esu praktikuojanti katalikė. Atgimimo laiku bažnyčiose kunigai kvietė praktikuojančius katalikus, kas gali, eiti mokyti vaikus tikybos. Jokių parengiamųjų kursų ar studijų dar nebuvau baigusi. Mokymai vyko Tarpdiecezinės Kauno kunigų seminarijos Teologijos fakultete. Vėliau atidarytas Kauno Vytauto Didžiojo universitete Katalikų teologijos fakultetas. Atėjau dirbti turėdama tikėjimą savo širdyje ir tvirtus katalikų tikėjimo pagrindus, išpuoselėtus šeimoje. Žinojau, kad su didele meile galiu imtis šito darbo. Jeigu būtų anksčiau buvusios tokios studijos ir tikybos pamokos mokyklose, tai galbūt net nedvejodama būčiau pasirinkusi tikybos mokytojos darbą.

Praėjo 20 metų, kai tikybos pamokos sugrįžo į mokyklą. O kokia buvo darbo pradžia?

Pradėjau dirbti su pradinių klasių vaikais. Dorinis ugdymas suskirstytas į etiką ir tikybą. Tikybą tada pasirinkdavo beveik visi klasės vaikai. Visą laiką žinojau, kad vaikui nemeluoju, kad pati turiu nuoširdų tikėjimą ir visomis jėgomis stengiausi tai perteikti jiems. Suvaidinti tikėjimo mokytojas negali. Vaikai puikiai atskiria, kas tikra. Turėdama kitą profesiją, ilgus metus buvau mokytoja antraeilininkė.

Koks buvo buvo mokyklos bendruomenės, jos vadovų požiūris į naują atsiradusį ugdymo dalyką – tikybą?

Man pasisekė, kadangi dirbu tokiose bendruomenėse, kur vertinama ir tikyba, ir mokytojos darbas, kur yra savitarpio supratimas, susiklausymas, pagarba vienų kitiems. Mokytojas tuos darbadienius atidirba kaip artojas, neatitraukdamas rankos nuo plūgo rankenos, visą savo dėmesį, jėgas, žinias atiduodamas vaikams. Jis – ne tik dalyko mokytojas, bet patarėjas ir teisėjas, taikytojas ir guodėjas, išklausytojas ir globėjas, matantis ir girdintis kiekvieną vaiką ir jaučiantis visus. Žmonės, daug metų girdėję kalant jiems netikėjimo „tiesas“, atgimimo metu tiesiog plūdo pro plačiai atvertas bažnyčių duris. Į tikybos mokytoją kreipdavosi mokinių tėvai su įvairiausiais klausimais. Džiugiausia, kaip sekmadieniais bažnyčiose šalia savo vaikų būdavo jų tėveliai, kolegės mokytojos bei mokyklų vadovės. Kai kas išliko ir dabar.

Net nežinau, kaip pavadinti šį laikotarpį. Gal informacijos pertekliaus laikotarpiu: ką pasirinkti, ką atsirinkti, kas svarbu, ko nereikėtų. Dvasiniai dalykai reikalauja sustoti, įsiklausyti į savo sielą, pabūti tyloje, išgirsti save, pajausti Kūrėjo kalbą.

Kuo skiriasi tikybos pamoka nuo kitų pamokų, kuo ji yra ypatinga?

Tai – prisilietimas prie dvasinių dalykų, prie jautrios vaiko sielos. Visada stengiuosi vaikus išklausyti. Nesvarbių dalykų vaiko gyvenime nėra. Tikybos pamokose praktikuoju maldą. Dar iš studijų laikų prisimenu savo diplominio darbo vadovo prel. prof. dr. Vytauto Stepono Vaičiūno patarimus. Vienas iš jų – malda tikybos pamokoje. Dabar net sugalvojame maldų intencijas. Kartais mes jas išsakome kiekvienas garsiai, kartais mintyse pagalvojame, už ką norime pasimelsti. Įdomiausia, kad vaikai nori pasimelsti ne už save, bet už savo artimus žmones, tėvus, senelius. Pastarieji net nežino, kad jų vaikų maldos bei prašymai keliauja į Dievo malonės namus. Vaikai dažnai pasimeldžia už savo šeimas. Be to, malda prieš pamoką vaikus drausmina, sukaupia, suvienija. Galima vaiką išmokyti maldų, bet tikėjimą kiekvienas turi pajausti savyje per maldą, tradiciją, tikėjimo tiesų priėmimą.

Ruošiate vaikus įkrikščioninimo sakramentams prie Kėdainių Šv. Jurgio bažnyčios, esate katechetė. Kuo ypatingas šis darbas, kiek bažnyčios veikloje dalyvauja vaikų tėvai, šeima?

Dar užsilikusi tokia nuomonė, kad, jeigu leidžiu vaiką į tikybą, tai tikybos mokytoja turi „privesti“ jį ir Pirmosios Komunijos. Vieno anūkėlio močiutė be užuolankų paklausė „tai ką, dabar turėsim ir į bažnyčią vaikščioti?“ Atsakiau, kad taip, nes bažnyčios į mokyklą atnešti negaliu. Pajuokaudama kartais katekizuojamųjų  paklausiu, ar yra dar nebuvusių bažnyčioje. Pakyla kelios rankos. Būna, kad mokiniai nežino savo bažnyčios pavadinimo, atsako, kad ji mūrinė arba medinė, nežino savo dekanato, savo parapijos dvasininkų. Kiekvieną vasarą vaikams organizuoju ekskursijas, supažindinu su miesto šventovėmis. Darželiai „Obelėlė“ ir „Puriena“ savo jubiliejus pradėjo švęsti nuo šv. Mišių Šv. Jurgio bažnyčioje. Jose dalyvavo beveik visa šių mokyklėlių bendruomenė ir tik dalis mokinių tėvų.

Kada nusivedžiau nebuvusius bažnyčioje vaikus į bažnyčią, pamatęs kunigą, vienas berniukas klausia: „Mokytoja, ar čia ir yra Dievas?“ Mergaitė, pirmą kartą atėjusi į bažnyčią, atsiklaupė prieš Didįjį altorių ir sušnabždėjo „Dieve, kaip čia gražu!“ Taigi, svarbiausia ateiti, kad pažintum. Visada prašau tėvų: „Jeigu jau nusprendėte leisti vaikus Pirmosios Komunijos, tai tą laikotarpį, jiems ir jums skirtą katechezei bažnyčioje, būkite savo vaikų bendrakeleiviais, palaikytojais“. Čia – ne sporto treniruotė, kada atvežame vaiką valandai ar dviem ir jį paliekame, o po to atvažiuojame jo pasiimti. Deja, kai kurie tėveliai, atvežę vaikus bažnyčią, palieka, pasiteiravę, kada viskas baigsis. Tas pareigos suvokimas yra ne visų vienodas. Džiugu, kad daugelis katechizuojamųjų vaikų tėvų sekmadienį skiria dalyvavimui šv. Mišiose drauge su savo vaikais. Mokytoja šiuo atveju tėra tėvų pagalbininkė. Ruošiantis įkrikščioninimo sakramentams, tėvai turėtų ypatingą dėmesį skirti savo vaikams. Tėvai turi pažadinti vaikus Kūrėjo pažinimui. Šie sakramentai – vaikų paruošimas tolesniam krikščioniškam gyvenimo keliui. Yra paplitusi nuomonė, kad „sutvarkiau“ vaiką: priėmė Krikštą, Pirmąją Komuniją ir dabar ramu. Lyg ir bažnyčia nebereikalinga. O kaip su tolesniu tikėjimo ugdymu? Galbūt tą mintį reikėtų keisti į nuostatą, kad vaikas ruošiamas arba paruoštas tolesniam krikščioniškam gyvenimui.

Įkrikščioninimo sakramentai tėra pradžia, vaiko įvedimas į krikščionybę.

Rimtas tėvų požiūris į savo vaikų dvasinį ugdymą labai pozityviai juos nuteikia.

Ką laikote savo mokytoju, autoritetu? Kas paskatino būti mokytoja? Ar nenusivylėte?

Autoritetas man buvo tikintys tėvai. Jie buvo ir pirmieji mano mokytojai. Nebuvo mokykloje tikybos pamokų, bet jos buvo namuose. Tėvai mus, šešis vaikus, auklėjo savo tikėjimo pavyzdžiu, tikėjimo paveldu, perimtu iš senelių, krikščioniška tradicija. Arčiausia bažnyčia buvo ne už kelių žingsnių, bet už kelių kilometrų. Labai laukdavau sekmadienio, kad galėčiau su tėčiu arba mama nueiti į ją. Per Velykas į bažnyčią visada eidavome su tėčiu. Mama rūpinosi vaikų Pirmąja Komunija. Nebuvo brangių baldų, neturėjome prašmatnių rūbų, bet ant stalo visada gulėjo maldynas, Rožinis, Šventasis Raštas. Buvo didelė šeima, ūkio darbai, bet dvasiniam vaikų tobulėjimui tėvai skyrė daug laiko.

Pirmieji mano žingsniai buvo į Paberžės Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčią, kurioje sukalbėtos mano pirmosios maldos. Čia priėmiau Pirmąją Komuniją. Vėliau autoritetas buvo VDU dėstytojai, dvasios tėvai, vienuoliai, vyskupai. Vedant katechezės pamokas, auklėjant vaikus ir jaunimą tikėjimo dvasia, labai padeda bendradarbiavimas su Šv. Jurgio bažnyčios klebonu kun. Artūru Stanevičiumi, kuris labai praturtino dvasinį parapijos bendruomenės gyvenimą. Studijuodama VDU ir gyvendama Šv. Kotrynos vienuolyne, mačiau, kaip meldžiasi vienuolės. Sužavėjo atidus ir pagarbus jų susikaupimas maldoje, adoracijoje, rūpinimasis pasauliečiais ir jų tarpusavio santykiai. Tai man buvo be galo gražus pavyzdys. Tenka bendrauti su Kauno katechetinio centro darbuotojomis. Į jas kreipiuosi užsakydama vadovėlius, pratybų sąsiuvinius, pasirinkdama metodinę medžiagą. Tenka bendrauti su tikybos mokytojų tobulinimosi klausimais besirūpinančiu moralinių vertybių puoselėtoju, Kauno katechetinio centro vadovu, VDU dėstytoju Artūru Lukoševičiumi ir daugeliu kitų. Naujausios informacijos pasisemiu iš dekanato tikybos mokytojų susirinkimų. Dėkoju Dievui, kad gyvenu tokiu metu, kai atsivėrė mokyklų durys tikybos pamokoms ir atsirado galimybė dirbti šį man be galo mielą darbą, už sutiktus žmones, bendrakeleivius, dvasinius mokytojus.

Gal galite tarti keletą žodžiai apie savo kūrybą?

Kūryba labai padeda tikybos pamokose. Atliekant net ir paprasčiausią užduotį galima vaikus paskatinti kūrybai. Rašome maldeles, dalyvaujame dekanato rengiamuose piešinių ir rašinių konkursuose. Dalyvaudami gyvūnėlių laiminimo šventėje, Advento popietėse Šv. Jurgio bažnyčioje, skaitome savo sukurtas eiles. Šiais metais papildžiusi pakartotinai išleidau knygelę „Dievo raidė būsiu“.

Dėkojame už pokalbį.

© 2014 „XXI amžius“