Ach tie mobilieji telefonai!

Jų dabar tiek daug, kad net penkiamečiai „pypliai“ juos turi. Nieko nepadarysi: gyvename technikos, įvairiausių komunikacijų ir verslo amžiuje, todėl mobilieji telefonai būtini! Tad ir užčirškia, užgroja, uždainuoja ir dar visokiausiais garsais suzvimbia tos didesnės ir mažesnės, įvairiausių formų „dėžutės“, esančios mūsų kišenėse, rankinėse!.. Nesvarbu, kur mes bebūtume: pasitarime, posėdyje, koncerte ar bažnyčioje, – jiems sučirškus, skubiai juos glaudžiame prie ausies ir pradedame ilgiausias šnekas... Anądien, eidamas gatve, prasilenkiau su moteriške, kuri visu garsu rėkė į savo mobilųjį: „Palauk tu, šėtone, parvažiuosiu į namus ir, radusi tave su Stasiu begeriančius, abiems galvas suskaldysiu!..“ Net pašiurpau, kad toji įtūžusi moteris, parvažiavusi į namus, tokias „skerdynes“ surengs!.. Baisiau negu siaubo filme!.. Kai prireikia kur nors pastovėti eilutėje arba važiuoti autobusu, tokių pokalbių, apkalbų „dudenančių“ į tuos mobiliuosius telefonus išgirsti, kad koktu darosi: aptariami giminių nesutarimai, ginčai su kaimynais, „išstudijuojamos“ svetimų žmonių biografijos, išliejamas visoks pavydas. Pastaruoju metu mobiliųjų telefonų „užgrojimai“ itin dažni bažnyčiose: jų įvairūs čaižūs garsai pasigirsta tai viename, tai kitame bažnyčios kampe. Dažniausiai tai nutinka šv. Mišių metu. Netgi homilijos, Pakylėjimo ar Švč. Sakramento adoracijos metu. Apmaudu, kad net vienai gerai valandai nebeišjungiame mobiliųjų telefonų. Tuo parodome nepagarbą Dievo namams, trukdome susikaupus pasimelsti šalia esantiems, nekalbant jau apie mūsų nekultūringumą. Pagaliau, jeigu taip būtina pasikalbėti, pasiginčyti, pasitraukime kiek nuošaliau nuo žmonių.

Belieka pridurti: mobilusis telefonas – puiki XXI amžiaus ryšio priemonė, bet ja naudokimės protingai, nesukeldami papiktinimo aplink esantiems...

Pranciškus ŽUKAUSKAS

Šilalė

© 2014 „XXI amžius“