 |
|
Motiejus Lukšys
|
Toks skaidrus pasaulis...
Tylų vakarą mėgstu išsitraukti iš lentynos mylimo
autoriaus knygą, pasklaidyti nuotraukas ar paskaitinėti laiškus.
Manau, ta savybė būdinga filologinio profilio darbininkams ar menininkams,
nes prikelia kasdienybės išvargintą sielą šviesiems darbams. Tokį
poveikį turi ne tik gera knyga, bet ir klasikinė muzika ar įdomus
paveikslas... Taip sėdėdama prisiminiau vaikystėje turėtą (karo
metais žuvo) Motiejaus Lukšio knygą "Gailestingoji sesutė".
Ir ją skaitydama, o ir vėliau, panorau kuo daugiau padaryti gero
ne tik savo mamai, draugams, bet ir gėlėms, kurios augo mano vaikystėje
keliuose darželiuose... Ir čia prisiminiau autorių. Nebūčiau lituanistė
ir muziejininkė, - parašiau aklai, nežinodama tikslaus adreso, į
Panevėžį, nes buvau girdėjusi, kad vaikystėje skaitytų knygų autorius
M.Lukšys čia dirbo pedagogu. Ir, o džiaugsme! Laiškas atėjo 1988-ųjų
gruodį, tarsi Kalėdų dovana, kaip savo laiku M.Lukšio "Aukso
trupiniai". Ši knyga, pasirodžiusi prieš pat Kalėdas, ne vienam
vaikui buvo Kalėdų Senelio įteikta. O pačiam jos autoriui tai buvo
literatūrinis debiutas (1935 m.).
Laikraščio skaitytojams noriu pacituoti M.Lukšio laiško fragmentus:
"Malonu, kad prieš penkiasdešimt metų skaitytąją "Gailestingąją
sesutę" dar ir šiandien atsimenate. Ir klausiate: ar neketinu
grįžti pas mažuosius skaitytojus? Malonu būtų: tatai primena jaunystę.
Tada buvau įteikęs "Sakalui" dar vieną apsakymėlių rinkinį
vaikams. Bet 1940 metais pasikeitusi "Sakalo" vadovybė
"Dagiliukus" grąžino man... naujaip paredaguoti. Aš neskubėjau.
Atvirai sakant, man patiko ir "senoviška". Taip "Dagiliukai"
ir ligi šiol "tebetupi" stalčiuje. (...)
Dabar rūpi kiti reikalai - suaugusiųjų. "Vaga" žada išleisti
"Dvaro pagairėje" I ir II tomus (dvaro kumečių gyvenimo
vaizdai prieš Pirmąjį pasaulinį karą); "Naujakurius" (Nepriklausomos
Lietuvos naujakurių gyvenimas); "Duobėtus vieškelius"
(pokario sunkūs metai).
Dabar lengviau knygą parašyti, negu ją išleisti. Anais metais tie
klausimai būdavo sprendžiami paprasčiau ir greičiau.
Rašinėti pradėjau dar besimokydamas gimnazijoje (Vilkaviškyje).
Baigiau dvejų metų mokytojų kursus Naumiestyje (dabar Kudirkos Naumiestis).
Kai dirbau pradžios mokykloje, rašydavau naktimis, kai vakarinėje
vidurinėje - dieną. Dabar, kai pensininkas (jau dvidešimt metų),
aš - laiko Viešpats, bet rašau tik dieną. (...)
Džiaugiuos naujais vėjais, kurie sujudino ir pradžiugino visą Lietuvą".
Aš noriu prisiminti vaikams parašytąsias knygas, tada skatinusias
gėrį. Man atrodo, kad jos ir šiandien suvaidintų ne mažesnį vaidmenį,
nes dabartiniams mažiesiems atsivertų nežinomas, nepažįstamas ir
skaidrus pasaulis, kuriame gyveno tik jų senoliai.
M.Lukšio knygos vaikams - "Aukso trupiniai" (1935 m.),
"Gailestingoji sesutė" (1937 m.), "Saulėtą dieną"
(1938m.) išleido leidyklos "Spaudos fondas" ir "Sakalas",
o iliustravo žinomi grafikai T.Kulakauskas ir V.Stančikaitė.
Rašytojo atmintyje ir sieloje nejučia nuo vaikystės kaupėsi vaizdai,
pastebėjimai, kalbos turtai. Jis rinko tautosaką (liaudies dainas,
posakius, žodžius) ir siuntė "Tautosakos darbų" vyriausiajam
redaktoriui J.Baliui. Žinoma, tai irgi padėjo gimti jo minėtoms
knygoms.
Knygos "Aukso trupiniai" sakiniai glausti, spalvingi,
ypač nuotaiką, vaizdą, įvykį puikiai atskleidžia vaizdingi veiksmažodžiai,
palyginimai, metaforos. M.Lukšys - subtilus ir puikus nuotaikos,
atmosferos, įspūdžio meistras. Labai įtaigiai jis perteikia žmogaus
ir gamtos ryšį. Apsakymai - tų laikų mokyklos sistemos, tradicijų
ir kaimo gyvenimo dokumentai.
Apysaka "Gailestingoji sesutė" spinduliuoja gerumu. Skaitydama
1937 ar 1938 metais šią knygelę, dar negalėjau ir žinoti, kad jos
autorius pedagogas. Jos stilius byloja, kad M.Lukšys yra pedagogas
iš pašaukimo. Vaiko pasaulis čia trapus, skaidrus ir efemeriškas,
o vaikas - tikras suaugusiųjų elgesio veidrodis.
Stipriausia iš visų trijų yra knyga "Saulėtą dieną". Čia
prieškario Lietuvos kaimo vaizdas labai pasteliškas ir subtilus.
Taikliai atskleista vaiko logika. Savo knygomis rašytojas skatino
mažuosius nežiūrėti į gyvenimą kaip į pilką kasdienybę.
Išleidęs trečiąją knygą, 1938-aisiais M.Lukšys buvo priimtas į Lietuvos
rašytojų draugiją. Tais pačiais metais Švietimo ministerijai paskelbus
dramos konkursą, M.Lukšio penkių veiksmų drama "Žalčių karalienė"
buvo įvertinta pirmąja premija ir išleista 1940 metais. Tai labai
poetiškas kūrinys. Kaip jau M.Lukšys minėjo savo laiške, 1940-ųjų
permainos užvėrė jam duris į leidyklas. Tiesa, jis dar pakartotinai
bandė išleisti "Dagiliukus", siūlė vaikų žurnalams savo
apsakymus, bet... autoriui nenorint nei taisyti, nei rašyti taip,
kaip reikalauta, rankraščiai buvo grąžinami.
M.Lukšys gimė prieš 95-erius metus vasario 22 dieną Lankeliškių
dvaro kumetyne (Vilkaviškio apskr.). Abu tėvai, kaip sako pats rašytojas,
perėjo visus samdinio darbo etapus. Ieškodami sotesnės duonos kąsnio,
yra kumečiavę Lankeliškių, Klampučių, Raudonės, Vailiškio ir Pocviečio
dvaruose. Jie gyveno netoli pasienio, kur spaudos draudimo laikais
ėjo "knygos kelias". Visi šeimoje mokėjo skaityti, bet
rašto neteko pažinti. Lukšių šeima buvo gausi - aštuoni vaikai,
o Motiejus - pats jauniausias. Tėvo sprendimu dar netinkamas dvare
dirbti, jis buvo leistas į mokslus. 1918 metais Motiejus pradėjo
lankyti Žaliosios pradžios mokyklos pirmąjį skyrių. Darbštus ir
gabus vaikas greit aplenkė klasės draugus, todėl mokytojas po kurio
laiko perkėlė jį į trečią skyrių. Baigęs pradžios mokyklą, savo
rūpestingojo mokytojo V.Zalakausko (reik manyt, kad jis buvo M.Lukšio
idealas) parengtas išlaikė stojamuosius egzaminus į Vilkaviškio
"Žiburio" gimnazijos antrąją klasę. Tuo metu čia jau mokėsi
gražus būrys būsimųjų rašytojų: Salomėja Nėris, Petronėlė Orintaitė,
Antanas Vaičiulaitis. Baigęs keturias gimnazijos klases, dvejus
metus lankė Naumiesčio pedagogų kursus ir gavo pradžios mokyklos
mokytojo pažymėjimą. Tačiau dėl mokytojų "pertekliaus"
Lietuvoje pirmus metus darbo negavo. Tik jis nenuleido rankų, -
Pocviečių dvare (to dvaro kumetyne tada tėvai gyveno) įsteigė vakarinius
kursus. 1927 metų rudenį buvo laikinai paskirtas Totorkalnio (Nemunėlio
Radviliškio vls.) pradžios mokyklos mokytoju. Po metų - perkeltas
į Klingių - Palaimos (Vabalninko vls.) pradžios mokyklą vedėju.
1936-aisiais atvyko į Panevėžį, kur gyveno visą likusį laiką, dirbdamas
pedagoginį darbą įvairiose miesto mokyklose. Keturiasdešimt vienerius
metus M.Lukšys atidavė savo mylimiausiai profesijai. Jo buvę mokiniai
pabirę po visą Lietuvą.
Visko buvo M.Lukšio gyvenimo kelyje. Kai kam kliuvo jo pažiūros,
bet didelis patyrimas, profesionalumas gelbėjo. Kai 1957-aisiais
jam buvo suteiktas nusipelniusio mokytojo vardas, tie varžtai kiek
atsileido. Deja, nors jis rašė ir per tuos tariamus tylos metus,
kaip jau mini man rašytame laiške M.Lukšys, parašė trijų dalių romaną
"Srovės ir balos". Yra išlikusių daug jo nespausdintų
apsakymų ir labai vertingi atsiminimai "Pirmoji kelionė į Svajonių
pilį" (tai beletrizuotas pasakojimas apie jo, pedagogo, pirmuosius
žingsnius).
Gyvendamas Panevėžyje, nusipirko sklypą ir tapo aistringu sodininku
bei gėlininku. Jis mokėjo tvarkyti laiką. Labai mylėjo savo šeimą
ir dėmesys jai, kaip ir darbui, buvo tokie pat stiprūs. Buvo vaišingas
šeimininkas: pats gamindavo vaisių ir uogų vyną, kepdavo skaniausius
kepinius.
Rašytojo M.Lukšio gyvenime buvo lemtingų sutapimų. 1956 m. gegužės
21 d. jis baigė romano "Srovės ir balos" pirmąjį variantą.
Šį kūrinį skyrė tėvų atminimui. Romane vaizduojamas kumetyno gyvenimas,
darbų apeigos, tikėjimai, papročiai, šventės. Po keturiasdešimties
metų, kaip tąsyk, gegužės 21-osios rytą, M.Lukšys, rašytojas ir
pedagogas, paliko Gyvybės krantą. Per patį pavasario žydėjimą, kurį
taip gražiai nutapė savo knygose...
Marija MACIJAUSKIENĖ
|