Atnaujintas 2002 m. kovo 6 d.
Nr. 18
(1025)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai

Įnešęs svarų indėlį į pasaulio mokslą

Jau legendiniu tapęs Lietuvos alpinistas Vladas Vitkauskas, iškėlęs Lietuvos trispalvę keliose įvairių pasaulio kontinentų kalnų viršūnėse, su trimis draugais - Vilniaus universiteto fizikos mokslų daktaru Gediminu Motuza, Gedimino technikos universiteto Architektūros-grafikos katedros vedėju ir Architektūros instituto direktoriumi Jonu Anuškevičiumi ir Lietuvos televizijos režisieriumi bei operatoriumi Vytu Jankevičiumi - išvyko į tolimąją Čilę. Mūsų alpinistai ir keliautojai surengs ekspediciją į Andų kalnyną. Jie ketina įkopti į aukščiausią pasaulio ugnikalnį Oja del Salado (6800 metrų). Ekspedicija skirta mūsų tautiečiui, žymiam mokslininkui geologui, etnologui ir mineralogui Ignui Domeikai atminti. Mat šiemet gegužės mėnesį UNESCO iniciatyva Paryžiuje įvyks iškilmingas I.Domeikos gimimo 200-ųjų metinių minėjimas ir bus atidaryta paroda, skirta jo veiklai. Vilniaus universiteto auklėtinis I.Domeika gimė 1802 m. liepos 31 d. dabartinėje Baltarusijos teritorijoje, Naugarduko apskrityje, Nidzvickoje. (Tiesa, kai kuriuose leidiniuose I.Domeikos gimimo data rašoma 1801 m. liepos 22 d.) Ne tai yra svarbu. Mūsų tautietis buvo iškilus mokslininkas, įnešęs didžiulį indėlį į pasaulio mokslą. Jau vien tai, kad I.Domeikos vardu yra pavadinti net 75 objektai, labai daug ką pasako. Tarp žymiausių objektų yra domeikitas - vario rūdos mineralas, randamas Meksikoje, Australijoje, Čilėje, Vokietijoje, kalnagūbris Cerro Domeyco, uostas Puerto Domeyco, sidabro kasykla, kaktusas ir viena lapių rūšis.
Studijuodamas Vilniaus universitete, I.Domeika suartėjo su filaretais ir už tai 1823-1824 metais buvo kalintas Vilniuje, vėliau - internuotas Zapolės miestelyje Lydos apskrityje. I.Domeika buvo aktyvus 1831 metų sukilimo dalyvis ir žinomo sukilėlių vado generolo Chlopovskio adjutantas. Pralaimėjus sukilimui. I.Domeika kartu su sukilimo vado Gelgaudo kariuomene pasitraukė į Prūsiją, vėliau iškeliavo į Drezdeną ir 1832 metais pasiekė Paryžių, kur mokėsi garsiajame Sorbonos universitete ir kalnų akademijoje Ecole des Mines. Ją baigęs, kurį laiką dirbo Prancūzijoje, o 1937 metais išvyko į Čilę. Čia jis iki 1847 metų vadovavo aukštajai kalnų mokyklai, 1867-1883 metais buvo Čilės Santjago universiteto rektorius. Čilėje I.Domeika pagrįstai laikomas švietimo sistemos tėvu, nes jo pastangomis 1843 metais buvo reorganizuota Čilės mokyklų sistema Vilniaus universiteto pavyzdžiu. Nuo pat atvykimo į Čilę, I.Domeika tyrinėjo šio krašto geologiją ir mineralogiją, atrado ne vieną iki tol nežinomą mineralą, aukso, vario ir akmens anglies kasyklas. Todėl, kad Čilėje yra labai išvystyta kalnakasyba ir ta valstybė vadinama vario šalimi, yra didelis I.Domeikos nuopelnas. Paqrindinė Čilės eksporto prekė yra varis, ir ji užima trečią vietą pasaulyje pagal vario gavybą ir pirmąją vietą pagal eksportą bei išžvalgytas atsargas. Taip pat svarbi eksporto prekė - molibdenas - trečia vieta pasaulyje pagal gavybą ir antra pagal eksportą. Už nuopelnus Čilei ir jos ekonomikai Čilės vyriausybė 1885 metais I.Domeikos garbei nukaldino specialų medalį. Savo mokslinius darbus I.Domeika rašė ispanų, prancūzų, vokiečių ir lenkų kalbomis, kurias visas puikiai mokėjo. Įdomu, kad I.Domeika rašė ne tik mokslinius darbus, bet ir publicistiką. 1872 metais pasirodė jo dvi studijos apie poeto Adomo Mickevičiaus jaunystę ir Filaretų ir Filomatų draugijas. Taip pat išspausdinta jo knyga "Mano kelionės. Tremtinio prisiminimai". Džiugu, kad ir Lietuvoje I.Domeikos gimimo 200-ųjų metinių garbei lietuvių kalba greitai pasirodys jo prisiminimų pirmasis tomas, bus išleistas albumas "Ignotas Domeika Lietuvai, Prancūzijai ir Čilei" lietuvių, anglų ir prancūzų kalbomis ir surengta tarptautinė konferencija apie I.Domeikos gyvenimą, jo darbus ir indėlį į pasaulio mokslą. I.Domeikos jubiliejus bus minimas Lenkijoje ir Baltarusijoje. Šioje šalyje, kaip jau įprasta, atkakliai nenorima pripažinti iš šio krašto kilusių žymių žmonių lietuviškų šaknų.

Petras KATINAS


Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija