|
Alvydas Matakas duoda karinę priesaiką
1982 m. gruodžio 26 dieną
(per šv. Kalėdas)
|
4. Lietuviai prievartinėje
karinėje tarnyboje SSRS
kariuomenėje 1945-1991 metais
Sovietų Sąjungos režimas vykdė fizinio ir dvasinio
genocido politiką netgi karinėje tarnyboje, kurioje nukentėjo Lietuvos
vaikinai, vyrai, tėvai. Dešimtmečiais plaukė į Lietuvą karstai iš
karinių dalinių, slinko namo suluošintieji, apšvitintieji, išprotėję,
lėtai mirčiai pasmerktieji. Sunku įsivaizduoti, kokią tragediją
išgyveno tėvai, kai sūnų, išleistą į sovietų kariuomenę sveiką ir
optimistiškai nusiteikusį, reikėjo parsivežti cinkuotame karste
arba sulaukti suluošinto, silpnos sveikatos jaunuolio. Dauguma Lietuvos
sūnų išžudyta, taikant represines priemones, prievartaujant juos
fiziškai ir žalojant psichiškai. Deja, tiksliai pasakyti, kiek jų
netekome, negali niekas, - tokių duomenų paprasčiausiai nėra.
Būtinosios karinės tarnybos karių sveikatos
priežiūra
"...Baisiai blogai jaučiuosi, temperatūra
virš 40 laipsnių. Naktimis niekaip užmigti negaliu. Kenčiu skausmą..."
"Neseniai darė vieną operaciją. O dėl ko ją darė? Aš pats nežinau..."
"...Gerai, kol kojas pavelku, o vienas lietuvis susirgo, tai
niekas nežiūri, kitas liko tik viena akimi..."
"Susirgau plaučių uždegimu. Bet niekas į mane nekreipė nė menkiausio
dėmesio, tedavė tik tablečių nuo karščio. Sanitariniame punkte nebuvo
net stetoskopo. Blaškomas aukštos temperatūros, prašiausi į ligoninę,
tačiau niekas nė klausyti nenorėjo..."
"Eduardas skundėsi bloga sveikata savo vadovybei, net keletą
kartų buvo nualpęs, vis tiek buvo varomas į darbą ir kaltinamas
"sabotavimu"...
"Jeronimui karinio dalinio gydytojas operuodamas jam šunvotę
užkrėtė kraują, po dviejų dienų gyvybė užgeso..."
"Saulius gydėsi neurologiniame skyriuje, negalėjo apsiauti
batų, skundėsi skausmais nugaroje, tačiau dar komisariate į ligas
neatsižvelgė. Dalinyje sveikata pablogėjo, gydytojai nekreipė dėmesio,
neguldė tyrimams, tik pakeitė jam darbą..."
"Ligoniai kareiviai prakeikė dalinio gydytojus ir sakė: tėvai
turėtų reikalauti, kad juos nubaustų".
Tik kelios eilutės iš laiškų, rašytos lietuvių kareivių, grįžusių
į Lietuvą cinkuotuose karstuose, rodo, jog komisariatuose nebuvo
atsižvelgta į ligos istoriją, dėl ko liga stiprėjo, o ir daliniuose
nebuvo tinkamos medicininės priežiūros, grįždavo kareiviai suluošinti,
apšvitinti, patyrę psichologines traumas, išprotėję. "Lietuvos
ryto" žurnalistas R.Valatka prisimena: "Buvau sportuojantis
žmogus, žaisdavau futbolą, krepšinį, Pedagoginiame institute manęs
nepriėmė į pagrindinę fizinio lavinimo grupę - per silpnos akys.
Formuoja būrį į Jakutiją, vėl dėl silpnų akių važiuoti neleidžia.
O kariuomenei buvau pripažintas puikiausiai tinkamas, tarnavau.
Kartu tarnavęs vaikinukas bėgti negalėdavo - nešdavom". Kaip
suprasti tokį dalyką?
"Buvo kvailybių. Neužteko jaunimo užpildyti dalinius, imdavo
ir tuos, kuriems nepriklausė tarnauti. Kas susiję su sveikata -
viską tvarko medicinos komisijos. Joms nekliudom. Pasirašo rajono
vyriausiasis gydytojas. Mes kartais respublikinėje komisijoje tikrinam
tik atleistus dėl sveikatos būklės", - kalbėjo Lietuvos karo
komisaras pulkininkas Algimantas Visockis 1989-aisiais, kai jau
buvo įkurta organizacija "Ženeva-49" - ginti atsisakiusius
eiti kariuomenėn.
Kodėl buvo išbraukiamos poliklinikų gydytojų išvados, dingdavo ligos
kortelės? Turbūt komisija turėjo tam tikrą procentą praleisti? Ir
kaip galima kvalifikuotai apžiūrėti per porą valandų 60 žmonių?
SSRS Ginkluotųjų pajėgų Įstatai - apie karinę
tarnybą atliekančių karių sveikatos išsaugojimą
"Būtinosios karinės tarnybos karių sveikata
išsaugojama, laikantis sanitarinių-higieninių normų ir pravedant
profilaktines bei priešepidemines priemones, taip pat pastovią medicininę
kontrolę", - sakoma SSRS Ginkluotųjų pajėgų Įstatuose. Taip
pat kiekvienas karinę prievolę atliekantis karys privalo griežtai
laikytis asmeninės ir bendros higienos, kiekvieną dieną grūdinti
savo organizmą. Šaltu metų laiku ypač didelę reikšmę turi priemonės
saugant karius nuo šalčio, per karščius - nuo organizmo perkaitimo,
saulės smūgių.
Asmeninei higienai priklauso:
- rytinis prausimasis, valant dantis, ir kūno apsitrynimas iki juosmens
šaltu vandeniu;
- rankų plovimas prieš valgį kasdien;
- prausimasis prieš miegą, dantų valymas ir kojų plovimas;
- laiku skusti barzdą, kirpti nagus ir plaukus;
- reguliariai praustis vonioje keičiant apatinius rūbus ir lovos
patalynę;
- visuomet laikyti švarią aprangą, apavą ir patalynę.
Bendroms higienos taisyklėms priskiriamas švaros palaikymas miegamuosiuose,
tualetuose ir kituose bendro naudojimo kambariuose; reguliarus patalpų
vėdinimas, švaros palaikymas visuomeninėse patalpose ir už pulko
teritorijos.
Būtinosios karinės tarnybos kariai - kareiviai, jūreiviai, seržantai,
vyr. seržantai, kursantai - trumpai kerpami.
Atvykę į pulką nauji šauktiniai 14 parų būna atskiroje patalpoje:
mediciniškai patikrinami, skiepijami, duodama apranga, apavas; organizuojami
kariniai ir politinformatiniai užsiėmimai.
Pulko vado įsakymu paskiriamas karininkas ir jam padėti reikalingi
praporščikai, seržantai ir kariai.
Šauktinių asmeniniai daiktai (apatiniai rūbai, avalynė, apranga)
sutvarkomi, supakuojami ir išsiunčiami pašto siunta nurodytu adresu.
Jei būtina, kareiviai kurį laiką apgyvendinami izoliatoriuje, kad
juos būtų galima stebėti ir gydyti.
Gydymo - profilaktinė pagalba
Būtinosios karinės tarnybos šauktinis neturi
slėpti savo ligos. Susirgęs jis privalo nedelsdamas pranešti tiesioginiam
viršininkui ir, gavęs leidimą, kreiptis medicininės pagalbos į pulko
medicinos punktą.
Apžiūrėjus gydytojui (felčeriui), priklausomai nuo ligos, susirgę
kareiviai nukreipiami į pulko medicinos punktą, ligoninę, esančią
ne dalinyje, arba jam skiriamas ambolatorinis gydymas.
Leidimą nedalyvauti tarnybiniuose užsiėmimuose kariui-ligoniui duoda
padalinio arba dalinio vadas, priklausomai nuo gydytojo (felčerio)
išvados.
Būtinosios karinės tarnybos karį nukreipti į gydytojų komisiją gali
tik pulko vadas, pulko medicininės tarnybos viršininkui nusprendus.
Tokios buvo numatytos SSRS konstitucinės karių sveikatos apsaugos
garantijos, įrašytos Statute, taip buvo laiduojama medicininė pagalba
bei paslauga jam susirgus.
Karo medicinos tarnyba - uždaroji karių sveikatos priežiūros įstaiga,
kuri karių sveikatos priežiūrą įgyvendino per savo padalinius. Karo
medicinos sistema privalėjo užtikrinti kario sveikatą, būtiną tarnybai
atlikti.
Iš sovietų armijos, ypač brežneviniam laikotarpiui prasidėjus, kasdien
ateidavo vis daugiau blogų žinių.
Lietuvos kareivėliai - duoklė imperijai
Neužteko jaunimo užpildyti dalinius, imdavo ir
tuos, kuriems nepriklausė tarnauti dėl sveikatos problemų.
Alvydas Matakas nuo karinės prievolės nebuvo atleistas, nors, artėjant
šaukimui, Kauno miesto Požėlos rajono kariniam komisariatui buvo
pranešta, kad jis yra psichoneurologijos dispanserio įskaitoje,
serga epilepsija. Jo gyvybė buvo palaikoma vaistais (kasdien po
6 tabletes), kuriuos gaudavo nemokamai. Dar Kauno 24-ojoje vidurinėje
mokykloje pedagogai pastebėjo, kad jis neišlaiko pamokų įtampos
ir pasiuntė į Kauno 2-osios ligoninės Nervų skyrių, kur buvo nustatyta
epilepsija ir paskirta mokytis namie.
Artėjant prisirašymo kariniame komisariate terminui, Kauno miesto
Požėlos rajono kariniam komisariatui buvo raštu pranešta, kad A.Matakas
įrašytas psichoneurologijos dispanserio įskaitoje (registracijos
įrašas 1925-1926, Nr. 598 - epilepsija). Karinis komisariatas paguldė
A.Mataką į miesto 2-ąją ligoninę ištirti, ir 1982 m. lapkričio 18
d. komisija pagal 2 B st. pripažino A.Mataką kaip karinei tarnybai
netinkamą. Apie tai, tos pačios datos aktas Nr. 215 su neuropatologo
bei psichiatro išvada buvo įteiktas Naujokų šaukimo komisijos pirmininkui
- majorui Kaupaičiui.
Nepaisant šių dokumentų, 1982 m. gruodžio 2 d. A.Matakui buvo įteiktas
šaukimas gruodžio 3 dieną 6 valandą prisistatyti į karinį komisariatą.
Žinodama apie sūnaus sveikatą ir numanydama, koks pavojus jam gresia,
motina Janina Matakienė kreipėsi į Psichoneurologijos dispanserį
sužinoti, kodėl pavojingai sergantį sūnų paėmė į sovietų kariuomenę.
Dispanserio vedėja paragino skubiai kreiptis į Požėlos rajono karinį
komisariatą, kad sūnų sulaikytų nuo karinės tarnybos, nes ligonio
sveikata neišlaikys tarnybos režimo.
Nekreipdamas dėmesio į visus dokumentus ir aiškinimus, Kauno m.
Požėlos rajono karinis komisariatas A.Matako nuo karinės tarnybos
neatleido. Ligonis buvo išsiųstas į Kropotkino karinį dalinį (k/d
1929A) Krasnodaro krašte. Čia jis po mėnesio - 1983 m. sausio 5
d. - mirė nuo epilepsijos priepuolio.
Karinis komisariatas į dalinį atsiuntė apie A.Mataką melagingas
žinias, o ligos istorijos visiškai nenusiuntė, - nuslėpė, kad buvo
vedęs, žmona - nėščia.
A.Matakas laiškuose tėvams ir žmonai rašė apie savo kasdienes kančias
ir kilusį didelį pavojų gyvybei. Vaistų jam nebuvo skirta, nes dalinyje
nebuvo bylos apie jo ligą. Kariniam daliniui pareikalavus atsiųsti
ligos istoriją, komisariatas į šiuos reikalavimus net nereagavo.
Nors karinis komisaras ir Naujokų šaukimo komisijos pirmininkas
gerai žinojo tikrąją A.Matako sveikatos būklę, tačiau jaunuolį tarnybon
paėmė, o kariniam daliniui sąmoningai pasiuntė melagingas žinias.
***
Vytautas Čiulkinys tarnavo Užkarpatės srityje,
Vinagradovo mieste. Laiškuose vis skundėsi prasta sveikata. Kai
sveikata visiškai pašlijo, Vytautas buvo paguldytas į karo ligoninę.
Tėvai parašė laišką Lvovo karo ligoninės vyriausiajam gydytojui
ir gavo atsakymą, kad sūnus serga gerklės opa. Kai motina su dukra
medike nuvyko, rado Vytautą jau nebepaeinantį. Ligos istorijoje
buvo įrašyta: "Raticulo sarkoma". Paklausus, kokių profilaktinių
priemonių imtasi gydymui, atsakyta - jokių. Paprašius išleisti Vytautą
į namus efektyvesniam gydymui, nesutiko. Netrukus, 1973 metais,
V.Čiulkinys mirė.
Lvovo ligoninės išduotoje pažymoje mirties diagnozė - intoksikacija,
o ligos istorijoje - "Raticulo sarkoma", kuri yra dažniausia
radiacinio spinduliavimo pasekmė.
Vinardas Viknius pašauktas į sovietinę armiją
iš Kauno karinio komisariato 1983 m. liepos 2 d., baigęs KKI I kursą,
kandidatas į sporto meistrus. Tarnavo Adažiuose, K/D 34469, "3"
(Ryga, Latvijos SSR), seržantų mokykloje. Buvo donoras, duodavo
kraują (vienkartinė norma - 200 g.). Susirgo ir 1983-ųjų rugsėjo
28 dieną buvo paguldytas į Rygos karo ligoninę dviem mėnesiams.
Kraujo tyrimai buvo nuolat klastojami. Komisuotas 1983 m. gruodžio
14 d. po 14 švitinimų. Mirė 1985 m. liepos 30 d. Diagnozė - leukemija
(kraujo vėžys).
***
Šarūnas Urbonavičius iš Panevėžio į sovietų kariuomenę
išėjo 1978-ųjų gegužę, o rudenį Kaliningrade baigė dyzelininkų kursus.
Po to jam priskyrė karišką mašiną dyzeliui vežioti; dyzelis gamino
elektros energiją lokatoriams. Dalinyje buvo 36 vairuotojai-mechanikai-dyzelininkai
ir 36 kareiviai operatininkai. Juos vadino "kamikadzėmis",
o patį dalinį - mirtininkų daliniu. Gal todėl čia buvo didelė laisvė,
net poste kareiviai pasigerdavo.
1979-ųjų rugpjūtį dalinys išvažiavo į pratybas prie jūros. Šarūnas
su tarnybos draugu estu išėjo pasivaikščioti. Jiedu nebuvo informuoti,
jog po skambučio vaikščioti draudžiama. Karininkai juos apibarė,
bet nuramino, kad gyvybei pavojaus nėra, nors gavo po 50 rentgenų.
Estas labai greitai buvo išvežtas į ligoninę ir demobilizuotas.
Šarūnas lapkričio pradžioje buvo išsiųstas su kitu būriu į užsiėmimus,
per kuriuos vėl buvo apšvitintas. Karininkai žinojo, kad negalima
siųsti į užsiėmimus, kol organizmas neatsistatęs, tačiau vis tiek
išsiuntė. Gal turėjo reikšmės tėvo praeitis (jis buvo politinis
kalinys), ar tai, kad Šarūnas buvo nekomjaunuolis? "Jie specialiai
mane sudorojo", - guodėsi Šarūnas tėvui.
1980-aisiais, gegužės švenčių išvakarėse, Šarūnas, jau "dembelis",
nuėjo į tualetą prieš miegą nusiplauti kojų. Vėliau jis tik atsiminė,
kad plovėsi vieną koją, kai nukrito be sąmonės. Kai atsimerkė, jau
buvo rytas, jis gulėjo ant grindų, viena koja apauta, kita basa,
o aplink stovėję šeši karininkai šaipėsi, kad išprotėjo, turėtų
gultis į ligoninę. Gegužės 9-ąją Šarūnas sugrįžo į namus. Visiems,
kurie dirbo prie lokatorių, kariniuose bilietuose įrašė, į kokius
punktus turėtų kreiptis dėl gydymosi, tik jam ir dar vienam kauniečiui
neįrašė ir nieko nepaaiškino. Paleido, ir tiek.
Liga progresavo: sutino veidas, prakiuro ausies būgnelis, suparalyžiuodavo
ir atleisdavo kairę kūno pusę. 1983 m. gegužės 22-osios naktį užmigo
Šarūnas amžinu miegu. Tuoj į namus prisistatė teismo ekspertai ir
pareikalavo karinio bilieto. Skrodimo išvada: "Reumatinis širdies
raumenų susirgimas". Tėvai aiškino mirties priežastį, bet ekspertai
laikėsi savo: "Turite mirties išvadą ir netrukdykite mums,
o kitokių išvadų nebus!" Vėliau apsilankęs "vyrukas"
paklausinėjo, už ką Šarūno tėvas Feliksas Urbonavičius buvo teistas,
kiek kalėjo. Tai buvo ženklas, kad reikia liautis ieškojus teisybės.
F.Urbonavičius vis ketino važiuoti su priekaištais į dalinį, bet
susilaikė, juk turėjo antrą sūnų Laisvūną, 1984-aisiais paimtą į
sovietų kariuomenę.
***
Gimtajame Juodainių kaime Šilalės rajone Stasys
Šikšnius buvo vadinamas galiūnu, niekas jo neįveikdavo, o sunkius
maišus kaip žaisliukus kilodavo ir širdies buvo geros. 1979 metais
išvežė jį rekrūtuosna į tolimą Baškiriją. Grįžęs atostogų, motinai
guodėsi: "Aš, mamyte, esu gavęs 95 procentus spindulių. Nebeturiu
jėgų... Jau niekada nesukursiu šeimos... Mes kasame slaptus tunelius
ir vežame uraną. Už tvoros tą uraną kasa kaliniai, su jais susitikti
užginta. Per tris šimtus kilometrų aplink nė gyvos dvasios artyn
neprileidžia... Ten galima laikyti žmogų tris mėnesius, o mane jau
pralaikė metus". Tarnyboje jis dar išbuvo devynis mėnesius.
Ar nematė jo ištinusio kūno karininkai, politrukai, gydytojai? Matė,
neišleido - tegu nešasi kasyklų paslaptį į karstą. Mirties liudijime
įrašyta: "Aortos aneurizma".
***
Rimantas Kazakevičius iš Kauno rajono, Raudondvario
apylinkės Netonių kaimo išėjo į kariuomenę 1982-ųjų pavasarį. Persirgo
kiaulyte ir po komplikacijų viena ausimi neprigirdėjo. Pašauktas
į kariuomenę, gydytojui net neištyrus klausos, tarnavo pasieniečių
Lesozavodsko mieste. Žuvo 1984 metų vasario 9-ąją. Mirties liudijime
įrašyta: "Bendras organizmo sušalimas". Buvo nužudytas,
sužalojimai pakaušio srityje, kairysis žandas lyg stora adata perdurtas,
rankos per pečius atlaužtos atgal, persuktos kojos, daugybė mėlynių,
mušimo žymių.
***
Eugenijaus Tautvaišo iš Sidabravo (Radviliškio
r.) karinė tarnyba Tolimuosiuose Rytuose, Tyndoje, taip pat baigėsi
tragiškai. Galėjo viskas būti kitaip, jei karininkai, gydytojai
būtų nors kiek buvę žmoniški.
Eugenijus į karinę tarnybą išėjo 1977-ųjų lapkritį laimingas, švytėdamas,
nė nenutuokdamas, kas jo laukia. "Man atrodė, kad armija yra
kažkas nepaprasta, tačiau dabar pamačiau, kad tai niekas kita, tik
žmonių išnaudojimas", - rašė Eugenijus savo mokytojai Valerijai
Pranculienei iš Tyndos.
Ramus, kuklus kaimo vaikinas nuo pirmų sovietų armijoje dienų papuolė
"senių" globon. Tai negalėjo nepaveikti jo savijautos;
atsinaujino sena liga ir pasireikšdavo kas naktį. Tėvai į dalinį
siuntė pinigus ir siuntinius, kad sūnus atsipirktų nuo kankintojų.
E.Tautvaišo laiškai byloja apie atmosferą, vyravusią dalinyje, apie
požiūrį į kareivio sveikatą. Jis rašė: "...Ta prakeikta liga
baigia mane iškankinti. Buvau medicinos punkte, tačiau ten pasakė,
kad laukia atsakymo ir komisariato. Naktį mane kelia kas valandą,
tačiau vis vien nieko iš to neišeina. Seni kareiviai labai pyksta,
na, o ką aš galiu padaryti? Sako, jeigu gerai mane apdaužys, tai
viskas praeis. Medicinos punkte šaukia, kareiviai pyksta, ir pačiam
labai blogai, kai ir dieną taip atsitinka. Jie iš manęs juokiasi,
šaiposi ir varo kuo toliau nuo savęs. Aš noriu tik vieno, kad mane
paguldytų į ligoninę gydytis arba kad paleistų į namus, nes aš čia
galutinai tapsiu ligoniu. Ir dar, gerklė ir ausys mane kankina...
čia ilgiau kentėti negaliu vien dėl tos ligos... Dabar liga ima
ieškoti jautresnių vietų, nes pradeda dažnai skaudėti inkstus. Dar
yra viena bėda, kad mano žaizdos ne gyja, bet pūliuoja. Dešinės
rankos nykštys, galima sakyti, kaip ir nebe mano, aš jo visai nelankstau...
Leitenantas galvoja, kad aš tyčia taip darau, kad paleistų į namus,
ir nori pripaišyti man dvejus metus dizbato. Čia mane "seniai"
arba karininkai pribaigs, nes praporščikas šiandien šnekėjo, kad
jeigu būtų karo stovis, tai mane patį pirmą nudėtų..." Pats
pulkininkas žadėjo Eugenijų pasiųsiąs gydytis. Tėvai taip pat ne
kartą kreipėsi į rajono karinį komisariatą dėl sūnaus sveikatos.
O vėliau, jau žuvus Eugenijui, dalinyje buvo kalbama, kad apie jo
ligą nežinota, niekas nepranešęs. Eugenijaus mirtis pavadinta savižudybe.
Tai atsitiko 1978-ųjų kovo 19 d. neaiškiomis aplinkybėmis. Tėvą,
gavusį pranešimą apie sūnaus mirtį, ištiko priepuolis. Tik po savaitės,
kai sustiprėjo jėgos, su kaimynu nuvyko į dalinį, bet sūnus jau
buvo palaidotas. Vaišėmis, išsiprašė ir karstas buvo atkastas, bet
privalėjo užmokėti už geležinį, turėjo pasirašyti, jog sugrįžę jo
neatidarys.
Vėl klausimas: kodėl? Lietuvoje karinis komisariatas neleido daryti
pakartotinos ekspertizės.
***
Neįsivaizduojamas kareivio gyvenimas, nesilaikant
higienos reikalavimų. Sovietų kariuomenėje pasitaikydavo įvairiausių
atvejų. Artūro Ūso, vaikino iš Šakių rajono Panovių kaimo, mirties
liudijime įrašyta: "Angina ir pneumonija". A.Ūsas pašauktas
į armiją 1980-ųjų spalio 28 dieną. Jis tarnavo prie Chatynės. Vieną
lapkričio naktį su kitais tarnybos kareiviais šveitė valgyklą, nes
laukta iš Maskvos atvažiuojant "aukštų" viršininkų. Vieni
kareiviai šveitė, kiti trynė švitru grindis, treti dažė ir lakavo
langus, duris. Artūras su kitais valė sienas acto esencija. Dirbo
be pirštinių, plikomis rankomis. Po šios nakties, nemigę, skaudamom
rankom, jie gavo dirbti kitus darbus. Artūrui actas išgraužė odą
nuo abiejų plaštakų. Vaikinas kentė skausmą. Deja, niekas į tai
nekreipė dėmesio. Motinai Onai Ūsienei apsilankius dalinyje, paaiškinta,
kad sūnui - angina. Po mėnesio Artūrui pakilo temperatūra, jis buvo
išvežtas į ligoninę Minske. Čia vaikinas buvo gydytas nuo anginos,
o kai apsižiūrėta, kad yra kraujo užkrėtimas, buvo per vėlu. Artūras
mirė 1980 m. gruodžio 18 d., tarnavęs vos tris mėnesius.
***
Kokias kančias, pažeminimą ištvėrė lietuviai
kareiviai, kankinami "senių", kai šie, atstatę peilius,
įspaudę galvą į klozetą, prievartaudavo. Ir medikai žinojo... "Auka"
būdavo pervedama į kitą dalinį, o prievartautojai nusižiūrėdavo
kitą "auką". "Šitos kančios dar baisesnės už Jėzaus
Kristaus nukryžiavimą, juk mano sūnui dar reikėjo gyventi ketverius
metus, kai grįžo sužalotas, jam atimtas vyriškumas ir polipais užaugus
išeinamoji anga. Kai jam visiškai užako išeinamoji anga, sūnus nusiskandino",
- pasakojo motina. Tą žinojo medikai, bet jie buvo abejingi kareivių
sveikatai, jų orumui. Jaunų žmonių gyvybė buvo lengva ranka nurašoma...
***
Kaunietį Vitalijų Sadauską išlydėjo artimieji
1984-ųjų gruodį iš Kauno Lenino rajono karinio komisariato, medicininės
komisijos pripažintą tinkamu būtinajai karinei tarnybai. Tarnavo
vidaus kariuomenės dalinyje Ivanovo mieste. Po metų Vitalijus ėmė
skųstis silpnai matąs kaire akimi. Dalinio medikai paskyrė akinius,
o kuopos vadas taip padrąsino: "Svarbiausia - stovėti poste,
o kad nematai - ne taip svarbu". Apsilankęs pas gydytojus,
gaudavo vis tuos pačius patarimus: nešiok akinius, neieškok ligų,
neišsisukinėk nuo tarnybinių užduočių... Taip jis sirgo armijoje
ne savaitę, ne mėnesį, o visus metus, nesulaukdamas nustatant tikrosios
diagnozės nei gydymo. 1986 metų gruodį Vitalijus baigė karinę tarnybą
ir grįžo namo. Po metų diagnozuotas kairės akies auglys, 1987-ųjų
lapkritį pripažintas II grupės invalidu ir skirta 50 rublių pensija.
1989-ųjų sausį gimė dukra Ievutė, o jau rugpjūčio 23-ąją Vitalijus
išėjo Amžinybėn.
***
Karininkams jokia naujiena, tas būna visuose
daliniuose ir dar siaubingiau, tik neatidarykite tos metalinės dėžės
(visai ne karsto formos), be paliovos kartodavo ir reikalaudavo.
Neretai reikalaudavo patikėti, kad mirties priežastis - savižudybė.
Artūro Kovecko mirties liudijime parašyta, kad mirties priežastis
- savižudybė. Tarnavo Estijoje (K/D 74907F). 1988 m. kovo 17 d.
prie Kingisepos miesto, Dejeve, civilinėje ligoninėje atlikus skrodimą,
nerasta jokių smurto žymių. Visos žymės liudijo, kad buvo pakartas
iš už nugaros, o rankomis gynėsi nuo virvės. Lengviausia paversti
žmogų bepročiu, todėl rajono kariniam komisariatui atėjo iš dalinio
prašymas atsiųsti pažymą, jog Artūras ar kuris kitas šeimoje yra
sirgęs psichine liga.
Ar galima pasitikėti medikų teisingumu? Talino karinė prokuratūra
šiuo atveju nustebino abejingumu žmogaus nelaimei. "Man, motinai,
nepareiškė jokios užuojautos, pasakė, kad nesu jokia nukentėjusioji,
o apie mano pastabas pasakė, kad jos nekeičia bylos esmės. Pasididžiuodami
sakė, kad yra išaiškinę daug tokių bylų", - teigė Zosė Koveckienė
iš Kvėdarnos (Šilalės r.). Ir ne tik ji, daugybė susirašinėjimų
su karinėmis instancijomis, prokuratūromis, tačiau teisybės kaip
nerado, taip nerado.
***
Sielvartas užgriuvo klaipėdiečių Bojarovų šeimą,
kai 1985 m. balandžio 1 d. tarnaudamas VDR (1/p 47560) žuvo jų sūnus
Vladislavas Bojarovas, pašauktas į armiją 1983-ųjų spalio 16 dieną.
Karinis komisariatas žinojo, kad Vladislavo nesveika širdis, nes,
būdamas dešimties metų, sirgo meningitu, dėl ko atsirado komplikacija.
Baigęs vidurinę, jis mėgino stoti į aukštąją karinę artilerijos
mokyklą, tačiau jam neleido laikyti egzaminų dėl defektų širdies
srityje. Černiachovsko karo ligoninės gydytojas patikino, kad Vladislavas
karinei tarnybai yra tinkamas. Jį paskyrė į paštininkų brigadą,
o kai buvo perkeltas į Vokietijos DR, pervedė į cheminį būrį, kur
ėjo skyriaus vado pareigas. 1984-ųjų rugsėjį dėl širdies sunegalavimo
Vladislavas buvo paguldytas į dalinio ligoninę, tačiau ir tada rimtai
juo nesirūpinta. 1985-ųjų balandžio 2 dieną tėvai gavo telegramą,
kad sūnus žuvo, o kitą dieną Klaipėdos komisaras jiems pranešė gavęs
telegramą, jog Vladislavas mirė nuo širdies nepakankamumo.
Jeigu V.Bojarovas tikrai mirė dėl širdies nepakankamumo, tai argi
dėl to nėra kalta karinė vadovybė, argi nekalti medikai, leidę jį
tarnauti armijoje? Diagnozė "Ūminis širdies nepakankamumas.
Hipertrofuota širdies dekompensacija. Kairiojo skilvelio stambiažidininė
kardiosklerozė", įrašyta mirties liudijime, tarsi byloja, kad
nebuvo galima papulti į armiją, pratarnauti pusantrų metų, nuolat
žaidžiant futbolą, ir ūmai numirti, tą pačią dieną parašius du laiškus.
***
Kam galėjo tėvai pasiguosti? "Verkti - ne
tas žodis, norisi žvėrimi staugti dėl sūnaus atimto gyvenimo",
- guodėsi Danutė Visockienė iš Alytaus. Jos skausmas - tai visų
motinų skausmas dėl savo sūnų, kurie paaukojo jaunystę, sveikatą
ir gyvybę nežinia už kokią tėvynę, kurie liko nuvertinti, pažeminti,
atsižadėti... Valdo Visocko ligos istorijoje buvo įrašyta, kad serga
ūmine leukoze, jog "liga įgyta karinės tarnybos metu"
ir parvežė jį metaliniame karste 1984 m. gruodžio 30 d. į Lietuvą.
Mama D.Visockienė Alytaus kapinėse parinko amžinojo poilsio vietelę,
bet Alytaus valdžios atstovė Laukienė pasakė: "Čia negalima,
čia veteranams, nusipelniusiems, o jei pastatysite paminklą su kryžiumi,
tai nugriausime!" Alytaus komisaras tokios pažymos, kad sūnus
žuvo eidamas tarnybines pareigas, kad yra gydytojų išvada, jog mirtis
nuo radiacijos, nedavė. Komisaras pasakė, jog duotų tuo atveju,
jeigu būtų parašyta, kad susirgo, atlikdamas karinę užduotį. Argi
ne pasityčiojimas?
Šių lietuvių kareivėlių likimai byloja apie tautos genocidą. Kas
turėjo gelbėti kenčiančius kareivėlius?
***
Kai rašytoja Vidmantė Jasukaitytė paprašė, kad armija paskelbtų, kiek
joje žuvo, išprotėjo, kiek invalidų lietuvių kareivių pokario metais,
kai jau buvo užgesinta rezistencinė kova, plk. A.Visockis atsakė:
"Nuo 1988 metų renku žinias, kiek kariuomenėj žūva Lietuvos vaikinų,
turiu sąraše 104". "Lietuviai pabaltijiečiai - išprusę,
gerai pasiruošę kariai. Juos vertina. Be to, už Uralo - 7 tik mln.
gyventojų. Iš kur ten surinksi kariuomenės", - kalbėjo pulkininkas
A.Visockis. Ir siuntė rekrūtus iš Lietuvos imperijon duoklės atlikti...
Rūta BALYNIENĖ
Angelė BUŠKEVIČIENĖ
Nuotraukos iš Vytauto Didžiojo karo muziejau fondų
|