|
Prof. habil. dr. Vyda Ragulskienė
|
Išsaugojusi dvasios aukštį,
gaivinanti šaknis
Apie profesorę habil. dr. Vydą Ragulskienę
Ar turime Lietuvoje inteligentų? Kuo intelektualas
skiriasi nuo inteligento? Koks inteligentų vaidmuo buvo mūsų dainuojančioje
revoliucijoje, atnešusioje Lietuvai laisvę ir nepriklausomybę? Koks
jų vaidmuo dabartiniame Lietuvos istorijos vingyje, Lietuvai integruojantis
į euroatlantines struktūras? Šie klausimai vis dažniau ir dažniau
iškyla konferencijose, mokslininkų ir menininkų susitikimuose, pradeda
jaudinti daugelio protus.
Vienas iš tokių pokalbių "Inteligentas posovietinėje erdvėje"
vyko 2001 metų vasaros pabaigoje Trakuose, "Į laisvę"
fondo studijų savaitę. Tame susitikime dr. Romas Batūra sakė: "Kalbėdami
apie posovietinį inteligentą, turime galvoti apie jo šaknis - istorines,
genetines, visuomenines". Jo nuomone, didžioji mūsų visuomenės
dalis yra su pakirstomis šaknimis: "Vieni pokaryje buvo išžudyti,
kiti ištremti, treti pabėgo... Buvusių stribų, KGB pareigūnų, partkomų
darbuotojų, kolūkių pirmininkų vaikų ir vaikaičių šaknys yra kitokios
negu persekiotų Lietuvos piliečių. Ir šie - su kitokiomis šaknimis
- mąsto kitaip" (Inteligentas vakar ir šiandien //Dienovidis,
- 2001, Nr. 9. P. 7).
Vytautas Radžvilas inteligentą supranta, "kaip žmogų, kuris
turėjo specializuotą modernų išsilavinimą, o savo vertybinėmis ir
pasaulėžiūrinėmis nuostatomis buvo dar tradicinės kultūros žmogus.
Prieškario Lietuva yra tipiškas tokios situacijos pavyzdys"
(Ten pat, p.9). O sovietmečiu "marksizmas buvo diegiamas taip,
kad valdytų kiekvieno sąmonę - nuo gatvės šlavėjo iki universiteto
profesoriaus" (Ten pat, p.9).
Petras Plumpa mano, kad inteligentas - tai žmogus, nepraradęs sąžinės.
Loreta Jakonytė, norėdama apibrėžti inteligento sąvoką, kreipėsi
į poetą Justiną Marcinkevičių, kurio nuomone, inteligentas "visada
ir visur pirmiausia atstovauja savo tautai, jos kultūrai, gina jos
interesus, nes toks yra jo darbas, tokia jo dvasios paslaptis"
(Ten pat, p.11).
Prof. Vytauto Kubiliaus nuomone, " inteligentas - tai žmogus,
kuris galvoja apie kitus, kenčia dėl pažeminimo savo artimo, šiaušiasi
prieš neteisybę. Tai žmogus, kuriame budi humanisto sąžinė ir pilietinė
atsakomybė (Ten pat, p.12).
Rašytoja Ema Mikulėnaitė į savo pačios klausimą: "Ar buvo Lietuvoje
atgimimas?", pateiktą LDDP valdymo metais, kai buvo atkuriama
sovietų įvesta tvarka ir mąstymas, pati ir atsakė: "Lietuvos
atgimimas buvo ir yra..., nors didžiosios frakcijos lyderis, vadinasi,
ir pati frakcija, ne tik mano, bet ir daro, kad Nepriklausomybė
vis mažėtų, atgimimas liktų tik atmintyje - kaip audros putelė pajūry..."
Atgimimą "atnešė nepasidavęs pavergtos tautos Protas - inteligentija.
Ir jei būtų užtekę jėgų išlaikyti tą dvasios aukštį, kurį per visas
negandas išlaikė pagrindiniai Sąjūdžio lyderiai, šiandien Lietuva..."
būtų kitokia (Mikulėnaitė E. Ar buvo Lietuvoje atgimimas? //Lietuvos
aidas. - 1994, balandžio 19, p.5).
Kai Lietuvos moterų lyga, jos Kauno skyriaus pirmininkė L.Skuodienė
Kaune organizuodavo įvairius renginius, skirtus Atgimimo idėjoms,
tautos ir valstybės, tautinio ugdymo bei teisingumo atkūrimo prolemoms,
beveik visuose renginiuose dalyvaudavo profesorė habilituota daktarė
Vyda Ragulskienė. Moterys kaip paslaptį, kaip didelį džiaugsmą ir
kaip konferencijos pakylėjima į patį aukščiausią lygmenį man vis
pašnibždėdavo: "Dalyvauja profesorė Vyda Ragulskienė".
Pirmoji Lietuvos habilituota technikos mokslų daktarė (1973) savo
darbštumu, kryptingumu, išmintimi ir pripažintais rezultatais tarsi
visas Lietuvos moteris pakylėjusi į galimybių erdvę įveikti aukščiausias
mokslo viršukalnes.
Pirmoji moteris - Lietuvos valstybinės premijos laureatė už technikos
laimėjimus (1983), Liaudies ūkio pasiekimų parodų dalyvė ir keturių
sidabro medalių laimėtoja.
Produktyviausia Lietuvos moteris išradėja, daugiau kaip 80 išradimų,
šešių monografijų, daugiau negu 250 mokslinių straipsnių autorė,
profesorė (1977): vibrasmūginių sistemų mokslinės krypties pradininkė
Lietuvoje.
Ji yra akademiko Kazimiero Ragulskio žmona ir bendražygė. Mokslo
daktarų Liutauro Ragulskio (g. 1960) ir Minvydo Ragulskio (g. 1967)
mama. Gražios, darnios lietuviškos šeimos širdis.
Nors konferencijos ji nekalbėdavo, pats jos buvimas skleidė ramybę,
pasitikėjimą ir šviesą, skatino pranešėjas ir organizatores rimtai
ir atsakingai konferencijoms ruoštis - juk gali ateiti prof. V.Ragulskienė.
Jos autoritetas tarp žmonių, branginančių tautos laisvę ir nepriklausomybę,
- didžiulis. O šie žmonės - santūrūs ir orūs, ne bet kas jų nusipelno.
Vyda Kęsgailaitė gimė 1931 m. birželio 4 d. Klaipėdoje, gydytojo
šeimoje. 1942 metais baigė V.Kudirkos pradžios mokyklą, 1942-1949
metais mokėsi Kauno 3-oioje mergaičių gimnazijoje. Už labai gerą
mokymąsi ir pavyzdingą elgesį apdovanota medaliu. Tuo pačiu metu
pradėjo lankyti Juozo Gruodžio aukštesniosios muzikos mokyklos doc.
Eugenijos Skrolytės-Matiukienės fortepijono klasę. Ją lankė 1946-1954
metais.
Atsidūrusi kryžkelėje tarp muzikos ir technikos, savo gyvenimo mūza
pasirinko techniką, nors su muzika irgi niekad nesiskyrė. 1949 metais
įstojo į Kauno politechnikos institutą ir 1955 metais jį baigė su
pagyrimu.
1955-1956 metais dirbo fabrike "Silva" inžiniere technologe,
1956-1958 metais - Kauno politechnikumo dėstytoja, 1958-1960 metais
buvo Lietuvos mokslų akademijos Energetikos ir elektrotechnikos
instituto mokslinė bendradarbė.
Tuo metu ištekėjo už prof. K. Ragulskio. Gimė pirmasis sūnus Liutauras.
1960 metais įstojo į Lietuvos mokslų akademijos aspirantūrą. Ją
baigė 1963-iaisiais. Tais pat metais pradėjo dirbti ENIMS vyr. moksline
bendradarbe. 1965 metais apgynė technikos kandidato (dabar - daktaro)
disertaciją "Vibrosmūginių sistemų periodiniuose ir neperiodiniuose
judėjimo režimuose dinamikos klausimai". 1967 metais V.Ragulskienė
buvo pakviesta į Kauno politechnikos institutą dirbti Vibrosmūginių
sistemų laboratorijos vedėja. Nuo 1975 metų ši laboratorija iš esmės
nagrinėjo precizinių sistemų laboratorijos vedėja.
Profesorė parašė viena ir su bendraautoriais šešias monografijas.
1965 metais buvo išleista jos monografija "Mechaninių sistemų
savaiminė sinchronizacija", 1971 metais - "Komutuojantys
gyvsidabrio elementai automatiniams įrengimams" (su S.Zarecku),
1974 metais - "Vibrosmūginės sistemos (teorija ir taikymas)",
1986 metais - "Dvimatės vibracinės pavaros" (su bendraautoriais),
1987 metais - Kontaktinės sistemos (su bendraautoriais), 1998 metais
- "Vibroengineering" (Lietuvos MA leidinys). Parašyta
per 250 mokslinių straipsnių, padaryta per 80 išradimų.
Jos teoriniais ir eksperimentiniais tyrimais atskleistos svarbios
vibrosmūginio tipo sistemų savybės. Iš jų galima paminėti: laisvųjų
virpesių skeletinių kreivių ir joms kartotinių sąryšį su atitinkamų
tipų kombinuotų priverstinų virpesių charakteristikomis; pereinamųjų
procesų vystymosi atraktorių aplinkoje savybes, energijos transformaciją
vibrosmūginėse sistemose; nustatytos kai kurių tipų vibrosmūginių
sistemų savaiminės sinchronizacijos sąlygos, nustatytos sistemų
sudėtingų procesų egzistavimo ir stabilumo sąlygos.
Šie ir kiti atskleisti faktai leido sukurti naujo tipo vibrosmūgines
sistemas su optimaliais dinaminiais parametrais. Taikomąją raišką
tyrimų rezultatai įgijo keliose dešimtyse išradimų ir patentų. Sukurtos
mažagabaritinės vibrosmūginės sistemos, kurios sėkmingai įgyvendintos
praktijoje. Jos sukurtos kvazirezonansinės sistemos paplito kuriant
manipuliatorius su minimizuotu išorinės energijos kiekiu.
Sunku net įsivaizduoti, kad tai buvo įmanoma švelnios, muzikalios
sielos, humanitarinių polinkių turinčiai moteriai. Pasirodo, viskas
įmanoma, jeigu žmogus yra pakankamai atkaklus.
Č.Dikensas sakė, kad nėra pasaulyje tokio kalno, kurio viršūnės
galų gale nepasiektų žmogus. Kai tas žmogus moteris - tai nuostabu!
Kita V.Ragulskienės sėkmės moksle prielaida - buvimas visą gyvenimą
šalia vieno žymiausių Lietuvos mokslininkų, precizinės vibromechanikos
pradininko, gausios mokslinės mokyklos įkūrėjo, bene ryškiausios
žvaigždės Lietuvos mokslo karūnoje - akademiko K.Ragulskio.
Nedaug man teko sutikti tokių laimingų šeimų. Viena tokių lietuviškų
šeimų, kurią siejo dvasinė harmonija, buvo Emilijos ir Vlado Putvinskių
šeima. E.Putvinskienė savo "Atsiminimuose" atskleidė ir
mums paliko savo šeimos harmonijos paslaptį: "Bendra idėja
ir bendras darbas žmones sujungia stipriausiai... Mes tą bendrą
darbą ir bendrą tikslą turėjome, ir tai įgalino šeimos židinį išlaikyti
iki galo aukštumoje... Bendra idėja davė mums galimybę asmeninę
laimę suderinti su darbu tautos labui" (Putvinskienė E.Atsiminimai.
- Šiauliai, 1995. P.104).
Esu įsitikinusi, kad kada nors ir Vyda arba Kazimieras Ragulskis
irgi taip arba panašiai atskleis savo šeimos darnos paslaptį, jungiančią
šeimą, skatinančią visus, abi kartas siekti mokslo viršukalnių ir
tobulumo.
Likimas man buvo palankus, leido įsibrauti į V. ir K. Ragulskių
gražius ir tvarkingus namus. Jų pasididžiavimas - nuostabi biblioteka.
Jos didenybei - žmonių atminties ir išminties šventovei - skirtas
visas kambarys. Knygų atrankos kokybė bibliotekoje ir jų išdėstymas
sukėlė tikrą nuostabos ir pasigėrėjimo jausmą man, ketvirtį amžiaus
praleidusiai tarp bibliotekininkystės ir knygotyros mokslininkų.
Neabejoju, kad išspaudinus šį straipsnį V. ir K. Ragulskių biblioteka
taps bibliotekininkystės specialistų - diplomantų ar doktorantų
tyrimo objektu. Iš tikrųjų tai objektas, vertas talentingo tyrinėtojo.
Bibliotekoje ypač sujaudino V.Ragulskienės tėvelio, kariuomenės
gydytojo Kęsgailos per karus, gaisrus ir negandas išsaugota biblioteka,
jo mokslo tiriamieji darbai, jo parašytos knygos ir jo mėgstamų
autorių knygos. Su kokia meile ir švelnumu profesorė traukė iš šios
lentynos knygą po knygos, jas rodė, tarsi meiliai apkabindama brangaus
jai žmogaus pečius, kalbėjo apie jo dvasinį aukštį, kurį ji ir jos
šeima neabejotinai išsaugojo. Supratau, kokios jai brangios jos
šaknys, dvasinis ryšys su jomis, vaikystės prisiminimai.
Šaknys... Tautos, giminės, šeimos... Ragulskių šeimoje jos gyvos
ir nuolat gaivinamos. Ne tik prisiminimais, bet ir darbais.
V.Ragulskienė iš prancūzų kalbos išvertė Ch.L.T. Pitchel knygą "Žemaitija"
(Kaunas, 1991), kur pateikiama Lietuvos ir jos krašto Žemaitijos
romantizuota, legendomis apipinta istorija. Ji talkina Lietuvos
kariuomenės karių, nukentėjusių nuo sovietinio ir fašistinio genocido,
artimųjų sąjungai ruošiant enciklopediją "Lietuvos kariuomenės
karininkai 1918-1953" (V., 2001). Joje minimas ir jos tėvelis.
Rašo apie savo tėviškę - Mažeikių apskrities, Židikų valsčiaus,
Dapšių kaimą bei šio kaimo iškiliuosius žmones. Ji prisidėjo tvarkant
ir aprašant savo dėdės dapšiškio dailininko Česlovo Kontrimo (1902-1987)
surinktą medžiagą - Lietuvos memorialinių paminklų geležines viršūnes.
Ji aprašo Dapšių kaimo kalvio ir knygnešio Antano Semenavičiaus-Semeno
veiklą ir jo gyvenimą.
Kaip vibrotechnikos mokslininkė ir pianistė, ji daug dėmesio skiria
virpesių ir bangų stebėjimui muzikoje. Tikiuosi, kad netrukus išvysime
jos naują mokslo tiriamąją studiją šioje srityje.
Lietuviškumu dvelkia visi Ragulskių namai: knygos, paveikslai, pačios
profesorės kepti pyragai (kelių rūšių!) ant vaišių stalo ir paprastas,
nuoširdus bendravimas, tarsi būtum pažįstamas ir artimas jau šimtą
metų.
Stebint V. ir K. Ragulskių gyvenimą ir veiklą, tiksliau, jų fragmentus,
į kuriuos teko laimė pažvelgti tarsi pro rakto skylutę, suvoki,
kad jie perprato gyvenimo išmintį: mūsų gyvenimas siejasi su aplinka,
praeitis, dabartis ir ateitis - tai nedaloma visuma ir kad, siekdami
laimingesnės ateities sau ir savo vaikams, pirmiausia turime išlaikyti
dvasios aukštį, paveldėtą iš tėvų, praturtinti jį savo dvasinėmis
vertybėmis ir perduoti vaikams, kad šie savo palikuonims ją perduotų
dar tobulesnę. Tokia ir yra inteligento misija tautoje.
Kuo daugiau Lietuvoje atrasis žmonių, tokių kaip profesoriai Vyda
ir Kazimieras Ragulskiai, saugančių dvasios aukštį ir gaivinančių
tautos šaknis, tuo greičiau atgims tauta, sustiprės valstybė, suklestės
Lietuva. Linkiu jiems laimės ir sėkmės, budint tautos sargyboje.
Prof. Ona VOVERIENĖ
|