Atnaujintas 2006 spalio 25 d.
Nr.80
(1480)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

„Geriau žūti stovint negu gyventi atsiklaupus…“

Apie Vaclovo Voverio-Žaibo artimiausią bendražygį Joną Kazlauską-Šermukšnį

Prof. Ona VOVERIENĖ

Lietuvos partizanas
Jonas Kazlauskas-Šermukšnis

Taip savo artimiesiems pasakė atsisveikindamas ir į partizanus išeidamas dzūkas iš Onuškio krašto Jonas Kazlauskas.

1944 m. rugsėjo 1 d. jie kartu su legendiniu partizanų vadu Vaclovu Voveriu-Žaibu įkūrė partizanų būrį, pasivadinusį „Geležiniu Vilku“ ir veikusį Alytaus ir Trakų apskrityse, Onuškio, Alovės ir Daugų apylinkėse.

Jonas Kazlauskas buvo stiprus, valingas, patikimas, emociškai santūrus žmogus. Į jį buvo galima atsiremti, juo pasikliauti. Todėl jis ir buvo artimiausias V.Voverio-Žaibo draugas ir bendražygis. Jie dalijosi, paremdami vienas kitą, partizaniško gyvenimo vargais, duonos kąsniu, bendražygių netekties skausmu ir pergalių džiaugsmu. Taip Dievo buvo skirta, kad ir žuvo kartu, niekšingai išduoti „bendražygių”.

Pokario martirologinėje literatūroje, atskleidžiančioje pokario rezistentų heroizmą, daugiau rašyta apie partizaninės kovos vadus, nemažai paskelbta ir jų nuotraukų. Jie ir yra daugiau individualizuoti. Apie V.Voverį-Žaibą rašoma, kad jis buvęs humaniškas, demokratiškas ir pagarbus kiekvienam savo būrio kovotojui, dorovingas, vertybė, kuri laikoma viena aukščiausių lietuvio tautinių vertybių sistemoje; narsus ir drąsus, savybės, kurios jam ir pelnė jį pažinojusių žmonių meilę ir pagarbą, atnešė jam didvyrio šlovę ir nemirtingumą. Kiti būrio kovotojai nėra individualiai išryškinti. Tačiau „Geležinio Vilko“ būrys yra visur ir visada minimas kaip legendinis kolektyvinis vienetas, įrašęs į Lietuvos pokario ginkluoto pasipriešinimo istoriją vieną didvyriškiausių skyrių.

Į mūsų gyvenimą J.Kazlauskas-Šermukšnis atėjo 1995 metais, kai susipažinome su jo našle ir bendražyge ryšininke Stase Budrevičiūte-Kazlauskiene-Rūta. Tais metais Lietuvos moterų lygos organizuotoje konferencijoje „Moterys ir rezistencija Lietuvoje“ ji skaitė pranešimą apie V.Voverio-Žaibo partizanų būrį „Geležinis Vilkas“, jo įsikūrimo istoriją, jame kovojusius partizanus, jų kovas su okupantais, niekšingą išdavystę ir žūtį. Taip pat ji kalbėjo ir apie savo šviesaus atminimo vyrą J.Kazlauską-Šermukšnį, jų šeimą, suėmimus, žiaurius tardymus, kančias, patirtas tardytojų kabinetuose ir lageriuose, atskleidė jos kankintojų pavardes. Toks buvo vienas iš konferencijos tikslų - įvardyti lietuvių tautos budelius. (Stasė Kazlauskienė-Budrevičiūtė. Partizanų ryšininkė Rūta // Lietuvaitė. Moteris ir rezistencija Lietuvoje. - V., 1998. - P. 23-24.)

Tuo metu nepriklausomą Lietuvą valdė A.Brazausko komunistai; į Lietuvą vėl buvo grįžusi baimė ir kalbėti apie komunistus - tautos budelius žmonės vėl bijojo. Lietuvos partizanų ryšininkė „Rūta“ jau nebijojo sakyti tiesą.

Šviesaus atminimo istorikė Nijolė Gaškaitė-Žemaitienė toje konferencijoje kalbėjo: „Moterys Lietuvoje niekada nebuvo pasyvios istorijos stebėtojos, pradedant Gražina, Emilija Pliateryte ir baigiant „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ leidėjomis. Vyrų pasirinkimą dažnai nulemdavo ideologiniai ir intelektualiniai svarstymai, o moterys visada intuityviai jautė neteisybę ir tiesėsi į gėrį. O ta neteisybė juodžiausia ir skaudžiausia buvo pokaryje, partizaninio karo metais”. (Nijolė Gaškaitė-Žemaitienė. Lietuvos moterys - partizaninio judėjimo dalyvės // Ten pat, p. 7-17.)

Stasė Budrevičiūtė-Kazlauskienė – pats ryškiausias tokios moters, intuityviai jaučiančios neteisybę ir besitiesiančios į gėrį, pavyzdys. Tuo įsitikinau per daugelį metų, praėjusių po minėtos konferencijos. Po jos mūsų keliai su S.Kazlauskiene-Rūta jau nebeišsisikyrė - susitinkame konferencijose, politinių kalinių ir tremtinių renginiuose, pasikalbame telefonu. Jis ir buvo pagrindinis informacijos šaltinis apie J.Kazlauską-Šermukšnį.

Gimė Jonas Kazlauskas 1919 metais Trakų apskrityje, Onuškio valsčiuje, Varlių kaime. Jam dar negimus, mirė jo tėvelis. Anksti teko Jonui pradėti vargo ir artojo universitetus. Buvo darbštus, rūpestingas, mylėjo savo žemę, savo laukus.

Pirmąjį kovos krikštą gavo vokiečių okupacijos metais susirėmimuose su raudonaisiais diversantais, kurių štabas buvo įsikūręs netoliese, Rūdninkų girioje. Raudonieji partizanai nuolat puldinėjo valstiečius, atiminėjo iš jų maistą, drabužius, plėšikavo, jaunus vyrus verbavo į savo būrius. Kaimo vyrai nutarė gintis. Ir gynėsi. Kad galėtų laikyti ginklus namuose, būrėsi į savisaugos būrius. J.Kazlausko vyrams teko ne kartą ginti savo apylinkės žmones nuo plėšikų, vaikyti Rūdninkų diversantus. Kaip tik tada jie ir susipažino su Vaclovu Voveriu. Kai raudonieji partizanai, užpuolę Bakaloriškes, sudegino keletą sodybų ir nužudė kaimyną Joną Voverį, Bakaloriškių savisaugos būrys, vadovaujamas V.Voverio, stojo į mūšį, persekiojo padegėjus ir norėjo juos nubausti. J.Kazlauskas su savo vyrais atskubėjo į talką.

1944-aisiais, prasidėjus antrajai rusų okupacijai, J.Kazlauskas gavo šaukimą į okupacinę kariuomenę. Kaip ir daugelis to meto vyrų, nėjo kariauti svetimų karų, nutarė eiti į mišką. Jo devyniolikmetė žmona Staselė su vienerių metų sūneliu Vytuku ant rankų graudžiai raudojo išleisdama šeimos maitintoją į mišką. Ji kalbėjo: „Vyrai, ką jūs galvojate? Juk visi žūsite…“ . Jonas atsakė: „Geriau žūti stovint negu gyventi atsiklaupus…“

1944 m. rugsėjo 1 d. J. Kazlauskas tapo „Geležinio Vilko“ partizanų būrio, kurio vadu buvo išrinktas V.Voveris-Žaibas, kovotoju. Būrys garsėjo savo žygiais, narsa ir antisovietinėmis akcijomis. Dalyvavo 28 mūšiuose su enkavėdistų kariuomene ir stribais, neskaitant smulkesnių akcijų.

1945 m. vasario 7 d. „Geležinis Vilkas” kartu su A.Kušlio-Vilko, J.Jakubavičiaus-Rugio būriais stojo į mūšį su enkavėdistų kariuomenės daliniu prie Migūčionių kaimo ir mūšį laimėjo. Tada žuvo septyni partizanai, bet buvo nukauta per 20 enkavėdistų.

1945 metų gegužę Alytaus apskrities Alovės valsčiuje, Varčios miške, telkėsi apie 120 Adolfo Ramanausko-Vanago, V.Voverio-Žaibo ir K.Barausko-Vėžio vadovaujamų partizanų. Tuo metu Alovėje, už šešių kilometrų nuo partizanų vadavietės, buvo sutelktas dvylikos stribų ir keturių enkavėdistų būrys. Jie bijojo ir pažvelgti į Varčios pusę, žinojo, kas juos ten pasitiktų. Tačiau Alytuje, už 20 kilometrų nuo partizanų vadavietės, buvo sutelkta galinga motorizuota enkavedistų šaulių divizija, turinti per 1000 karių. 1945 m. birželio 12 d. ši divizija apsupo A.Ramanausko-Vanago vadavietę, kurioje tebuvo likęs vienintelis vadas AntanasKulikauskas-Daktaras, o A.Ramanauskas-Vanagas tuo metu vizitavo kitus partizanų būrius. „Geležinio Vilko“ ir K.Barausko-Vėžio vyrai, išgirdę susišaudymą, atskubėjo į pagalbą ir galingu kulkosvaidžių lietumi privertė enkavėdistus trauktis. Turėjo trauktis ir partizanai. Žaibas savo „Geležinį Vilką“ nuvedė per Panedzingio raistus į Kalesninkų miškus. Tada žuvo 11 partizanų; 8 iš jų naujokai, kurie kautynių metu metė ginklus ir išbėgiojo. Jie po vieną ir buvo sumedžioti enkavėdistų ir nužudyti. Iš patyrusių kovotojų, kurie klausė vadų komandos, žuvo trys. Rusų buvo nukauta per 170, nes partizanų vadai taip sugebėjo išdėstyti jėgas, kad enkavedistus priešpastatė vienus kitiems ir per susišaudymą tie pliekė į savus; nemažai jų nukovė. (Daunoravičius V. Varčios kautynės //Dainavos apygardos partizanų takais /Sud. V.Nanartonis, J.Petraška ir K.Savičius. - V., 1997. - P. 94-96.)

1946 m. lapkričio 14 d. V. Voverio-Žaibo vadovaujamas partizanų būrys užpuolė ir sunaikino Daugų MVD būstinę ir joje buvusius 18 enkavėdistų ir stribų.

1948 metais, kai A.Ramanauskas-Vanagas tapo visos Dainavos apygardos partizanų vadu, o V.Voveris-Žaibas buvo pakviestas vadovauti buvusiai Merkio rinktinei, pavadintai partizano Kazimieraičio vardu, J.Kazlauskas perėmė „Geležinio Vilko“ vado pareigas ir kaip anksčiau liko ištikimas V.Voverio-Žaibo bendražygis. 1948 m. spalio 27 d. netoli Onuškio Kazimieraičio rinktinės partizanai surengė pasalą karinei operatyvinei enkavėdistų grupei ir sunaikino devyniolika enkavedistų. Tada partizanai paėmė daug ginklų: du kulkosvaidžius, keletą desantinių automatų ir kitų ginklų. J.Kazlauskui-Šermukšniui atiteko desantinis automatas, pačios naujausios rusų gamybos serijos, ir 1947 metų gamybos šovinių. Dėl to automato ir ypač naujausios gamybos šovinių J. Kazlauskas vos neprarado galvos susitikime su žemaičių partizanais ir jų vadu Jonu Žemaičiu-Vytautu, į kurį J.Kazlauskas nuėjo kartu su Dainavos apygardos vadu A. Ramanausku-Vanagu. Žemaičiams šis automatas sukėlė įtarimą, nes A.Ramanausko-Vanago jie iki šiol nebuvo matę. Vėliau „Šermukšnis“ tą automatą atidavė A.Ramanauskui-Vanagui, mainais iš jo gavęs rusišką automatą, kurį jis buvo pirkęs Šiluose už 30 rublių.

1948-ieji Lietuvos ginkluoto pasipriešinimo istorijoje buvo lūžio metai. Į mūsų kraštą buvo atgabentos šimtatūkstantinės enkavėdistų baudėjų ordos, turėjusios patyrimo žudant čečėnus, ukrainiečius, lenkus ir kitas sovietų pavergtas tautas. Suaktyvėjo jų akcijos prieš partizanus. Lietuvą nusiaubė kelios šimtatūkstantinės trėmimų bangos, padaugėjo išdavysčių. Partizaninė kova įgijo kitą dimensiją - dvasinio pasipriešinimo. Partizanai suaktyvino pogrindinės literatūros leidybą. Dainavos apygarda leido laikraščius „Laisvės varpas“, vėliau Lionginas Baliukevičius-Dzūkas pradėjo leisti laikraštį rusų kalba kareiviams „Svobodnoje slovo”, kuriame buvo kreipiamasi į kareivius ir jiems aiškinami lietuvių pasipriešinimo tikslai.

Partizanams trūko intelektualų. Tuo ir pasinaudojo NKVD. Jiems pavyko į Kazimieraičio rinktinės štabą inkorporuoti MGB 2-osios valdybos agentus rašytojus Kostą Kubilinską ir Algirdą Skinkį. Į rinktinę jie atėjo ir buvo priimti 1948 m. spalio 11 d. Šiai akcijai išdavikus rengė dvejus metus. Kurį laiką jie mokytojavo, įgijo aplinkinių žmonių pasitikėjimą melagingomis „patriotinėmis“ kalbomis ir per ryšininkus buvo rekomenduoti į rinktinę. Abu niekšai buvo gerai užsikonspiravę. Į „Laisvės varpą“ rašė straipsnius, jame spausdino savo eilėraščius, pataikavo vadams. Tik ryšininkui „Medžiotojui“ buvo kilęs įtarimas, kad šie gali būti provokatoriai, nes buvo labai smalsūs, visko klausinėjo, kas nebuvo įprasta partizanams, o kai Žaibas jiems pavedė susprogdinti Alytaus saugumą, jie užduoties neįvykdė. Tada „Medžiotojas“ ir paklausė L.Baliukevičiaus-Dzūko bei jį lydėjusių partizanų, kam jie būryje laiko „šitą išgamą Kubilinską… Pamatysit, jis mus pražudys“. „Dzūkas“ tada atsakė, kad „Žaibas“ „už jį galvą deda“. Tada „Medžiotojas“ griežtai atsakęs: „… greičiau Žaibas padės galvą”. (Romualdas Lankauskas. Dzūkijos partizanai žino Nepriklausomybės kainą // Lietuvos aidas.- 2003 04 30, p. 9.)

Kovo pirmosiomis dienomis J.Kazlauskas aplankė savo šeimą, tarsi jausdamas, kad jo jau tyko nelaimė. S. Kazlauskienė pasakojo, kad tais metais pavasaris buvo ankstyvas ir itin gražus. Kovo pradžioje švietė skaisti saulė, dienos jau buvo ilgos. Kai apsiruošusi namuose ji nunešė Jonui vakarienę, jis buvo pusiau išlindęs iš slėptuvės ir žiūrėjo į saulėlydį… Sakė, kažin ar sulauks kito tokio gražaus saulėlydžio. Gyvenimas toks gražus… O jis ateities jau neturįs, ją pagrobė kruvinas okupantas. Džiaugėsi, kad lieka vaikai, vylėsi, gal jie ir sulauks laisvos Lietuvos. Tarsi atsisveikindamas prašė žmonos išsaugoti vaikus. Baisi nuojauta suspaudė ir Stasės širdį. Ji verkė. O anksti rytą išlydėjo J.Kazlauską į būrį, jis sakė norįs aplankyti V.Voverį-Žaibą Kazimieraičio rinktinės vadavietėje.

1949 m. kovo 7 d., rytą, sulaukę palankios progos, kai A.Ramanauskas-Vanagas Dainavos apygardos vado pareigas buvo pavedęs laikinai eiti Benediktui Labėnui-Kariūnui, o pats iškeliavęs į partizanų vadų susitikimą, niekšai K.Kubilinskas-Varnas ir A.Skinkys nušovė miegantį Kariūną ir nubėgę į Alytų atvedė motorizuotą enkavėdistų šaulių būrį, kelis šimtus žudikų, 40 sunkvežimių, atvykusių suimti keturių partizanų. Enkavedistai apsupo bunkerį 4-5 eilėmis, sugulė ir liepė partizanams pasiduoti. V.Voveriui-Žaibui ir J.Kazlauskui-Šermukšniui pavyko iššokti pro atsarginę bunkerio angą, apie kurios buvimą nežinojo išdavikai, ir dar pakloti kelias dešimtis enkavėdistų. Viktoras Kazlauskas-Vanagas ir Petras Šilanskas-Labutis bunkeryje sudegino visus svarbiausius dokumentus ir patys susisprogdino granatomis; jos sprogdamos dar susprogdino kelias minas, kuriomis buvo užminuotos bunkerio prieigos; sprogusios jos dar nusinešė kelias enkavėdistų gyvybes. (Voverienė O. Kankinių sulaukusi idėja tampa nemirtinga // Lietuvos aidas. - 2003 10 01, p. 9.)

Kazimieraičio rinktinės, o vėliau ir visos Dainavos apygardos vadu tapęs L.Baliukevičius-Dzūkas savo „Dienoraštyje” tada rašė: „….Įvyko tai, ko mes taip bijojome: žuvo abu mūsų bunkeriai, žuvo mūsų geriausi ir brangiausi vyrai. Mūsų planai subyrėjo taip ūmai ir taip smrkiai, kad mes to niekad nepagalvodavom. Krūtinėje atsivėrė naujos gilios žaizdos, o sieloje taip tamsu…” (Liongino Balikevičiaus-partizano Dzūko dienoraštis /Parengė A.Kašėta. - V., 2002. - P. 15).

Buvęs ryšininkas Jonas Andrijauskas iš Garliavos savo laiške J.Kazlausko našlei S.Kazlauskienei 1998 m. gruodžio 16 d. atsiuntė eiles, skirtas Jonui Kazlauskui-Šermukšniui. Tegul jos išlieka Tautos atmintyje. Našlei jos brangios.

Dar tie miškai rytais teberasoja.

Stambiais, skardžiais, kaip krištolas lašais.

Ir kaip vaikystėj rasos gelia kojas -

Juk čia širdies dalelę palikai.

Jo kraują žemė tėviškės sugėrė.

Šermukšni, čia dar klaidžioja tava kančia.

Kai draskė kūną žmonės sužvėrėję,

Ir kaulus laužė, niekino nakčia.

Juk atsigręš Tavo kančia ir skausmas

Į tuos šunis kraujuotos praeities…

Tos ištvermės jau kitos kartos klausos.

Anūkai Tavo žygiu patikės

Ir kaip malda, kaip priesaika iš lūpų

Kiekvienas kraujo lašas - tai Vilties…

Mes Tavo žygio šlovėje… suklupom -

Dabar tik Tau mūs vėliavos šlamės…

Poetas tame pačiame laiške Stasei Kazlauskienei rašė: „Prisimenu Jūsų vyrą, kurį ir šiandien matau gyvą. Prisimenu jo būrio vyrus, kurie kartu kovojo dėl Lietuvos laisvės. Tai buvo tikri partizanai, kurie negailėjo savo gyvybės. Nors aš buvau dar jaunas, bet prisimenu - Jūsų vyras kalbėjo su manimi kaip su suaugusiu. O ypač, kai grįždavau iš kaimo žvalgybos. Visada patardavo, pamokydavo, kaip klausti ir kaip atsakyti”.

O S.Kazlauskienės, Dainavos apygardos ryšininkės „Rūtos“, gyvenimas po ilgų kalėjimo ir tremčių metų, kančių, sugrįžus į Lietuvą, ieškant darbo ir duonos, jau ritasi į brandų jubiliejų. Užauginti vaikai Vytautas ir Albinutė. Jie turi gražias šeimas. Širdyje ramu: jos vaikai niekada neišduos ir neparduos tėvų idealų… O mintys vis klysta į pokario metus, į jaunystę, į jos mylimų žmonių likimus, jų žūtį, praradimus… Ausyse iki šiol skamba jos vyro J.Kazlausko mokytojos pasakojimas…„Jonukas gimė praėjus trims mėnesiams po jo tėvelio mirties… Kai mokytoja, vaikams pasekusi pasaką, paklausė, ko prašytumėte, jeigu ateitų geroji fėja, Jonukas ilgai tylėjo ir vėliau tyliai pasakė: „Aš prašyčiau, kad iš kapų parvestų mano tėvelį”

Ir tada Stasei atrodo, kad visi „Geležinio Vilko“ vyrai yra gyvi, jauni ir gražūs, su savo meile ir paklydimais, su jų svajonėmis ir troškimais, su jų pačių pasirinktais likimais ir nepaprastai sunkia pareigos savo Tėvynei našta. Jie yra amžini ir jų aukos didybė nepavaldi nei mirčiai, nei istorijos klastotojams, net visa nusinešančiam Laikui. Jie atliko savo pareigą Tėvynei… stovėdami. Narsiai ir oriai.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija