2012 m. kovo 23 d.    
Nr. 12
(1987)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai

Kai du pešasi, trečias laimi?

Linas ŠALNA

Kai praėjusios savaitės antroje pusėje jau atrodė, jog valdančioji koalicija griūva, nei vieniems, nei kitiems nenusileidžiant – liberalcentristai neatsisakė ministro R. Palaičio, kaip nepadariusio jokio klaidingo žingsnio, o konservatoriai ne tik toliau reikalavo jo atstatydinimo, bet dar ir iškėlė ultimatumą dėl kitų trijų punktų vykdymo – pirmadienį į konfliktą įsikišusi Prezidentė išreikalavo iš Liberalų ir Centro sąjungos atsisakyti be atodairos ginti R. Palaitį, o iš konservatorių – atsisakyti net su visuomenės mitingais ginti jau atleistus Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos (FNTT) vadovus, nors atstatydinti ministrą D. Grybauskaitė galėjo savaite anksčiau ir visai neskausmingai.  Ministro atstatydinimo ir valdančiosios koalicijos išlaikymo klausimą perduodama Seimui, ji tik pakėlė reitingus konservatoriams, kuriuos, kaip rodo įvykių seka, užsibrėžusi gniuždyti. Iš kitos pusės, liko neįgyvendintas konservatorių reikalavimas grąžinti FNTT vadovus, o tai didelis smūgis konservatoriams. Jokie teismai operatyviai neišspręs šio ginčo, į pareigas nesugrąžins neteisėtai, jeigu taip nuspręstų teismas, atleistų buvusių FNTT vadų. Todėl valdančiosios koalicijos vadus vargiai patenkins tokios ir vieniems, ir kitiems nepriimtinos sąlygos. O R. Palaičio ir A. Čapliko surengtą konkursą „laimėjęs“ kandidatas, sutiktas vienas gatvėje (ar „po tiltu“), gali išgąsdinti bet ką – labai nesimpatiškas. Ne veltui Antikorupcijos komisijos nariai jau mosikuoja įrodymais apie jo galimus nusižengimus.

Įdomiai vystėsi ta FNTT vadovo paieška. Paskelbtas konkursas lyg ir vyko, lyg ir ne. Nors pagal „neįvykusio“ konkurso rezultatus buvo paskirtas naujas vadovas, tačiau paskui, kaip teigė pats dar neatsistatydinęs ministras R. Palaitis, lyg ir nepaskirtas, o jeigu ir paskirtas, tai tik laikinai. Vėliau dar gražiau. A. Kubilius teigė, kad FNTT priklausys Premjero tarnybai, o E. Masiulis jau kalbėjo ne apie kokią nors priklausomybę, o apskritai apie FNTT pertvarką, kuri netrukus turi įvykti. Tačiau prezidentės patarėjas užbėgo įvykiams už akių – jis „patikslino“, kad FNTT pertvarka turės tęstis apie metus. Taigi buvo leista suprasti, kad apie  greitą tarnybos pervedimą Premjero, šiuo atveju – konservatorių, žinion šie net negali galvoti. Todėl įžvelgti ką nors džiugaus rūškanuose pas Prezidentę „susitaikymui atėjusių“ koalicijos vadų veiduose buvo sunku. Vargu ar jie galės ką nors nuveikti, kai jiems visąlaik rūpės patirtos skriaudos ir pažeistos ambicijos. Net ir Premjerui palankūs apžvalgininkai, pripažindami, kad Prezidentė apsunkino įvykius prieš tai nuspręsdama Premjerui permesti ministro R. Palaičio atstatydinimo klausimą, mano, jog A. Kubilius turėjęs elgtis subtiliau. Mėnesį trukęs įnirtingas ginčas esą buvo panašus į kelis susirėmusius bernus, susitinkančius ant tilto ir nesugebančius prasilenkti. Jiems taip ir lieka neaišku, dėl ko įvyko konfliktas ir nesutarimai tarp koalicijos partnerių.

Taip pat negalima manyti, kad kultūros ministrui, „deleguotam“ liberalcentristų, o dabar tapusiam liberalsąjūdiečiu, t.y. perėjus į kitą partiją, kuri jo nedelegavo, taip ramiai ir baigsis. Juk pagal buvusią koalicinę sutartį (jeigu ji išvis po A. Valinsko partijos „įsiliejimo“ į A. Čapliko liberalcentristus buvo perrašyta) A. Čapliko partijai priklauso net keturios ministerijos. Paprastai prie „koalicinės sutarties“ priklijuojami „slaptieji protokolai“, kuriuose nurodoma, kokias ministerijas pasiskirsto koalicijos „partneriai“ (nuo to priklauso, kiek viena ar kita partija-partnerė sugebės iš sau pavaldžios partijos pasiglemžti pinigų). Kultūros ministerija nėra viena iš skurdžiausių (nors kultūrininkai per vadinamąją krizę, t.y. pinigų pasiplėšimo vajų, nukentėjo labiausiai), tad net nedidelės procento dalies jai priskirtų lėšų perėjimas į ministerijos kasą (žinoma, netiesiogiai) daug ką reiškia. Argi galės toje pačioje koalicijoje taikingai dirbti liberalcentristai, netekę vieno ministro (būtent, kultūros, nes vidaus reikalų ministerijos valdymas vis vien išlieka liberalcentristų prerogatyva) – juk jie teisėtai gali, netgi privalo, pagal „koalicijos sutarties“ „slaptuosius protokolus“ (galbūt dar neperrašytus) reikalauti, kad Kultūros ministerija priklausytų nė per nago juodymą nenusileidžiančio A. Čapliko partijai. Nebent galingoji prezidentė D. Grybauskaitė sugebėtų jį sutramdyti. Vis dėlto mažumos vyriausybės klausimas konservatoriams lieka aktualus, ir jie turi skaičiuoti, kurie patikimi partneriai juos paremtų.

Pakilime esantys konservatoriai praėjusį šeštadienį, palaikomi įvairių, nors ir nelabai gausių mitinguotojų, paskelbę mažumos vyriausybės idėją, susilaukė paramos iš... V. Uspaskicho. Gudriu politiku besivadinantis infiltrantas pažadėjo remti A. Kubiliaus vyriausybę. Nepaisant to, kad internete skelbiamuose V. Uspaskicho reklaminiuose klipuose nuolat liejosi beveik prakeiksmai jai. Aišku, po sėkmingų rinkimų V. Uspaskichas į valdžią eitų jau be konservatorių, bet dabar pasidarė labai meilus, supratingas ir „ištikimas“ konservatoriams, ypač Premjerui. Nors už numatomą „paslaugą“ reikalavo „aiškumo“ energetinių objektų statybos reikaluose. Galbūt irgi dideliais pinigais kvepia? Toks pragmatiškumas iš koaliciją remiančių ir neremiančių partijų suprantamas – rinkimams reikia pinigų. Tiksliau, rinkėjams apkvailinti reikia pinigų. O juk dabar, bent dėl akių dūmimo, politikai save apsiribojo tik „biudžetiniais“ pinigais – rudens sesijos metu labai greitai pasiskyrė sau po kelias dešimtis milijonų litų. Tačiau jų nepakaks, tad pinigų ieškos ne tik teisėtais ir neteisėtais keliais, bet ir viliodami iš savo rėmėjų dar 2 proc. pajamų mokesčio. Užtat sumaišė visą labdaros teikimo akciją nuskurdintoms nevyriausybinėms organizacijoms ir įstaigoms – nuo balandžio 1-osios įvedė naujas, visiškai neaiškias formas.

Užsitęsęs konfliktas jokiu teisingumo ieškojimu nė nekvepia. Kaip patvirtino ir E. Masiulis, tikroji tiesa yra visai kitur. Vos ne vieninteliu A. Kubiliaus koaliciniu partneriu tapusio liberalsąjūdiečių vado žodžiais tariant, tiesa gali paaiškėti tik po penkerių ar net dešimties metų. Tad ne veltui kalbama, kad mitinguojantys žmonės dažnai yra tiesiog apkvailinami. Viena iš konflikto priežasčių gali būti artėjantys rinkimai, ir visa tai nieko daugiau, kaip jau prasidėjusi rinkimų kampanija. Tik labai gaila, kad ji tokia akiplėšiška ir apgaulinga. Net į kitą partiją perbėgęs ministras R. Gelūnas nesitikėjo tokio aršumo – todėl ir bėgo, norėdamas sulaikyti vyriausybę nuo griuvimo. Be abejo, kaip sakė E. Masiulis, trejus metus valdžioje dirbantys politikai įkyri vienas kitam, prisipildo įvairių nuoskaudų, ypač kai nepaisomi vieni ar kiti jų interesai ar įsipina pinigai, kurių vaikymasis šių laikų Lietuvoje tapo tiesiog stabmeldiško dievo garbinimu. Tad triukšmas dėl FNTT vadovų atleidimo, dėl kurio įsisiūbavo net eilinių piliečių protai, lieka visai neaiškus. Kaip sekmadienį pripažino A. Čaplikas, postūmį jam davė kažkokia Valstybės saugumo departamento (VSD) pateikta medžiaga. Kokia ji, niekas nežino. Matyt, nežino ir A. Kubilius su I. Degutiene. O gal žino, bet mato jos netikrumą. Todėl gali kilti klausimas, kokį vaidmenį šiame ginče vaidino ir vaidina VSD ir jo „pažymos“.

Konflikto ir barnių, tuščiažodžiavimo ir prakeiksmų metu pasirodė, kad visa tai, kas svarbiausia, t.y. energetiniai objektai ir energetinė nepriklausomybė, liko už borto. Šių klausimų paketą, pasirodo, priiminės Seimas jau po kitų rinkimų.  Tad ne konservatoriai, teigiantys, kad yra užsiangažavę šiam svarbiam klausimui, jį spręs, o visai kiti, galbūt V. Uspaskichas ar A. Butkevičius. O ar jie bus suinteresuoti spręsti tautai svarbų klausimą priimtinu būdu? Ir kodėl peštynės dėl FNTT pasirodė svarbesnės nei Visagino atominės elektrinės ir suskystintų dujų terminalo statyba? Tokį klausimą, kaip vis pasakoja vienas energetikos specialistas, galima išspręsti per mėnesį. Konservatoriai nesuspėjo per ketverius metus. O ar suspės Darbo partija, socialdemokratai ir „paksininkai“ kitos kadencijos metu? Daugiau nei abejotina.

Tad vis dėlto gerai, jog valdančioji koalicija, kad ir kokia ydinga bebūtų, nesipeštų tarpusavyje, o spręstų valstybės klausimus. Nors spręsti ji vargiai sugebėjo ir vargu ar sugebės, nes bus užsiėmusi rudenį vyksiančiais rinkimais. Dabar ne tik vadai rodys savo išmintį ir aroganciją, bet ir paprasti seimūnai rodys, kokie jie reikalingi tautai – tik rinkite juos. Jie toliau vaidins demokratiją ir kaups sau balus. Bet pažiūrėkime, ką per ketverius metus padarė, pavyzdžiui, Seimo narys N? O ką padarė Seimo narys M? Ką padarė P? Net nereikia konkrečių pavardžių, nes tai neturi jokios reikšmės. Kiekvienas Lietuvos pilietis čia gali įrašyti beveik visų 141 seimūno pavardes ir paklausti, ką vienas ar kitas padarė, kad gyvenimas taptų geresnis. Kiekvienas, nesusijęs su politinėmis grupuotėmis ir klanais, gali patvirtinti, kad Seimo nariai nė vieno iš jų  problemų nesprendė: nei N, nei M, nei P,  nei bet kuris kitas. Į mokesčių naštą mažinti prašantį pilietį jie dažniau pasižiūri tik nesuprantančiomis stiklinėmis akimis.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija