2014 m. gegužės 16 d.    
Nr. 20
(2091)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai

Nepataisytas „Nepataisomasis“

Romas BACEVIČIUS

Mons. Alfonsas Svarinskas
rodo kun. Zenono Ignatavičiaus
portretą. Dešinėje – klierikas
Vincentas Lizdenis
Ričardo ŠAKNIO nuotrauka

Mons. Alfonsą Svarinską sveikina
arkivyskupas Sigitas Tamkevičius.
Dešinėje – kun. Robertas Grigas
Artūro ŠULCO nuotrauka

Mons. Alfonsas Svarinskas
prstatant jo atsiminimų
knygą „Nepataisomasis“

Kalba kun. prof. Romualdas Dulskis

Kun. Robertas Grigas įvertino
tai, kad atsiminimų knyga
„Nepataisomasis“ bus tarsi
liudijimas ar netgi įkvepiantis
vadovėlis ateities kartoms
Ričardo ŠAKNIO nuotraukos

Gegužės 9 dieną, penktadienio pavakarę, Kauno arkivyskupijos konferencijų salėje buvo pristatyta mons. Alfonso Svarinsko atsiminimų knyga „Nepataisomasis“. Jos sutiktuvėse dalyvavo knygos leidėjai ir redaktoriai, nemažai bendražygių, kunigų, seserų vienuolių. Vakarą vedė ir savo atliktomis dainomis džiugino Kauno kunigų seminarijos klierikas Vincentas Lizdenis. Įsimintinas renginio pradžios momentas buvo gausiai fotografijomis iliustruotas knygos įrašas apie garbaus amžiaus monsinjoro gyvenimą nuo pat vaikystės metų. Tai – šviesūs atsiminimai apie vaikystės namus ir tėvus (kaip rašoma knygoje, „vaikystėje buvo kažkokia labai didelė meilė šeimai – toks man išlikęs didžiausias įspūdis“), vėliau sovietų ir vokiečių okupacijos bei apsisprendimas 1942 metais, būnant 17 metų, tapti kunigu ir išvykti studijuoti į Kauno kunigų seminariją, pasiryžimas aktyviai žengti kovos už laisvę keliais drauge su Lietuvos partizanais; tai ir patirti areštai, KGB tardymai, 2 kalinimai, o kalint lageryje iš kito kalinio – vyskupo Pranciškaus Ramanausko – rankų lagerio ligoninėje priimti kunigystės šventimai bei daugybė sutiktų šviesių žmonių.

Vakaro dalyviai pamatė sovietinio propagandinio dokumentinio filmo „Kas jūs, kunige Alfonsai Svarinskai?“, filmuotos medžiagos iš monsinjoro bendražygio, jau pas Viešpatį iškeliavusio kun. Algimanto Keinos (1937 02 21–1962 04 18–2013 01 16 ) archyvų, kadrų, filmuotų Viduklėje, Vidiškiuose, Vilniuje, kurie atskleidė, kaip monsinjoras mokėdavo uždegti žmonių širdis viltimi: „Aš tikiu šviesia Lietuvos ateitimi. Mūsų pareiga tą procesą paspartinti“, – sakė Viduklės parapijos žmonėms, išreikšdamas tikėjimą, jog tokią ateitį lietuviai gali sukurti vienoje rankoje nešdami kryžių, kitoje – Trispalvę.

Padėkos žodį renginyje taręs mons. A. Svarinskas, kaip įprasta, kalbėjo su jam būdingu humoru. „Matau, kiek čia daug pasenusių bičiulių susirinkę, aš, kadangi į veidrodį nežiūriu, tai savo senatvės nepastebiu“, – juokavo monsinjoras, savo kalboje nestokodamas optimizmo bei ryžto, pabrėždamas, jog ir šiandien taip pat drąsiai reikia kovoti už tiesą. „Anksčiau mes žinojome, kas yra draugai, o kas – priešai, – sakė garbusis dvasininkas, – o šiandien nežinia, kas kuo yra, nes šneka vienaip, daro kitaip, o galvoja galbūt dar kitaip“. Kovoti senais ginklais jau neišeina, reikia naujų. Vienas jų – jaunuomenės ugdymas, rūpinimasis perduoti jai aukštus Tėvynės, Dievo meilės ir laisvės idealus, supažindinti su Lietuvos istorija, garbingomis, neretai nepelnytai užmirštomis jos asmenybėmis. Ir monsinjoras prisiminė savo vaikystę Ukmergės gimnazijoje, vardijo dorus jos mokytojus, vertus įvertinimo bendraklasius. Be abejo, prisiminė ir studijas Kauno kunigų seminarijoje, gerus žodžius sakė jos vadovams ir auklėtojams. Tokie buvo dvasios tėvas kun. (vėliau prel.) prof. dr. Vytautas Balčiūnas (1910 11 21–1933 07 23–2003 05 28), Červenės kankinys rektorius kun. dr. Pranas Petraitis SDB (1907 02 05–1932?–1948 09 13), prefektas kun. Zenonas Ignatavičius (1909–1934–1975). Ypač įsiminė rektorius kun. P. Petraitis, pasirūpinęs, kad klierikas Alfonsas turėtų kostiumą – nurodė siuvėją ir pats už pasiuvimą sumokėjo. Mons. A. Svarinskas sakė turįs portretų gamybos fabriką, kuriame gamina didelius tautos didvyrių portretus. Susirinkusiesiems parodė prefekto kun. Z. Ignatavičiaus portretą ir sakė, kad šis kunigas vokiečių okupacijos metais kasdien rizikavo gyvybe tarnaudamas Baltarusijos katalikams ir siūlė kiekvienam perskaityti jo knygas – tada suprastume, ką šis žmogus išgyveno. Monsinjoras, kalbėdamas apie šių dienų aktualijas, priminė, kad jį dažnai laikydavo pesimistu, bet dabar, kaip sakė juokaudamas, kuo arčiau žvanginami ginklai, tuo labiau kylanti jo markė.

Garbusis dvasininkas norėjo prisiminti buvusius jo parapijiečius, mielus vidukliškius. Jis sakė, kad ir tarybų valdžios metais per Gavėnią Viduklės jaunimas nerengdavo šokių. Kai jie kartą paklausė savo klebono, kodėl per Gavėnią negalima šokti, jis atsakęs, kad galima, bet pasiūlė įsivaizduoti, kaip tai atrodytų, jei, tarkime, viename namo gale karste guli pašarvotas artimas žmogus, o kitame gale vyksta šokiai. Ir tikintis jaunimas suprato, kad rengti šokius, kai minime Kristaus kančią, būtų didelė šventvagystė.

Mons. A. Svarinskas minėjo, kad jis gyvenime sutikęs daug gerų žmonių. Net lageryje tokių pasitaikydavę. Štai lagerio viršininkas kartą prašęs už jį pasimelsti, o monsinjoras atsakęs, kad jis kasdien už jį meldėsi kaip už priešą, o nuo šiol melsis kaip už draugą.

Savo bendražygiui bičiulišką padėkos žodį tarė Kovo 11-osios Akto signataras Liudvikas Simutis, atskleidęs, kad po 22 lagerio metų būtent mons. A. Svarinskas buvo tas žmogus, kuris, tris dienas vežiodamas po Lietuvą, supažindindamas su aktyviais kunigais ir pasauliečiais, suteikė vilties nenustoti kovoti už laisvą Lietuvą. Tai jam buvę labai svarbu.

Vakare kalbėjęs kun. Robertas Grigas įvertino tai, kad atsiminimų knyga „Nepataisomasis“ bus tarsi liudijimas ar netgi įkvepiantis vadovėlis ateities kartoms, ir stebėjosi monsinjoro atmintimi: įsiminta daugybė įvykių, datų, pavardžių – nusikaltimas būtų viso to neįamžinti atsiminimuose. Net ir komunistinės valdžios veikėjai sakosi dirbę Lietuvai, tik jie savo atsiminimuose vis aukština save, vis mėgsta sakyti „aš“ vieną ar kitą darbą padariau, „aš“ vieno ar kito dalyko negalėjau padaryti, nes man vis kažkas trukdė. Mons. A. Svarinskas dažniausiai pasakoja ne apie save, o apie kitus sutiktus, jam padėjusius, nusipelniusius ne tik jam, bet ir Lietuvai žmones. Jis kalba apie santykius su priešais, pamini jų gerus poelgius, parodo jų neprarastą žmogiškumą.

Kun. prof. Romualdas Dulskis, prisimindamas šv. Teresę Avilietę ir lygindamas kankinio bei išpažinėjo šventumą, sakė, kad mons. A. Svarinskui Dievas suteikė galimybę būti išpažinėju, teigė, kad knygoje rasime daug kankinystės epizodų, o per kančios šydą matysime tikėjimo liudijimą. „Knyga yra ne tik apie tai, kas buvo monsinjoro Alfonso gyvenime, bet ir apie tai, kas yra gyvenimas su tikėjimu ir Dievo meile, – sakė kun. prof. R. Dulskis. – Jis nesiilsi ant laimėtos praeities kovos laurų, o ir toliau mato gyvenimo problemas ir nė neketina nuo jų pabėgti. Jis užstoja žmones dėl persekiojimo, nesvarbu, ar jie tikintys, ar ne“.

Mykolo Riomerio universiteto profesorius Gintaras Aleknonis teigė, kad dabar perkamiausios yra tos knygos, kuriose komunistinės valdžios veikėjai giriasi dirbę Lietuvai. Knygos ne tik moko, bet ir kovoja, todėl turime padėkoti už mons. A. Svarinsko atsiminimų knygą „Nepataisomasis“, kuri yra tos kovos pavyzdys.

Viena iš knygos sudarytojų filosofė Lina Šulcienė sakė, kad knygos pristatymas buvo tarsi tautos atminties gaivinimo vakaras, ir pabrėžė, kad žmogus yra istorinė būtybė, turinti atmintį, todėl kiekvieno iš jų patirti įvykiai yra vertingi ir turi išlikti.

Pirmoji mons. A. Svarinsko atsiminimų knyga apima laikotarpį nuo vaikystės iki 1965 metų. Atsiminimai rengiami toliau, ketinama išleisti dar dvi dalis. Kaip sakė pats monsinjoras, jis daug savo patirtų įspūdžių, kai buvo išleistas iš lagerio, yra žymėdavęs dienoraščio užrašuose, todėl galima tikėtis, kad kitose dalyse rasime dar įdomesnių atsiminimų.

Mons. A. Svarinską pasveikino Kauno miesto vicemeras Vytautas Vasilenko, o Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius, atlikęs Sutvirtinimo sakramento teikimo apeigas parapijoje, iš pagarbos jam atskubėjo pagerbti monsinjorą nors ir vėluodamas.

Pasibaigus renginiui sugiedota „Tautiška giesmė“ – mūsų valstybės himnas. Padėkos žodžiais, gėlėmis ir plojimais pagerbtas monsinjoras Alfonsas dar ilgai turėjo pasirašinėti autografus ant savo knygos.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija