Pirmasis puslapis
Gimtasis kraštas
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Ora et labora
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai

Šiaulių vyskupijoje

Joniškio dekanate

Kvietė šv. Martinjonas

Kun. Vidmantas Kapučinskas, seniūnė Regina Butkienė ir seniūnaitė Lina Tamašauskienė džiaugėsi matydami laimingų susirinkusiųjų veidus

Pirmą kartą koplyčioje skambėjo Aušros Melienės, Irenos Stripinienės ir Ritos Eidukienės giesmės

Feliksas Marcinkus atvyko iš Joniškio, Milvydžiuose prabėgo penkios jo gyvenimo dešimtys

MILVYDŽIAI. Birželio 13-osios, šeštadienio, vidudienį dulkėtu vieškeliu, keliais, keliukais, takais, takeliais link Milvydžių koplyčios skubėjo žmonės. Juos lydėjo mėlynuojančios rugiagėlės, kur ne kur raudoniu tvieskiančios laukų aguonos, o kaimo darželiuose pasitiko bijūnų kvapai. Į patį Latvijos pasienį ant kalvos stovinti koplyčia laukė sugrįžtančių parapijiečių. Kaip negrįši, jei čia – tavo šaknys, koplyčią juosiančiose kapinaitėse ilsisi artimieji, draugai, kaimynai. Daugelis čia grįžta rudenį pagerbti mirusiųjų ir vasarą per Šv. Martinjono atlaidus. Kiekvieną užėjusį į koplyčią, pasitiko iš altoriaus paveikslo žvelgiantis šv. Martinjonas, iš tolo kviečiančios susimąstyti laukų gėlės, susikibusios vazose su darželio gėlėmis. Žvelgi į netradiciškai išpuoštą altorių ir prieš akis prabėga visas gyvenimas, keli istorijos tarpsniai.

Šv. Mišias aukojęs Joniškio vikaras kun. Vidmantas Kapučinskas kvietė nepamiršti tikėjimo ir palikti baimę užnugaryje. Tik per meilę artimui, baimės nebuvimą mes jausimės esantys tvirtesni. Apie šv. Martinjoną mažai žinoma, jo kultas buvo skleidžiamas siekiant stiprinti žmonių tikėjimą. Istorija jį mena kaip kalėjimo sargą. Išklausę verčiančio susimąstyti kunigo Vidmanto pamokslo, po šv. Mišių susirinkusieji klausėsi Skaistgirio parapijos giedotojų Irenos Stripinienės, Aušros Melienės, Ritos Eidukienės giesmių, eilių apie gyvenimą. Aplankius artimųjų, pažįstamų amžino poilsio vietas, už kapinių vartų, ant pievos, medžių pavėsyje, šnekučiavosi trumpam sugrįžę į tėviškę Milvydžių ir aplinkinių kaimų vaikai. Ant stalų dėjo lauknešėlį, svetingai kiekvieną sutiko Satkūnų seniūnė Regina Butkienė, Milvydžių seniūnaitė Lina Tamašauskienė. Agapėje su kiekvienu šiltai bendravo kunigas Vidmantas. Skambėjo Skaistgirio miestelio ansamblio „Retro“, vadovaujamo Ritos Eidukienės, dainos. Netilo kalbos, nuvilnijo muzikos melodijos, vėjo nešama daina siekė kaimyninę Latviją. Kornelijus Kievišas ir Gytis Ūtakis vikriai sukosi prie puodo su plovu, vaišino tėviškėnus ir svečius. Sutikta Danutė Misiuvienė sakė esanti iš Pročiūnų. Gerai menanti savo vaikystę, kai basakojės merginos ežiomis, laukų takeliais pasileisdavo Milvydžių link į Šv. Martinjono atlaidus, pindavo vainikus, puošdavo koplyčią. Dabar ji džiaugiasi renovuota koplyčia, kuri tarsi atgimusi kviečia vėl ir vėl sugrįžti. Ne viena Danutė grįžta su vaikais, vaikaičiais. „Dairais aplink, kiek daug susirenka žmonių. Vieni pažįstami, kitų veiduose jau ieškau pažįstamų veidų bruožų“, – švytėdama pasakojo senolė. „Į Milvydžius suvažiavo iš Lietuvos tolimiausių kampelių – iš Druskininkų, Kėdainių, Joniškio, mūsų seniūnijos kaimų“, – sakė seniūnė R. Butkienė. Seniūnaitė L. Tamašauskienė sakė, kad kitais metais šiai koplyčiai sukaks 130 metų. Milvydžių seniūnaitė dėkinga seniūnei Reginai, kaimo gyventojai Danguolei Kolchytei už nuoširdžią pagalbą ruošiantis atlaidams. Pasak kunigo Vidmanto, Milvydžių koplyčia aplankoma ne tik atlaidų dieną, čia užsuka vestuvininkai, krikštijami vaikučiai, įnešamas karstas laidotuvių dieną. Kiekvienam norinčiam užeiti į šią šventovę durys atviros. Tarp susirinkusiųjų – ir švytintis Feliksas Marcinkus. Čia, koplyčios pašonėje, prabėgo patys brandžiausi jo gyvenimo metai. 50 metų – jau laiko atkarpa. Buvo laikas, kai koplyčia buvo užrakinta. Tik atgavus Lietuvai Nepriklausomybę, koplyčios durys atsivėrė, sugrįžo Šv. Martinjono atlaidai. Mena Feliksas ir tas gyvenimo akimirkas, kai jų sodyboje po atlaidų susirinkdavo kaimo žmonės ir kunigai. Klegėdavo juokas, skambėdavo dainos, žiūrėk, kas nors iš vežimo ir armoniką ištraukia. Iki saulės laidos nesiskirstydavo. Paskui buvo laikas tarsi spengianti tyla, kurioje girdėdavosi tik volungių aimanos, lakštingalų suokimas ir iš tolo kapinių link artėjančią laidotuvių procesiją atlydinčio dūdų orkestro garsai. Dabar grįžtame į praeitį, kunigų rūpesčiu grįžo atlaidai, seniūnės rūpesčiu atgijo agapės, o ko daugiau žmogui reikia, – sakė senjoras. – Tik sveikatos“. Vakarop pritilo muzika, skirstėsi žmonės. Reikia sugrįžimų ir tokių suėjimų.

Vida URBONIENĖ

Autorės nuotraukos

© 2015 „XXI amžius“