2018 m. sausio 26 d.
Nr. 4 (2271)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai
2018 metai

Skleidžiamos netiesos priežastis

Rašinyje „Vyriausiojo policijos komisaro atgaila už miliciją“ (DELFI.lt 2018 01 15) Ramūnas Bogdanas greta kitų brandžių minčių teigia: Kada nuodėmės kupra nebeleidžia vaikščioti iškėlus galvą, kada saviškių kaltė maudžia lyg sena žaizda, atimdama ramų miegą, kada suvokiama, jog po savęs kiekvienas palieka vienokį ar kitokį pėdsaką – tuštumą, gėdą ar pasididžiavimą, – tada ateina atgailos metas.

Autorius teiginį, regis, taiko buvusios sovietinės milicijos luomui, konkrečiau – Sauliui Skverneliui. Ir įspėja: Atsargiai su raiteliais, kurie nekreipia dėmesio, ką sutrypė kelyje jie ar jų luomas. Nes kitas sutryptasis galite būti jūs.

Blaivi įžvalga, gerai parašyta, taikliai pritaikyta.

Generalinis policijos komisaras Skvernelis ar jam pavaldūs pareigūnai 2012 metų gegužės 17 dieną pasiuntė į Garliavą 240 sovietinio OMON tipo policininkų, kurie, pasitelkę dujas, elektrą ir kitas ypatingąsias priemones, tampė ir mušė tiesos reikalaujančius žmones (tai užfiksavo vaizdo kameros), akivaizdžiai smurtavo. Antsiuvuose ant jų rankovių buvo Vytis, todėl jie išniekino valstybės simbolį. Dabar tie tampyti ir mušti, budėję žmonės vėl tampomi po teismus. Ne taikūs budėtojai, o „omonininkai“ ir juos pasiuntę pareigūnai turi būti teisiami. Atgailos čia nepakanka.


Viešas sveikinimas sesei Nijolei: Jūs parodėte padorumo standartą naujajai Lietuvai ir civilizuotam pasauliui

Štai, kas yra naujiena. Sausio 13 dieną, per vieną rytą mes sužinojome daug neįkainojamų dalykų. 1) kas yra tikrai Drąsus žmogus, 2) kad tas žmogus yra tikrai Šventas, 3) kad tokį Vieną Šventą Žmogų tikrai turi Lietuva, 4) kad tas žmogus ne tik buvo disidentas ir politinis kalinys, bet ir dabar tikrai yra vienintelis patikimas kriterijus ir atspirties taškas visiems mūsų poelgiams vertinti, 5) kad tas žmogus tikrai yra visų padorumo nepraradusių žmonių sąžinės balsas ir 6) kad tas žmogus tikrai yra Nijolė Sadūnaitė, įgijusi galimybę prabilti ne tik į Lietuvą, bet ir į visą civilizuotąjį pasaulį, 7) kad tas balsas negalės būti neišgirstas, nes neteisybės įjautrintų žmonių Lietuvoje ir visame pasaulyje yra daug daugiau negu gali nujausti aptukusios širdys.


Vytis – mūsų valstybės Herbas

Spaudos puslapiuose, interneto svetainėse, televizijoje, pagaliau gatvėse šiomis dienomis mirga marga nuomonių apie memorialo Lukiškių aikštėje projektus, kol jie buvo viešai aptarinėjami, ir dabar, kai paskelbtas konkurso ir apklausų rezultatas. Aš internete balsavau už Vytį – mūsų valstybės Herbo variantą. Rašau VARIANTĄ, nes save gerbianti šio projekto komanda – skulptorius, architektai ir visi kiti jiems talkinantys – nebūtų leidę statyti aukščiausių kokybės standartų neatitinkančio kūrinio.

Kažkur su savotiška sarkazmo gaidele buvau užsiminęs, kad Lukiškių aikštėje tiktų sumūryti „raudų sieną“, prie kurios galėtų ateiti savo nelemtą dalią apverkti rinkimus pralaimėjusios partijos atstovai, susikompromitavę seimūnai, fiasko patyrę verslininkai, skirtą bausmę Lukiškių kalėjime atsėdėję, bet dar sugebantys atgailauti buvę nusikaltėliai, dalis pensininkų, kuriems pensijos visą laiką buvo, yra ir bus mažos ir t. t. Tokia „raudų siena“ būtų geriausia atramos sienelė ar net paminklas nuolat verkšlenantiems mano tautiečiams savitvardai atgauti. Iš principo nepritariu „bunkerio“ projektui – konkurso nugalėtojui. Kad ir kaip skaudus pokaris, jo paliktos žaizdos abiem pusėms dar ilgai kraujuos ir, vadinasi, taikos po alyvmedžiais (Lietuvoje) sunku tikėtis. Vieni prie šio memorialo ateis paverkti, maldą sukalbėti, žuvusius tėvus ir motinas, sūnus ir dukras, brolius ir seses prisiminti, ašarą nubraukti, kiti, deja, gal pagiežingai keiksnodami čia tik nusispjaus, juk pokario metas dar tebeturi daug juodų ir pilkšvų dėmių.


Jei kas pakeistų lentelę, pasikeistų ir paties „simbolio“ reikšmė

Diskusija dėl Lukiškių aikštės memorialo anaiptol nėra diskusija tarp skirtingų simbolių šalininkų (kaip kad bando įteigti kai kurie komentatoriai, ypač palaikantys Andriaus Labašausko projektą).

Taip pat tai nėra diskusija dėl estetikos. Tai yra diskusija tarp dviejų kultūrų – kultūros, kuriai simboliai yra svarbūs, ir kultūros, kuri nori jų atsikratyti ar bent izoliuoti. Nors Labašausko projektas ir yra pristatomas kaip simbolizuojantis partizanų kovą, tačiau pats iš savęs jis nei yra atpažįstamas, nei funkcionuoja kaip simbolis. Lygiai tokią pat kalvelę Vilniuje buvo galima supilti LTSR laikais. Ją ir dabar būtų galima supilti Maskvoje prieš Lubianką. Ir kol prie jos nepadėtume paaiškinančios lentelės, niekas net neįtartų, kad ji ką nors daugiau reiškia.


Visuomeninis transliuotojas. Informuoja ar indoktrinuoja?

2018 m. sausio 21 d. „Panorama“ vieną iš nedaugelio kartų greta protesto prieš Donaldą Trampą mitingo parodė ir jį palaikantį mitingą. Bet, kaip visada pagal „sistemos ideologijos“ papročius – santykiu maždaug 5 min. protestuojantiems kairiesiems (su eile jų pasisakymų, interviu) – ir 0,5 min. Trumpą remiantiems dešiniesiems (nė vieno jų atstovo pasisakymo). Ir taip visada. Nuolat transliuojamos tv žinios apie Lenkijos kairiųjų demonstracijas už „teisę“ į abortus, prieš vyriausybės vykdomą teismų reformą. Ir neteko matyti reportažų su Lenkijos tautininkų, krikščionių politiką palaikančiais renginiais. Ar tai reiškia, kad tokie Lenkijoje nevyksta? Ar labiau tai, kad pasirinkimas, kokią žinią, kokiu rakursu ir kiek laiko transliuoti priklauso nuo vyraujančios – leftistinės – ideologijos atrankos „sietelio“?


Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija