Potraukį knygai reikia skiepyti nuo mažens
|
Vabalninko bibliotekos
vyr. bibliotekininkė Vilma Šulnienė
|
|
Auksarankių Vabalninko krašto
moterų darbų paroda bibliotekoje
|
Spalį Biržų rajono Savivaldybės Jurgio Bielinio viešosios bibliotekos Vabalninko padalinys minėjo 80 metų sukaktį. Apie šią šventę, kasdienius darbus, meilę knygai žurnalistas Bronius VERTELKA kalbėjosi su bibliotekos vyr. bibliotekininke Vilma ŠULNIENE.
Prisiminkite kelis bibliotekos 80-mečio šventės epizodus. Kuo ypatinga ji buvo?
Tai buvo reikšmingas įvykis bibliotekos gyvenime. Į renginį atvyko Vabalninko įstaigų, su kuriomis mus sieja glaudi draugystė, atstovai, bendruomenės nariai, seniūnijos, rajono Savivaldybės vadovai, Biržų krašte išrinktų Seimo narių padėjėjos. Iš tikrųjų tai buvo šventė, įprasminusi bibliotekos darbą. Kartu tai leido įvertinti, kiek ji yra svarbi ir reikalinga. Kadangi 2017-ieji Tautinio kostiumo metai, čia susirinkusiųjų laukė paroda, kuriai buvo pateikti vabalninkiečių auksarankių darbai: Zenos Švainauskienės riešinės, Vitenės Repšienės tautinės juostos, Genės Indriliūnienės pirštinės ir kojinės, Šukionių bendruomenės tautinis kostiumas (jo autorė Alė Petrėnienė). Dalyvauti šventėje kvietėme visas Vabalninko bibliotekoje anksčiau dirbusias bibliotekininkes, tačiau atvyko tik dvi vienos pirmųjų mūsų bibliotekininkės Janinos Bondarenko dukros. Padėkota aktyviausiems skaitytojams, o J. Bielinio viešosios bibliotekos direktorė Vilmantė Vorienė įteikė padėkas. Susirinkusiųjų širdis virpino akordeonu grojęs kultūros namų darbuotojas Petras Matulis. Po renginio buvusias bibliotekininkes aplankėme jų namuose ir įteikėme po vabalninkietės poetės Angelės Jurevičienės eilių knygą Nutapyk be rūpesčių dieną
Jūs šiemet pažymėjote ir savo, kaip bibliotekininkės, darbo 20-metį?
Taip, 1997 metų sausio 15 dieną pradėjau dirbti Šukionių bibliotekoje, o 2009-aisiais buvau perkelta į Vabalninko biblioteką. Taigi jau 20 metų gyvenu tarp knygų. Šie metai dar reikšmingi tuo, kad pradėjau paskutiniuosius studijų metus Šiaulių kolegijoje. Įgysiu informacijos valdymo specialybę. Anksčiau buvau baigusi gėlininkystę buvusiame Buivydiškių žemės ūkio technikume.
Kartais išgirstame nuogąstavimų, kad aukštosios mokyklos atsisako ruošti bibliotekininkus profesionalus, atseit ši specialybė tampa neprestižinė...
Žinau, kad Šiaulių kolegijoje netrūksta norinčių studijuoti informacijos valdymą. Ši specialybė leidžia dirbti bibliotekose, muziejuose, archyvuose, informacijos centruose. Taigi ji tampa populiari.
Nebendraujantis su knyga, neskaitantis jos kažin ar gebėtų dirbti bibliotekoje. Kaip jūs užmezgėte ryšį su knyga?
Mokiausi turbūt ketvirtoje klasėje, kai užsukusi pas gerokai vyresnę pusseserę pamačiau jos vyrą skaitantį Main Rido Baltaveidį vadą. Aš pradėjau skaityti nuo šios knygos penktojo skyriaus iki galo, tik paskui nuo pradžios. Nuo jos ir užsikabinau skaityti. Iki tol skaitydavau vaikams skirtas knygeles, bet jos man nepalikdavo didesnio įspūdžio. Kadangi studijuoju, laiko knygai galiu skirti mažiau, bet stengiuosi perskaityti naujausius lietuvių autorių kūrinius. Praktiškai galiu skaityti viską.
Popierinę knygą siekia pakeisti elektroninė knyga. Kas nugalės?
Yra situacijų, kai elektroninė knyga patogi kelionėse. Tačiau daugeliui lieka malonu liesti, skaityti popieriuje spausdintą knygą. Šiandien išleidžiamos knygos vaikams labai gražios, spalvotos, su meniškais paveikslėliais, atsižvelgiama į jų poreikius. Iš tikrųjų jos yra pritaikytos vaikams ir ilgai bus skaitomos.
Bet vaikai mažiau skaito, juos labiau traukia šiuolaikinės technologijos. Konkurentu knygai tampa kompiuteris. Kaip vaikams įskiepyti meilę knygai?
Jeigu vaikas nepratintas prie knygos nuo mažens, jos neskaitys ir vėliau. Mano manymu, meilę knygai šeimoje reikia skiepyti nuo mažens. Geriausia, kai tėvai atsiveda į biblioteką dar mažą. Jeigu tėvai skaito, tai ir jis gerai jaučiasi, tarsi būtų namuose, ir tada neįsivaizduoja savo gyvenimo be knygos, be bibliotekos. Pirmiausia tai reikia matyti šeimoje, ne vaikų darželyje ar mokykloje. Tėvų pavyzdys yra pats geriausias. Jeigu tėvai skaito, jų namuose yra knyga, ir vaikai tada skaito ir jiems tai įdomu. Ir jie su ja draugaus visą gyvenimą.
Vabalninko bibliotekos knygų fonde apie 9 tūkstančius įvairių leidinių. Juos skaito nemaž 450 miestelio ir aplinkinių kaimų gyventojų. Nors čia vyrauja vyresniojo amžiaus žmonės, tačiau nestokojate ir skaitančių moksleivių. Kuo juos suintriguojate?
Vasarą rengiame garsinius skaitymus vaikams. Neapsiribojama viena vieta biblioteka. Skaitymai vyksta Vaikų dienos centre, ant mūsų kraštiečio poeto Jono Strielkūno suolelio miesto parke. Netgi buvo skaitoma medžio skulptoriaus Vido Jatulevičiaus medžio drožinių muziejuje . Skaitomi lietuvių rašytojų kūriniai, dažniausiai proza. Skaitove tampu aš arba mano kolegė, irgi vyr. bibliotekininkė Asta Brazdžiūnienė, arba kas nors iš moksleivių.
Biržų kraštas išaugino rašytojų, poetų. Priglusti prie knygos, sunokinti pagarbą jai padeda literatūriniai vakarai, susitikimai su rašytojais, jų knygų pristatymai. Ar tokie dalykai vyksta Vabalninko bibliotekoje?
Tikriausiai visos prozininko Algimanto Zurbos knygos buvo pristatytos mūsų bibliotekoje. Dažnas svečias joje buvo poetas Jonas Strielkūnas, beje, gyvenęs Vabalninke. Artimai bendravome su mokslininku fiziku, vaikų rašytoju Gendručiu Morkūnu ( jau miręs). Kiekviena pasirodžiusi nauja vabalninkietės poetės Angelės Jurevičienės knyga mums kaip šventė.
Ko norėtumėte palinkėti savo bibliotekos skaitytojams?
Visiems linkiu, kad ramybę atrastų su knyga rankose.
Dėkodamas už pokalbį, linkiu, kad jūsų svajonė persikelti į modernesnes patalpas išsipildytų.
Vabalninkas, Biržų rajonas
Autoriaus nuotraukos
© 2018 XXI amžius
|