XXI amžius

Vertinimas po netekties

Oro nepačiupinėsi, nepamatysi, tačiau jo netektis nors trumpam parodys, ką jis reiškia žmogui. Deja, ne tik oro reikšmę suvokiame per netektį. Kai kas nebevertina Laisvės, nepriklausomybės, nors taip neseniai patyrėme, ką jų netektis reiškia. Dažnai nepastebimas, ignoruojamas ar įskaudinamas greta esantis žmogus, o kai jo netenkama, liejamos ašaros, prisimenami jo geri darbai. Kaip dabar mums trūksta į Amžinybę išėjusio taip dažnai per radiją girdėto išmintingojo kun. Česlovo Kavaliausko, Bernardo Brazdžionio. Trūksta Atgimimo metais dažnai televizoriaus ekrane pasirodžiusio ir iš širdies į širdis kalbėjusio kun. Roberto Grigo (tikra laimė, kad jis parašo į „XXI amžių“). O kaip trūksta Lietuvai sovietmečiu sunaikinto tautos žiedo!
Mintys apie vertinimą po netekties atėjimo perskaičius A.Juknevičiaus rašinėlį „Šventoriuje katalikiškam laikraščiui – ne vieta“, o ypač - „XXI amžiaus“ redakcijos prierašą prie jo (2002 12 13, p. 5). Savęs paklausiau: kas nutiktų man, jei netekčiau šio krikščioniško laikraščio? Atsakysiu trumpai: pasijusčiau netekęs krikščioniui labai reikšmingo bendravimo būdo, tobulėjimo šaltinio, patirčiau didelę skriaudą.
Iš vaikystės prisimenu, kad kaimo gryčiose katalikiškos spaudos netrūko, nes per išpažintis kunigas tikintįjį paklausdavo, kokią sau ir vaikams spaudą prenumeruoja, per pamokslus patardavo, ką reikėtų skaityti, ko neskaityti, prie ko laiko negaišti. Džiaugiuosi, kad mano Šv. Jono Bosko parapijoje Vilniuje klebonas kun. Mykolas Petravičius skatina prenumeruoti „XXI amžių“ ir „Kregždutę“, o kas neįstengia, siūlo paimti nemokamai. Tačiau teko išgirsti ir pačiam patirti, kad esama bažnyčių, kur katalikiškos spaudos prenumeratos skatinimu ir platinimu nesirūpinama. Iš apsileidimo? Jei yra kitokios priežastys – dar blogiau.
Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštį teturime vieną, tačiau jo tiražas rodo, kad jis nepropaguojamas, prenumerata per bažnyčias neskatiname. Kai kas priekaištauja, kad laikraštis liečia ir politikos klausimus, o Bažnyčia esanti atskirta nuo valstybės. Neklyskite ir neklaidinkite; jei Bažnyčios ir valstybės valdymas atskirtas, tai nei tikintieji, nei dvasininkai nuo valstybės neatskirti, jie yra valstybės piliečiai, jie sudaro pačią valstybę. O politika yra valstybės reikalų tvarkymas – kiekvieno piliečio pareiga ir priedermė. Doroviniu piliečių ugdymu Bažnyčia pačiu tikriausiu būdu jau dalyvauja politikoje, tvirtina valstybę. Politika yra dalyvavimas valdžių rinkimuose, politika yra pasisakymas prieš blogį valstybėje, parodymas, kaip blogį šalinti. Tiek tikintiesiems, tiek dvasininkams nusišalinus nuo politikos, galima prarasti valstybę ir Bažnyčią. Tikinčiųjų pasauliečių dalyvavimas politikoje pačią politiką daro kitokią – moralią politiką. Antai „XXI amžiaus“ bičiulės Gražinos Trimakaitės rašiniai yra tikri politikos ir dorovės junginio perliukai. O apžvalgininko Petro Katino žvilgsnis, aprėpiantis visą pasaulį, ar nereikalingas tikinčiajam?
Iš pradžių minėtas A.Juknevičiaus rašinėlis – pavojaus varpelis, paskatinęs redakcijos prierašą, jau skambantį tikru pavojaus varpu. Teišgirsta jį pasauliečiai, kunigai ir vyskupai! Per krikščionišką spaudą pasėto grūdo derlių palaimina Dievas.

Algimantas ZOLUBAS
Vilnius