Atnaujintas 2003 m. sausio 31 d.
Nr.9
(1113)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Krikščionybė šiandien
Pasaulis
Ora et labora
Mums rašo
Laikas ir žmonės
Istorijos vingiai
Aktualijos
Nuomonės
Lietuva


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Valdas Adamkus reikalauja nedelsiant išaiškinti įžūlios provokacijos autorius

Valstybės saugumo departamentas (VSD) privalo skubiai ištirti ir paskelbti visuomenei, kieno užsakymu buvo padaryta provokacija, trečiadienį spaudai viešai pareiškė prezidentas Valdas Adamkus. Tokią šalies vadovo reakciją sukėlė trečiadienį dienraštyje „Respublika“ pasirodžiusi publikacija, kurioje teigiama, jog prezidentas V.Adamkus esą prašė VSD iki 2004 metų Seimo rinkimų bet kokiu būdu nutildyti laisvąją spaudą. „Teiginys, jog mano nurodymu Valstybės saugumo departamentas vykdė užduotį "bet kokiu būdu nutildyti laisvąją spaudą" yra absurdiškas“, - pabrėžė šalies vadovas.
Dienraštis teigia, jog VSD pareigūnas turėjo užduotį surinkti kuo daugiau informacijos apie „Respubliką“ bei pastaruoju metu išpopuliarėjusį laikraštį „Vakaro žinios“. Esą ši informacija vėliau būtų panaudota kaip kontrpriemonė prieš spaudą. „Respublikos“ dienraštyje aprašytą VSD darbuotojo poelgį V. Adamkus vertina kaip įžūlią provokaciją, nukreiptą prieš VSD, prieš Prezidento instituciją ir žiniasklaidą.
„Priimu tai kaip įžeidimą mano asmens ir mano įsitikinimų“, - sakė V. Adamkus. Prezidentūros Mėlynojoje salėje susirinkusiems žurnalistams jis patikino, kad sausio 3 dieną nei buvo susitikęs su VSD vadovu Mečiu Laurinkumi, nei kalbėjosi su juo. Taigi jokių nurodymų Prezidentas negalėjo duoti VSD, kaip kad teigiama dienraštyje. „Aš niekada nesu davęs jokių vienasmenių nurodymų Valstybės saugumo departamentui. Mano principinė pozicija visiems yra gerai žinoma: visos teisėsaugos institucijos ir specialiosios tarnybos privalo paklusti tik Lietuvos Respublikos įstatymams, o ne asmeniniams politikų nurodymams“, - sakė Prezidentas. Jis tvirtino, jog niekada nėra pažeidęs šio principo ir mano, kad demokratinės valstybės vadovas turi jo griežtai laikytis. „Visus penkerius metus aš, kaip Prezidentas, nuosekliai gyniau spaudos laisvę, kaip esminę demokratijos sąlygą“, - šiais žodžiais V. Adamkus baigė savo viešą pareiškimą.


Seni vėjai naujais laikais

Beveik tuo pat metu, kai Lietuvos komunistai-socialdemokratai iškilmingai minėjo lietuvių tautos budelio, ištikimojo Maskvos liokajaus ir chrestomatinio komunistų fanatiko A.Sniečkaus 100-ąsias gimimo metines, kaimyninės Latvijos Seimas pritarė per antrąjį svarstymą įstatymo dėl susirinkimų, eitynių ir piketų pataisų projektui. Jame numatyta uždrausti naudoti masiniuose renginiuose hitlerinės Vokietijos ir Sovietų Sąjungos simboliką, taip pat jų stilizuotus simbolius. Vargu ar dabartinis Lietuvos Seimas net išdrįstų pradėti diskusiją tuo klausimu. Juk tokiu atveju tektų keisti mažiausiai dviejų Lietuvos partijų simboliką. Tarp jų - ir naujojo Prezidento partijos. Tačiau ir kolaboranto Nr.1 minėjimas iš tiesų buvo pasityčiojimas iš Antrojo pasaulinio karo veteranų, kurių vardu socialdemokratai surengė šią praeities šmėklų puotą. (Kai kuriose žiniasklaidos priemonėse, besirėmusiose Eltos pranešimais, klaidingai buvo nurodytas A.Sniečkaus paminėjimo pagrindinis iniciatorius ir organizatorius - tai ne Lietuvos socialistų partija, o LSDP Vilniaus skyrius su savo įkurta „Mokslo“ sekcija. Nusenęs marksistas M.Stakvilevičius, vaidinęs ir vaidinąs Sąjūdžio veikėją, pasirodo, čia niekuo dėtas.) Juk joks save gerbiantis frontininkas nenorėtų būti prilygintas stribams, enkavėdistų gaujų nariams, kurie to paties A.Sniečkaus rūpesčiu ir pastangomis buvo prilyginti „didžiojo tėvynės karo“ dalyviams. Iš tiesų menka garbė, kai į pirmąsias linijas siųstas frontininkas prilyginamas, pavyzdžiui, Rainių budeliui Raslanui bei panašiems ar stribams, kaip ugnies bijojusiems partizanų, bet nepraleidusiems nė vienos progos šaudyti iš savo rusiškų karabinų į pakelės kryžius.