|
Marijos apsilankymas
priartina Kalėdų džiaugsmą
Paskutinio Advento sekmadienio visi trys skaitiniai
turi bendrų gijų, kurios vis labiau išryškina ateinančio Mesijo
kontūrus.
Antai per pranašą Michėją Viešpats byloja: O tu,
Efratos Betliejau, mažiausias tarp Judo kaimų, iš tavęs man kils
tas, kuris valdys Izraelį (Mch 5, 1). Taip, pasaulio Gelbėtojas
išties yra viešpačių Viešpats, tačiau Jo gimimas mažo Betliejaus
miestelio tvarte patvirtina Šventojo Rašto tiesą, kad Jis bus prieštaravimo
ženklas, nes vieni žmonės Jėzų įtikės, deja, bus ir tokių, kurie
Jį ignoruos (plg. Lk 2, 34).
Nors Mesijas, atėjęs pas savuosius žydus, nebuvo
jų priimtas (plg. Jn 1, 11), - dar daugiau: Jis buvo paniekintas,
žmogaus vardo nevertas, skausmų vyras, apsipratęs su negalia (
),
laikėme mes jį nieku (Iz 53, 3), vis dėlto tie izraelitai, kurie
priėmė Dievo Sūnų, priklausė Jo kaimenei ir gyveno saugiai, nes
Viešpats yra taika (plg. Mch 5, 3 4).
Antrojo skaitinio pagrindinė mintis ši: Viešpats
Jėzus ateina į pasaulį vykdyti Dievo Tėvo valios (plg. Žyd 10, 7).
Kadangi Tėvui nebepatinka žydų deginamosios aukos už nuodėmes, todėl
Jo mylimojo Sūnaus kūno atnašavimu visi žmonės bus pašventinti visiems
laikams (plg. Žyd 10, 10). Atrodo, kad čia viskas aišku: Kristus
dėl to ir gimsta, kad paskui savo kraujo kaina visus atpirktų.
Tačiau dar prieš Atpirkėjui gimstant, sužinome,
kad Jo atsidavimas Tėvui yra visiškai laisvas ir džiugus, besąlygiškas
ir sektinas: Štai ateinu! Raštų ritinyje man viskas nurodyta, -
mano džiaugsmas vykdyti tavo valią, mano Dieve, tavo Mokymą turiu
širdyje! (
)
Tavo išganymo rūpesčio širdyje neslėpiau, - kalbėjau
apie tavo ištikimybę ir išganymą. Apie tavo meilę ir tiesą didžiojoje
sueigoje nenutylėjau. Viešpatie, neatsakyk man savo gailestingumo,
- tavo meilė ir tavo tiesa mane visad tesaugo! (Ps 40, 8 9. 11
- 12).
Kaip ši psalmė tinka Švč. M. Marijai! Ir Ji, nuolankioji
ir ištikimoji Mergelė, ištarusi arkangelui Gabrieliui lemtinguosius
žodžius: Fiat mihi secundum verbum tuum tebūna man, kaip tu
pasakei (Lk 1, 38), skubiai susirengusi nuvyko pasveikinti Elžbietos,
kuri, kai tik išgirdo Marijos sveikinimą, pajuto kaip jos įsčiose
šoktelėjo kūdikis ir, Šventosios Dvasios pripildyta, pranašiškai
prabilo: Iš kur man ta garbė, kad mano Viešpaties motina aplanko
mane?! (Lk 1, 43). Tada to nuostabaus susitikimo džiaugsmo paveikta
ir, Dievo Dvasios įkvėpta, Marija sukūrė giesmę Magnificat, kuri
yra vienas iš Biblijos šedevrų.
Taigi, kai ir mes, remdamiesi Jėzaus ir Marijos
pavyzdžiais, stengiamės gyvenime atpažinti Viešpaties Dievo mums
skirtą valią ir ją vykdome, tuomet (jei ne iš karto, tai vėliau)
patiriame to klusnumo rezultatus: mus visur lydinčios maldos, budrumo
ir ramybės būsenos pirmiausia mums patiems liudija, kad vis dažniau
mūsų mąstymas, kalbėjimas ir elgesys atitinka Viešpaties mintis
ir Jo užmojus. Tokia kasdienė mūsų dvasinio gyvenimo pažanga mums
suteikia naujų impulsų siekti tobulėjimo aukštumų (plg. Mt 5, 48).
Taip pat pastebime, kad ir laiko, kurio mums (dėl
įvairių užsiėmimų, kartais ir ne visai naudingų) anksčiau vis trūkdavo,
dabar jo pakanka, nes mes, brangindami jį, taip jį paskirstome,
kad mūsų dienotvarkėje figūruoja iš anksto apsvarstyti maldos, darbo
ir poilsio prioritetai, kurių lankstus ir tvirtas laikymasis padeda
išlaikyti dvasinę pusiausvyrą net ir tuomet, kai mus užgula netikėti
išbandymai.
Švč. M. Marija, rengdamiesi Tavo ir mūsų Sūnaus
gimtadienio šventei, savo užtariančia malda sustiprink mus ir aplankyk
mus ypač tada, kai mums retsykiais atrodys, kad Tavo motiniško gerumo
šypsena pasislėpė už drumzlinų gyvenimo rūpesčių debesų!
Kun. Vytenis Vaškelis
© 2003 "XXI amžius"
|