Atnaujintas 2005 vasario 4 d.
Nr.10
(1311)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Tolerancija

Tolerancija – tai pakantumas oponento nuomonei ar įsitikinimui. Kalbėdami, diskutuodami kiekvienas turime savo požiūrį į ginčo objektą. Tai natūralu: ginčo dalyvių patirtis ir suvokimas tuo ar kitu klausimu gali būti nevienodi, todėl ir interpretacijos bei išvados nesutampa. Kad ginčas neperaugtų į susierzinimą, neapykantą, reikalinga tolerancija, pastangos nuomonėms suderinti ar bent priartinti.

Toleruoti būtina daug ką, tik ne blogį. Bet koks blogis kategoriškai atmestinas. Kas tylomis prasilenkia pro blogio apraiškas, tas pasiduoda jo įtakai, t.y. toleruoja. Jokiais atvejais netoleruotinas piktybinio nusikaltėlio elgesys, jei jis kenkia žmogui, visuomenei ar valstybei.

Lietuvoje gyvena įvairių tautybių žmonės: rusai, baltarusiai, lenkai, žydai, karaimai ir kt. Neteko girdėti, kad jie skųstųsi lietuvių netolerantiškumu, priešiškumu jų atžvilgiu. Deja, pasitaiko čia gyvenančių kitataučių, reikalaujančių sudaryti jiems išskirtines sąlygas politinei ir tautinei veiklai vykdyti, nors tai prieštarauja valstybės interesams. Pavyzdžiui, Pietryčių Lietuvoje gyvenančių lenkų reakcionierių reikalavimas sudaryti jiems išskirtines sąlygas savivaldai ir kitos neteisėtos akcijos nerodo jų tolerancijos. Arba Viktoro Uspaskicho posakis, jog „lietuviai durni, nes nesugeba valdyti savo šalies“, rodo ne toleranciją, o rusiškąjį bolševikinį šovinizmą, užsilikusį iš sovietinės tikrovės, kada rusai buvo vadinami vyresniaisiais broliais, turinčiais tam tikrų privilegijų.

Iškreipto socializmo irštvoje – SSRS tolerancijos sąvoka, svarstant politinius, ekonominius, kultūrinius, teisinius ir netgi buitinius klausimus, buvo gerokai iškreipta. Tai buvo netgi ne tolerancija, o aklas vergiškas pataikavimas ir besąlyginis paklusnumas. Ką pasakė ir nusprendė SSKP, buvo laikoma šventa ir nediskutuotina. Jei kas išdrįsdavo pareikšti savo nuomonę, prieštaraujančią partijos ir vyriausybės nutarimams, būdavo apšaukiamas liaudies priešu ir nubaudžiamas. Joks diktatas negali pakęsti kritikos jo adresu.

Kiek ilgėliau stabtelėkime ties tolerancija (ar netolerancija) įvairiems įpročiams, kurių mūsų buityje mirga marga. Vargu ar rastume žmogų, ypač suaugusį, neturintį kokių nors įpročių. Kiekvienas įprotis yra ilgalaikės žmogaus veiklos rezultatas. Tasai rezultatas paprastai atliepia grįžtamuoju ryšiu – skatina užsiimti kokia nors veikla. Daugelis įpročių taip įsitvirtina žmogaus elgsenoje ir veikloje, jog atrodo, lyg jie būtų įgimti. Iš tikrųjų įpročiai atsiranda, išryškėja ir įgauna pastovų turinį nuolat ką nors kartojant. Įprotis – tai polinkis dažnai kartoti kokį nors veiksmą. Iš kitos pusės, tai veiksmas, įsitvirtinęs žmogaus elgesyje ir tapęs jo reikme.

Įpročių yra didžiulė įvairovė. Vieni jų teigiami, kiti neigiami, dar kiti gali būti neutralūs. Šįkart pakalbėkime apie neigiamus, žalingus įpročius, kuriuos, kad ir kaip būtų keista ir nesuprantama, kai kas bando toleruoti. Neigiami įpročiai pridaro daugiausia nemalonumų ir pačiam individui, juos dažnai kartojančiam, ir kitiems žmonėms. Daugelis neigiamų įpročių pakerta žmogaus moralę, palaužia sveikatą, sukelia disharmoniją tarpusavio santykiuose, griauna šeimos, aplinkinių žmonių ir netgi valstybės egzistencijos pamatus.

Vieni pavojingiausių ir, deja, pas mus labiausiai įsišaknijusių įpročių yra girtavimas ir narkomanija. Įvairios nelaimės, traumos, savižudybės ir nužudymai, šeimų irimai ir kt. – tai alkoholio, kvaišalų ilgalaikio vartojimo padariniai. Laikinas, tačiau klastingas malonumas neretai baigiasi tragiškai. Deja, kai kas, užuot kovojęs prieš šį įprotį, bando jį toleruoti. Net Seime buvo bandyta svarstyti ir priimti nutarimą dėl leidimo gaminti naminę degtinę. Tokia tolerancija galėtų atnešti toli siekiančios žalos tiek visuomenei, tiek ir valstybei.

Taip pat netoleruotinas įprotis rūkyti. Rūkaliai ne tik patys nuodijasi širdžiai pavojingu nikotinu, bet ir kitus nuodija. Užkietėję rūkaliai, nebranginantys savo sveikatos, turėtų bent kitus gerbti ir jų sveikatą tausoti.

Alkoholikams, narkomanams ir rūkaliams labai praverstų Diogeno patarimas: malonumų, kaip ir druskos, reikia turėti su saiku. O dar labiau tiktų frazė: alkoholiui, narkotikams ir tabakui – mirties nuosprendį! Jie tik to ir verti, nes patys neretai nustumia bevalį žmogų į pirmalaikę mirtį arba ją pagreitina. Deja, dar daug kas šiuos žalingus įpročius toleruoja arba bent nemačiom negirdom pro juos praeina.

Slogų įspūdį daro žmogaus įprotis keiktis. Atrodo, kalba ramiai, be emocinės įtampos, o vis dėlto ima ir įterpia keiksmažodžių. Lyg kokia epidemija paplitęs įprotis šiukšlinti gimtąją kalbą rusiškais keiksmažodžiais. Keikiasi tėvai nesivaržydami, iš įpročio, neatsilieka ir jų vaikai. Ar kalba buitinėmis temomis, ar kritikuoja valdžią, ar ramiai dalijasi įspūdžiais – be rusiškų keiksmažodžių neišsiverčia. Bent jau lietuviškai užsikeiktų, nors irgi nekultūringa ir netgi nuodėminga. Juk rusiški keiksmažodžiai yra vieni nepadoriausių, šlykščiausių keiksmų. Manau, jog šią negerovę nesunku būtų išgyvendinti. Tereikia įstatymus leidžiančiajai valdžiai (gal užtektų ir rajoninio lygio valdžios) tarti lemiamą žodį: „gana keiktis!“ – ir šis įprotis kaipmat būtų išgyvendintas. Be abejingumo, be tolerancijos. Teigimas, kad tai būtų žmogaus teisių pažeidimas, čia visai ne vietoje.

Jokiais atvejais netoleruotini melagiai ir šmeižikai. Gaila, bet tokių parazituojančių individų rastume ir aukščiausiojoje valdžioje. O mes lyg ir nepastebime jų ir dėl šventos ramybės toleruojame jų ydas. Juk visokių blogybių nutylėjimas – tai savotiškas nebylus pritarimas joms.

Kultūringas žmogus visada stengiasi kontroliuoti ir valdyti savo įpročius, teigiamiems suteikdamas kuo daugiau skaidrumo, o neigiamus atkakliai šalindamas. Tik šitaip įmanoma išlaikyti dvasinę pusiausvyrą ir sutvirtinti moralės pagrindus. Nuolatinė savikontrolė yra aukštos kultūros laidas: ji padeda įsisąmoninti žalingų įpročių pavojingumą žmogiškajam orumui ir prestižui.

Nepiktnaudžiaukime tolerancija ten, kur nereikia, kad po jos skraiste negalėtų slėptis sukčiai, vagys, melagiai, šmeižikai ir kitokie moraliniai iškrypėliai.

Antanas MARČIULAITIS

Ilgakiemis, Kauno rajonas

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija