Atnaujintas 2005 birželio 15 d.
Nr.46
(1347)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Šiauliečių Stasio Šalkauskio premija

Apolonija Nistelienė

Prof. Leonidas Donskis pasirašo
laureatų knygoje. Dešinėje –
Lietuvos kultūros fondo
pirmininkas Hubertas Smilgys

Atgimimo metais – 1991-aisiais – Lietuvos kultūros fondo Šiaulių krašto taryba ir Šiaulių miesto savivaldybė įsteigė premiją už tautos kultūros, meno, filosofinės minties turtinimą ir ugdymą, skiriant iš Šiaulių kilusių ar su Šiauliais glaudžiai susijusių žmonių mokslinei ir kultūrinei veiklai pažymėti.

Premijai įvardyti dairytasi garsių ir garbingų šiauliečių vardų. Apsistota ties prof. S.Šalkauskio asmenybe. Jo mokslinė bei pedagoginė veikla, jo idėjų aktualumas šioms dienoms, tiesiog jo vardas, tapęs idealaus žmogaus simboliu, yra Šiaulių pasididžiavimas. S.Šalkauskio tėvai gyveno Šiauliuose, visi vaikai – penkios mergaitės ir keturi berniukai – lankė Šiaulių gimnaziją. Stasys, studijuodamas Maskvoje teisę, o vėliau Friburge filosofiją, atostogaudavo Šiauliuose. Susirgęs iš Vilniaus grįžo į tėvų namus su visa šeima. Šiauliuose profesorius mirė. Palaidotas Senosiose miesto kapinėse. Todėl ir nesvyruota, pasirenkant įsteigtai premijai Stasio Šalkauskio vardą. Premiją nutarta teikti kas antri metai, S.Šalkauskio gimimo dieną – gegužės 16-ąją.

Tai nauja premija, ne tęsinys 1968 metais išeivijoje Ateitininkų sendraugių įsteigtos S.Šalkauskio kūrybinės premijos Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 50-mečiui paminėti. Ją gavo žymūs LKMA veikėjai: 1968 metais – J.Girnius, 1970 m. – S.Sužiedelis, 1977 m. – J.Grinius, 1981 m. – A.Damušis.

Pirmuoju šiauliečių premijos laureatu 1991 metais tapo Romualdas Ozolas, kilęs iš Šiaulių krašto, filosofas, kultūros veikėjas. Savo kalboje jis sakė: „S.Šalkauskis man yra ir bus tikro mąstytojo pavyzdys. Atrodytų keista: manantis, kad pasaulio Apokalipsė neišvengiama, suprantantis, kokia trapi Lietuvos ateitis, S.Šalkauskis yra optimistas – gyvenimu giliai tikintis žmogus. Svarbiausia – sugebėjimas mąstant pažinti tiesą. Jo mąstymo apibrėžtumas ir aiškumas – kelias į ją. Kiek sudėtingiausių klausimų spėjo apmąstyti silpnos sveikatos stipruolis, dirbęs už kelis, kad greičiau likviduotų savo tautos atsilikimą, susikaupusį per šimtmečius ir vergovėj, ir skurde! S.Šalkauskis visada buvo toks didelis, kad ir šiandien stovi virš mūsų. Mes tilpom ir tebetelpam jo apibrėžtyse ir jo metmenyse. S.Šalkauskis padarė su kaupu. Mes savo darbų dar neatlikom“.

Antroji S.Šalkauskio premija 1993 metais įteikta prof. dr. Arvydui Žygui (tuomečiam Ateitininkų federacijos pirmininkui, Vytauto Didžiojo universiteto dekanui). Iš kun. J.Borutos, SJ (vėliau vyskupo), pristatymo: „Jaunasis mokslininkas į Lietuvą iš JAV atvyko tam, kad galėtų įgyvendinti S.Šalkauskio idėjas, atgaivintų ateitininkiją, kurią S.Šalkauskis vadino antruoju tautos atgimimu. Arvydo visa veikla skirta jaunimui. Su paskaitomis ir stovyklomis jis apkeliavo visą Lietuvą“. O pats laureatas sakė: „Aš tikrai nesu vertas šitos premijos. Ją priimu už visą ateitininkiją. Už visus tuos, kurie tyliai dirbo. Nepraraskim vizijos, kad Lietuva prisikels naujam gyvenimui, dvasiniam gyvenimui“.

Trečioji S.Šalkauskio premija 1995 metais suteikta šiauliečiui menotyrininkui Vyteniui Rimkui (dabar Šiaulių universiteto profesoriui). Jis kalbėjo: „S.Šalkauskio ir jo aplinkos istorija – tai ir mūsų istorija. Įžymių žmonių vardas ir jų veikla tampa gimtinės, miesto, tautos savastimi. Atsirado Šalkauskio gatvė, dailininko Vitolio Trušio sukurtas mozaikinis portretas, jo vardas suteiktas vienai vidurinei mokyklai, įsteigta jo vardo premija“.

Ketvirtąja S.Šalkauskio vardo premija nominuotas Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius. Antropologijos profesorius A.Žygas gražiai pristatė ir plačiai apibūdino naująjį laureatą. O patsai laureatas kalbėjo: „Esu įsitikinęs, kad ne tik Evangelija, bet ir filosofų S.Šalkauskio, A.Maceinos, J.Girniaus mintys palaikė mumyse gyvą dvasią ir skatino nestovėti sudėjus rankų, kai priešas naikina tautą ir Bažnyčią. S.Šalkauskis matė, kad Nepriklausomoje Lietuvoje tarp inteligentų kerojo materializmas ir stokojo pasiaukojimo tarnauti žmonėms. Profesorius kūrė Gyvosios dvasios sąjūdį ir į jį kvietė įsitraukti jaunąją Lietuvos inteligentiją. O ką daryti šiandien, kai iškovota laisvė naudojama ne tautos statybai, o jos griovimui, kai demoralizuojamas jaunimas, kuris rytoj kurs naująją Lietuvą? Labai noriu to, ko norėjo S.Šalkauskis – kad Gyvoji dvasia plazdėtų jaunose širdyse ir jose žadintų idealizmą, meilę krikščioniškoms vertybėms, dvasinį tvirtumą atsispirti Rytų ar Vakarų antikultūrai“.

1999 m. gegužės 16 d. Filharmonijos salėje Hubertas Smilgys paskelbė, kad tų metų Šalkauskio premija Lietuvos kultūros fondo Šiaulių krašto tarybos ir šios premijos skyrimo komisijos nutarimu paskirta istorikei, Lietuvos genocido tyrinėtojai Nijolei Gaškaitei-Žemaitienei. Naująją S.Šalkauskio premijos laureatę ir jos nuveiktus darbus pristatė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinė direktorė Dalia Kuodytė.

Jautriai kalbėjo ir pati premijos laureatė: „Mano kartai S.Šalkauskio vardas nebuvo įrašytas atminties kloduose. Tai buvo kitas pasaulis, egzistavęs anapus laiko ir realybės. Todėl, kai pirmą kartą Senosiose Šiaulių kapinėse aplankiau profesoriaus kapą, jo žemiškas tikroviškumas niekaip nesisiejo su tuo lietuviškosios kultūros įvaizdžiu, kurį iš menkų nuotrupų (lageriuose) bandėme susikurti savyje. Tada pagalvojau visiškai proziškai: laimingas S.Šalkauskis, miręs laiku – nespėjęs pakliūti į sovietinio totalitarizmo mėsmalę. Sovietiniai cenzoriai, negalėdami nepripažinti, kad S.Šalkauskis vienodai smerkė nacionalistinį fašizmą ir kosmopolitinį bolševizmą, tokias filosofo pažiūras traktavo taip: „Šlykštus antitarybinis draikalas, demokratiniai sapaliojimai, klerikalinės ideologijos prasiveržimas (K.Ambrasas, Z.Grigoraitis, L.Burokas).“ Premijos paskyrimą už partizaninio karo tyrinėjimus laikau viltingu ženklu, kad į mūsų istorinę savastį grįžta vardai tų, kurių savivoką S.Šalkauskis ir A.Maceina iškristalizavo savo idėjomis…“

N.Gaškaitė-Žemaitienė – penktoji S.Šalkauskio premijos laureatė ir pirmoji tarp laureatų moteris. Apie jos darbo prasmę ir reikšmę daug gerų žodžių pasakė pirmasis laureatas R.Ozolas, išskyręs tris Lietuvai nepaprastai svarbias vertybes – knygnešius, savanorius ir partizanus. Labai šiltai sveikino ankstesni laureatai profesoriai A.Žygas ir V.Rimkus bei Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis ir dr. Julius Šalkauskas.

2001 m. gegužės 16 d. Filharmonijos salėje buvo įteikta šeštoji S.Šalkauskio premija Šiaulių universiteto profesoriui kalbininkui, turinčiam didelį autoritetą tarp lituanistų, pedagogui – daugelio vadovėlių mokykloms autoriui Vytautui Sirtautui. Laureatą sveikino tos pačios premijos ankstesni laureatai R.Ozolas, V.Rimkus, A.Žygas, J.Šalkauskas. Tradiciškai aplankytas profesoriaus kapas ir Katedroje dalyvauta kun. A.Žygo aukotose šv. Mišiose.

Septintąją S.Šalkauskio premiją komisija skyrė Respublikos prezidentui Valdui Adamkui. Ją 2003 m. gegužės 16 d. labai iškilmingai įteikė Šiaulių universiteto Baltojoje salėje. Šiltai sveikino kun. prof. A.Žygas. J.Šalkausko sveikinamoji kalba buvo kiek šaltesnė: V.Adamkus – vienas iš liberalios Šviesos-Santaros organizatorių. S.Šalkauskis – katalikiškosios ideologijos teoretikas ir organizatorius. Tarp šių ideologijų išeivijoje vyko nuolatinė kova. Šių nesuderinamų savo ideologijomis vardų sugretinimą šalia daugeliui sukėlė nusistebėjimą, nors labai viešai ir nebuvo prieštaraujama. Vėl tyliai rezignuojama.

Šiemet, gegužės 16-ąją – S.Šalkauskio gimimo dieną, Šiaulių S.Šalkauskio vidurinės mokyklos salėje Lietuvos kultūros fondo pirmininkas Hubertas Šmilgys paskelbė aštuntąjį S.Šalkauskio premijos laureatą Leonidą Donskį, kaip UNESCO tolerancijos ambasadorių Lietuvoje, šių dienų intelektualą ir populiarų politikos komentatorių. Piniginę premiją įteikė Šiaulių meras Vytautas Juškus.

Auditorijai naująjį laureatą pristatė Šiaulių universiteto profesorius Gintautas Mažeikis, išvardydamas pristatomojo mokslo vardų, titulų, pareigų, parašytų knygų įspūdingai ilgą sąrašą. Sveikinimus pradėjo Šiaulių vyskupas E.Bartulis. Po jo naująjį laureatą sveikino ankstesnieji laureatai: Kauno arkivyskupas S.Tamkevičius, profesoriai kun. A.Žygas, V.Rimkus, V.Sirtautas.

Prof. L.Donskis savo inauguracinėje kalboje sakė: „Priimu S.Šalkauskio premiją su dėkingumu ir pasididžiavimu. Tai premija, pavadinta vardu, kuris man yra pasiaukojimo savo visuomenei ir kultūrai pavyzdys. (…) Man tekusią garbę priimu kaip ženklą, jog mano minties ir veiksmo kryptis palaikoma mano kolegų ir bendrapiliečių. (…) S.Šalkauskis yra žinomas kaip katalikiškas filosofas, religinis mąstytojas. Pridurčiau: kaip aukšto lygio kultūros filosofas, savo veikalais išugdęs ištisą Lietuvos kultūros filosofų kartą. (…) S.Šalkauskis buvo europinio masto intelektualas, kuklumo ir inteligencijos fenomenas. (…) Jis pelnytai vadinamas ne tik kultūros, bet ir pedagogikos filosofu. (…) Jo asmenybė leidžia suvokti, kokia buvo Europa tarp dviejų pasaulinių karų. (…) Iš anos Lietuvos galima pasimokyti pasiaukojimo savo šaliai – iš inteligentijos, turėjusios neginčytiną autoritetą visuomenėje. (…) Iki šiol, deja, neturime tokių viešųjų intelektualų, kurie savo įtaka visuomenei prilygtų S.Šalkauskiui. Autoriteto krizė nūdienos Lietuvoje yra gilesnė. (…) Galima būti puikiu specialistu ir žinovu, bet nedalyvauti visuomenės gyvenime. Dar daugiau – kai intelektualai yra išdavę žmoniškumą. (…) Tiesos paieškos, neturint vertybių, yra beprasmės“.

Iškilmės baigtos 2000 metais mirusios S.Šalkauskio premijos laureatės N.Gaškaitės-Žemaitienės pagerbimu tylos minute.

Po S.Šalkauskio kapo aplankymo Senosiose kapinėse, dalis iškilmės dalyvių dalyvavo Katedroje vysk.E.Bartulio už visus laureatus celebruotose šv. Mišiose ir išklausė jo homiliją apie S.Šalkauskio, tiesiausios linijos kataliko, Gyvosios dvasios sąjūdžio organizatoriaus, Sekmines laikiusio to sąjūdžio specialia švente, skaisčią asmenybę. O šiais metais S.Šalkauskio gimtadienis sutapo su Sekminėmis.

Taip pat šiais metais premijos įteikimo iškilmės turėjo įžangą – konferenciją S.Šalkauskis ir Lietuvos politika Šiaulių universiteto Humanitarinio fakulteto S.Šalkauskio auditorijoje. Pranešimai: A.Gumuliausko Vidurio politinių jėgų ištakos tarpukario Lietuvoje, G.Mažeikio Patriotizmas doktrininiu ir visuotinių idealų požiūriu: „S.Šalkauskis kūrė susitelkusią patriotinę tautinę visuomenę, kuri turėjo būti atvira kitoms tautoms, žmonijai, siekti aukščiausių idealų įgyvendinimo. (…) Tačiau šiandien jo pasiūlyta taktika neveiksminga dėl esmingo bet kurių informacinių pranešimų reikšmingumo pasikeitimo…“ S.Šimaitis Apie tautos pašaukimą visuotiniame žmonijos gyvenime: „Individas, tauta ir žmonija jungiasi tautinės civilizacijos pamatuose. Joks kitas visuomeninis darinys nėra taip glaudžiai ir artimai susijęs su individu, kaip tauta. Mylėdami savo tautą, mokomės mylėti žmoniją. (…) Istorija lietuvių tautai skyrė kurti Rytų intuityvumo ir Vakarų racionalumo sintezę, didžiai reikalingą Europos kultūrai, ir tuo prabilti į pasaulį“.

Gaila, kad prelegentai profesoriai skaitė tik profesoriams. Jaunimo – studentų ir visuomenės beveik nebuvo. Gal per maža informacijos spaudoje ir fakultetuose, net universiteto savaitraštyje. S.Šalkauskis juk labiausiai mylėjo jaunimą, nes iš jo tikėjosi Lietuvai dvasinio elito.

S.Šalkauskio gimimo 110-ųjų metinių proga Šiauliuose vykusios mokslinės konferencijos pranešimai išspausdinti 1996 metų LMA žurnalo Filosofija/Sociologija (Nr. 4). 1998 metais išleista J.Šalkauskienės atsiminimų knyga Į idealų aukštumas. 1960 metais Niujorke išleista Juozo Ereto knyga Stasys Šalkauskis. Apie 1970 metus profesoriaus gerbėjas Paulius Guga Panevėžyje J.Ereto knygą perspausdino rašomąja mašinėle keliolika egzempliorių. Karolis Dineika rašė atsiminimus – papildymą J.Ereto knygai. Filosofo gimimo šimtųjų metinių proga LKMA Romoje išleido Filosofines studijas, 1991 metais – Pedagogines studijas, kurios 1992 metais pakartotos Vilniuje. Prieškario Lietuvoje prof. S.Šalkauskis išleido visas savo parašytas knygas. Apie 1960 metus Antanina Šalkauskaitė (profesoriaus sesuo ir sekretorė) dovanojo 1000 puslapių Logikos paskaitų rankraštį-segtuvą J.V.Nisteliui, kurį 1988 metais A.Nistelienė, pritariant J.Šalkauskienei, dovanojo Vilniaus universiteto bibliotekos rankraščių skyriaus S.Šalkauskio fondui. Daug mokslinių straipsnių apie S.Šalkauskį išspausdinta LKMA suvažiavimo darbuose, ypač 15-ame tome. Pats profesorius daug spausdinosi anuomečiame Židinyje.

Lietuvos kultūros fondo pirmininkas H.Smilgys prieš 15 metų įsteigta premija siekė įamžinti S.Šalkauskio atminimą, jo autoritetu pagerbiant ir paskatinant mūsų laikotarpio kultūros, meno, filosofinės minties šviesuolius.

Anuomet Nepriklausomoje Lietuvoje prof. S.Šalkauskis nebuvo vienišas, o gausiai apsuptas jį gerbiančių, jo idealus vertinančių bendraminčių, bičiulių, mokinių, sekėjų. Tai A.Dambrauskas-Jakštas, vyskupai M.Reinys, P.Bučys, K.Paltarokas, profesoriai J.Eretas, P.Dovydaitis, K.Pakštas, P.Kuraitis, V.Sezemanas, L.Karsavinas, V.Šilkarskis, kunigai S.Yla, A.Lipniūnas, būsimieji daktarai J.Girnius, A.Maceina, Z.Ivinskis, J.Grinius, J.Ambrazevičius, P.Dielininkaitis, I.Skrupskelis, K.Dineika ir kiti žinomi ir nežinomi šviesuoliai. Tik trumpai jiems teko kartu veikti. Žiaurūs okupacijų vėjai juos visus išpustė – vienus į Rytus, kitus į Vakarus, trečius Amžinybėn. Todėl, minint S.Šalkauskį, negalima tylomis praeiti pro aną šviesuomenę, kurios spindėjimas pasiekia ir mūsų dienas, ne vien liaupsinti anuomečius ir šiandieninius masoniukus (B.Railos terminas).

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija