2012 m. liepos 13 d.    
Nr. 28
(2003)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai

Mortuos voco, vivos plango

Mirusiuosius šaukiu, gyvus apverkiu (V. Mykolaitis-Putinas)

Kasdien mus pasiekia milžiniškas srautas žinių apie įvykius Lietuvoje ir pasaulyje, vyksta įvairūs minėjimai ir jubiliejai.

Deja, ne visos žinios būna džiaugsmingos, nemažai ir skaudžių. Kažkaip pamirštama, kad ant tėvynės laisvės aukuro sudėta daug ašarų, kraujo ir gyvybių. Netekome daugiau nei 700 tūkst. žmonių. Vien partizanų Lietuvos miškuose žuvo apie 22 tūkst.. Dalis pateko į nelaisvę ir buvo KGB rūsiuose sušaudyti arba kentėjo lageriuose. O kiek grėsmingų naktų ir dienų 1991 metais, vaduojantis iš sovietų, budėta prie Seimo ar kitų objektų Vilniuje. Žmonės meldėsi, giedojo, dainavo... Jie visi buvo pasiryžę kovoti ir nepasitraukti.

Jau praėjo 22 laisvos Lietuvos metai (kaip, beje, ir pirmosios Respublikos). Beliko labai mažai gyvų kovotojų – dauguma jau amžinybėje... Bet ir jų šiandien nemini Lietuvos valdžia – bando numarinti jų atminimą ir tyliai užmiršti. Neseniai, prieš keletą dienų, minėjome 1941 metų sukilimą. Tačiau nei vieno aukšto valdžios pareigūno, nei vieno aukšto rango kariškio minėjime nebuvo. Atrodo, jog tie, kurie ruošė šį minėjimą, pabūgo ir šventę pradėjo Vilniaus karininkų ramovėje be šv. Mišių bažnyčioje. Pabūgo akademikų pajuokos, kaip ir po prof. J. Ambrazevičiaus perlaidojimo. Pavardę į Brazaičio pakeitė dar Lietuvoje, slapstydamasis nuo gestapo.

Lietuva, smarkiai nukraujavusi, tyli ir kenčia. Mažai beliko tokių, kurie kovoja už savo teises. Nespėjo žmonės atsikvošėti po nusikalstamų Garliavos įvykių, o čia ir vėl tarsi perkūnas iš giedro dangaus: 2012 m. birželio 11 d. vadinamieji akademikai paskelbė atsišaukimą apie tariamai nereikalingas išlaidas per prof. J. Ambrazevičiaus perlaidojimą. Pasirašė net 42 žmonės. Perskaičius pasirašiusiųjų pavardes paaiškėjo, kad dalis iš jų yra aiškūs bolševikai, kiti atrodantys geri žmonės. Bet kaip jie pasirašė šitą gėdingą atsišaukimą? Atrodo, kad kai kurie iš jų turėtų atsiimti savo parašus ir šitoje akcijoje nedalyvauti. Buvęs Seimo narys A. Patackas šiuos visus žmones pavadino kvislingais. Man atrodo, jog geriau tinka rusiškas žodis – bolševikai. Skaudžiai išgyveno ir visi laisvės kovotojai, praleidę konclageriuose skausmingas kančios dienas, o daugelis ir kaulus paliko svetur. Gerbiami akademikai, jūs visiškai nesisielojate dėl tautos likimo, nes akivaizdžiai ruošiama nauja okupacija. Tačiau mes primename jums visiems, kad mes savo lyderius laidosime be jūsų ir Maskvos leidimo.

Dabar jums pirmas klausimas. Ką jūs gero padarėte Lietuvai, kai ji buvo žudoma ir pusgyvė išmetama ant gatvės grindinio? Jau 22 metai Lietuvoje platinamas alkoholis ir narkotikai. Ar užmiršote, kad 2009-ųjų išvakarėse per 30 minučių buvo iššaudyta fejerverkų už 3 mln. litų? O gal didelė dauguma tų pinigų nusėdo į privačias kišenes? Turbūt matėte ir sulankstytus vamzdžius prie Neries, kainavusius apie 200 tūkst. litų? Bet jums nerūpi švaistomos mūsų lėšos.

Turbūt užmirštate, kad M. A. Brazauskas sumanė pasistatyti sau paminklą – Valdovų rūmus. Iš pradžių buvo numatyta 120 mln. litų, o dabar jau išleista 400 mln. ir dar bus leidžiama. Ar reikėjo kolaborantui A. Brazauskui suteikti garbės piliečio vardą Rokiškyje ir Kaišiadoryse? Ar reikėjo Mažeikių parką pavadinti jo vardu? Kažkoks „išminčius“ siūlė Brazausko vardu pavadinti Kaišiadoris. Tai puikiai būtų skambėję: Brazausko katedros vyskupas Juozas Matulaitis! O kam reikėjo išleisti pinigus, pervadinant vidurinę mokyklą Brazausko vardu? Jau dabar kalbama, kad šita gimnazija auklės ateičiai kolaborantus. Taigi jums, mokslininkai, tiktų dabar tylėti, o ne spjaudyti ant savo Tėvynės didvyrių.

Lietuva buvo išskirtinė šalis Europoje, nenukentėjo nė vienas tardytojas, prokuroras ar teisėjas. Žmonės teismą paliko Dievui. Tad visi nusikaltėliai manė, kad šitie krikščionys yra silpni ir jų nebaus. Noriu priminti, kaip Olandija pasielgė su kolaborantais. Apie po karo įvykusius įvykius toje šalyje apžvalgininkė Inga Volskytė rašo: „Karui baigiantis be teismo nužudyta 10 asmenų. Buvo internuota 150 tūkst. asmenų, kaltinamų kolaboravimu. Dar 1870 metais Olandijoje panaikinta mirties bausmė vėl buvo įvesta. Ypatingieji teismai paskelbė 140562 nuosprendžius, iš jų 154 asmenims buvo paskirta mirties bausmė, 148 nuteisti kalėti iki gyvos galvos. Mirties bausmė įvykdyta 40 asmenų. 49920 olandų nuteisti kalėti arba pritaikytos kitos sankcijos. Iš 39 tūkst. žmonių atimtos pilietinės teisės – aktyvi ir pasyvi rinkimų teisė. Asmenims, dirbusiems vokiečių karinėje ir valstybinėje tarnyboje (40 tūkst.), atimta pilietybė, kartu ir visiems jų šeimų nariams. Apie 18 tūkst. valstybės tarnautojų buvo atleista iš darbo. Dar 1995 metais Olandijoje 50 tūkst. kolaborantų neturėjo rinkimų teisės. Ypatingieji teismai paskelbė daugiau nei 14 tūkst. nuosprendžių“ („Lietuvos Aidas“, 2012 01 28).

Reikia priminti ir žydams, jog prof. J. Ambrazevičiaus-Brazaičio byla buvo svarstoma JAV Senate ir jokių nusikaltimų prieš žydų tautą iš jo Vyriausybės pusės nebuvo rasta. (Gaila, kad šitas jau seniai priimtas Senato nutarimas mūsų spaudoje buvo paskelbtas tik po J. Brazaičio perlaidojimo). Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje žydų niekas nepersekiojo ir, priešingai, kuomet Europoje išvarė žydus, LDK juos priėmė. Nepersekiojo žydų Lietuvoje ir carinės okupacijos metais. O 1940 m. birželio 15 d. sovietams okupavus Lietuvą, mūsų valstybės nebebuvo, tad kam mus kaltinti? Kalbėjau su vienu žydu, kuris buvo kalėjęs vokiečių konclageriuose. Klausiau, ar tie sovietų tardytojai yra žydų tauta ar pavieniai asmenys. Tada jis atsakė, kad tai yra pavieniai asmenys. Jam sakiau, jog šitą normą reikia taikyti ir lietuviams. Be abejo, buvo atskiri asmenys, šaudę žydus. Jų motyvai buvo įvairūs. Buvo ir tokių, kurie vos išėję iš kalėjimo, prisiminę žydus tardytojus ir visas iškęstas kančias, liejo pyktį ir ėjo šaudyti žydų.

Konclageriuose su žydais sugyvenome labai draugiškai. Pavyzdžiui, Abezės lageryje žydas gydytojas Leonidas Krimskyj, kurio tėvas anksčiau buvęs Juodosios jūros vyr. politvadovas, o 1937 metais buvo sušaudytas. Lietuvis gydytojas Vladas Šimkūnas drauge su Leonidu Krimskyj lageryje gelbėjo ir lietuvius, ir žydus.

1944 metais M. Krupavičius drauge su buvusiu žemės ūkio ministru A. Aleksa parašė vokiečių valdžiai memorandumą, kad vokiečių administracija nepersekiotų žydų. Kun. M. Krupavičius buvo areštuotas ir nuteistas mirties bausme. Atsitiko taip, kad M. Krupavičiui lageryje laukiant nuosprendžio, Anglijos karinė aviacija subombardavo Tilžės kalėjimų administracijos pastatą, garbiojo kunigo bylos nebeliko – tai išgelbėjo nuo žūties: kun. M. Krupavičius kalėjime išbuvo iki 1943 metų, o paskiau gestapas jį nuvežė į Bavarijos Regensburgo miesto moterų vienuolyną ir uždarė, iš ten amerikiečiai jį išlaisvino.

Lietuvoje Gaono muziejus išleido knygą „Žydų persekiojimas 1941–1944 m.“, kuri verta rimto dėmesio. Taigi, pagal žydų duomenis, 159 dvasininkai (vyskupai, kunigai ir vienuoliai) gelbėjo žydus. Vien kunigas salezietis Bronius Paukštys išgelbėjo apie 200 asmenų (duomenys iš žydų archyvų). Siūlome paskaityti Lietuvos katalikų mokslų akademijos metraščio 14-ąjį tomą. Ten surašyta, kiek kunigų buvo areštuota ir sunaikinta. Pagal nepilnai surastus duomenis, net 3500 lietuvių gelbėjo žydus.  Reikia atminti, jog už žydų gelbėjimą vienam šeimos nariui pakliuvus į gestapo rankas, buvo sunaikinama visa šeima. Verta susipažinti su istoriko dr. Arūno Bubnio straipsniu „Lietuvos kunigai žydų gelbėtojai“ (LKMA metraštis, 27 tomas, 2005 m.). Galima teigti, sako istorikas A. Bubnys, kad iš visų socialinių sluoksnių ir profesijų vieni aktyviausių žydų gelbėtojų buvo dvasininkai. Net ir žiauriausio smurto metais jie liko ištikimi krikščioniškiems artimo meilės principams ir, pasak vieno autoriaus, „atšipino giltinės dalgį“. Šie žmonės gelbėjo ne tik žydus, bet ir mūsų tautos garbingumą.

Baigdamas šias mintis, norėčiau kai ką patarti:

1. Būtina kuo daugiau skaityti ir sužinoti apie tragišką, bet garbingą mūsų Tautos praeitį. Mes padėjome ir sovietų vaikams, ir vokiečiams, kurie atklydo karo metu į okupuotą Lietuvą, taip pat ir žydams. Kai dabar visi puola Lietuvą, kaip mažą valstybę, turime žinoti, kaip apsiginti.

2. Taip pat turime priminti, kad lietuvių tauta niekada žydų nepersekiojo ir nesiruošia persekioti. Antisemitizmas Lietuvoje yra dirbtinas. Nesenai Kaune areštuotas Jonas Grinius, kuris internete parašė 10 tūkst. komentarų, kurie dar ir dabar yra „Lietuvos ryto“ svetainėje. Jis iškoneveikė Dievą, šventuosius, Bažnyčią ir Popiežių, ir net žydus. Už tai jis atiduotas teismui. O į Dievo ir šventųjų niekinimą Lietuvos teisėtvarka nekreipia dėmesio. Taigi kyla išvada, kad naudojamas dvigubas standartas – lietuviai padaromi kaltais, o kitų nusikaltimai pamirštami.

Mes tikime į Dievą ir daug kentėjusią Tėvynę ir darysime viską, kad Lietuvoje nebūtų liejamas kraujas ir skleidžiama neapykanta.

Dieve, mums padėk.

Mons. Alfonsas Svarinskas,
Vyčio kryžiaus ir Šaulių Žvaigždės ordinų kavalierius

2012 m. liepos 2d., Vilnius

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija