2012 m. liepos 13 d.    
Nr. 28
(2003)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai

Pašaukimų pastoracijos orientyrų pristatymas Vatikane

Mindaugas BUIKA

Popiežius Benediktas XVI, kaip
Romos vyskupas, per Pašaukimų
sekmadienį, kasmet pašventina
naujus kunigus savo diecezijai

Afrikoje dabar ypač gausu
dvasinių pašaukimų. Nigerijos
vyskupas su ką tik įšventintais
kunigais

Katalikiškojo ugdymo
kongregacijos prefektas kardinolas
Zenonas Grocholevskis

Kunigo sakramentinio šventimo apeigos

Vyskupas ir ką tik
įšventinti kunigai

Nuolatinis iššūkis Bažnyčiai

Plataus tarptautinės katalikiškos žiniasklaidos ir visuomenės dėmesio susilaukė Vatikane paskelbtas Katalikiškojo ugdymo kongregacijos dokumentas „Pastoraciniai orientyrai pašaukimų į kunigišką tarnystę skatinimui“, kurio reikšmę reikėtų vertinti naujosios evangelizacijos uždavinių ir artėjančių Tikėjimo metų perspektyvoje. Birželio 25 dieną Šventojo Sosto spaudos biuro salėje surengtame pristatyme, dalyvaujant minėtos dikasterijos vadovams – prefektui lenkui kardinolui Zenonui Grocholevskiui, sekretoriui prancūzui arkivyskupui Žanui Lui Briugė OP ir jo pavaduotojui italui monsinjorui Andželui Vinčensui Zaniui – buvo paaiškinta, kad šis direktyvinis dokumentas pradėtas rengti 2008 metais, reaguojant į nacionaliniams episkopatams išsiuntinėtos anketos atsakymus bei gautus pasiūlymus.

Be šių konsultacijų dėl dvasinių pašaukimų sielovados aktualumo bei pripažinimo, kad ji būtų gerai teologiškai pagrįsta ir atitiktų kunigiškos tarnystės tapatumą, rengiant minėtąjį dokumentą dalyvavo Tautų evangelizavimo, Rytų Bažnyčių, Pašvęsto gyvenimo institutų ir Dvasininkijos reikalų kongregacijos. Su galutiniu dokumento tekstu susipažino ir jį patvirtino popiežius Benediktas XVI kovo 25 dieną, kai buvo minimos Apaštalinio paraginimo dėl kunigiškos tarnystės plėtros „Pastores dabo vobis“ dvidešimtosios metinės. Taip pat paminėtina, kad šis „Pastoracinių orientyrų“ paskelbimas ženklina Popiežiškosios kunigiškų pašaukimų sielovados struktūros įkūrimo (1942 metais) 70-mečio sukaktį. Jos pagrindu daugelyje nacionalinių vyskupų konferencijų vėliau buvo įkurtos ir iki šiol aktyviai darbuojasi vietinės pašaukimų skatinimo institucijos, nuo kurių veiklos efektyvumo daug priklauso dvasininkijos gausa. Be abejonės, kiekvienu atveju svarbiausias yra gyvybingas liudijimas tikinčiųjų bendruomenėje, kuri savuoju įsipareigojimu skleisti Dievo meilę sudaro sąlygas įgyvendinti Dievo šaukimą, „kuris kviečia žmones pasišventimui ir misijai“. Štai todėl aktualios yra bendrosios naujojo evangelizavimo iniciatyvos gaivinant tikėjimą sekuliarizuotoje aplinkoje.

Spaudos konferencijoje, pristatydamas „Pastoracinius orientyrus“, kardinolas Z. Grocholevskis paaiškino, kad dokumentas yra sudarytas iš trijų dalių. Pirmojoje analizuojama dabartinė kunigiškų pašaukimų situacija pasaulyje ir atitinkamos pastoracinio veikimo formos. Antrojoje dalyje išsamiau aptariamas kunigiškos tarnystės tapatumas, kuris laicistinėje aplinkoje neretai suvokiamas labai paviršutiniškai, o trečiojoje dalyje pateikiamos konkrečios nuorodos pašaukimų sielovados stiprinimui. Raktas į šio teksto supratimą glūdi idėjoje, kad „pašaukimų kunigystei skatinimas yra nuolatinis iššūkis Bažnyčiai“, – sakė Katalikiškojo ugdymo kongregacijos prefektas. Be abejonės, kai kurie šio iššūkio bruožai dabartinėje Vakarų visuomenėje turi ypač skaudžias neigiamas apraiškas Bažnyčios gyvenime:  materialistinių ir nevaržomo konsiumerizmo nuostatų bei praktikų išsikerojimą, sekuliaristinį mentalitetą, įsivaizduojant tarsi Dievo nebūtų, šeimos krizę su radikaliu gimstamumo mažėjimu.

Gyvybingos visuomenės kūrimas

Šiuolaikinė kultūra, kuriai nepriimtinas ilgalaikis ir stabilus įsipareigojimas, silpnina jaunų žmonių pasišventimą gyvenimui pagal drąsias ir reiklias Evangelijos vertybių nuostatas, įskaitant dvasinę tarnystę. „Vakaruose yra įsivyravusi abejingumo krikščioniškajam tikėjimui kultūra, kuri nepajėgi suprasti pašaukimų ypatingam pasiaukojimui vertės“, – pabrėžiama naujajame dokumente. Jame gana atvirai nurodomos kai kurios konkrečios priežastys, dėl kurių šiandien jaunuoliai gali atmesti ar ignoruoti (netgi prarasti) savo juntamą pašaukimą į kunigystę. Pavyzdžiui, minimi atvejai, kai šeimų tėvai ir motinos stabdo tokį pasirinkimą, nes su sūnaus (kartais vienintelio) ateitimi sieja kitas viltis ir „palieka mažai erdvės galimybei rinktis ypatingą (dvasinį) pašaukimą“. Galimą įtaką susilaikymui nuo natūralaus žengimo kunigystės keliu daro ir juntamas laipsniškas dvasininko išstūmimas iš dabarties sekuliarizuoto viešojo gyvenimo ir išsiplėtojusi nuostata, kad kunigai neturi „kištis“ į visuomeninius įvykius, nes jų krikščioniški patarimai „pasenę“, „vienpusiški“ ir, neva, netinkami šiandien.

Žinoma, neigiamą įtaką pašaukimams daro ir dabar labai „sekuliarizuotoje“ visuomenėje dažnai nesuprantama arba neteisingai vertinama katalikų kunigams būdinga vyriško celibato dovana, į kurią šiuolaikinė feminizmo ideologija žiūri kaip į nepriimtiną trūkumą, kažkokią negalią, asmeninės raiškos apribojimą ar netgi moterų ignoravimą bei niekinimą. Tam tikrą nusivylimą daliai potencialių kandidatų į kunigystę gali sukelti pastaruoju metu iškilę kai kurių dvasininkų padarytų seksualinių nusikaltimų skandalai, ypač kai laicistinės jėgos ir žiniasklaida bando juos sąmoningai mitologizuoti ir piktybiškai sieti būtent su kunigų gyvenimo specifika. Kita vertus, „Pastoracinių orientyrų“ dokumento pristatyme buvo pripažinta, jog sėkmingai išsigydžius iš šios „pedofilijos krizės“ ir vietinės bažnytinės vadovybės ryžtingomis pastangomis ieškant patikimų kandidatų (pavyzdžiui, Jungtinėse Valstijose), juntamas stebėtinas pašaukimų gausėjimas.

Svarbu ne tik sudaryti atnaujintas pašaukimų sielovados programas, kelti naujas iniciatyvas, bet pirmiausia kurti gyvybingą, aktyvią ir ištikimą katalikų bendruomenę, kuri vienytųsi maldoje ir su Kristumi. Visų minėtų sunkumų akivaizdoje reikia išmintingai formuoti sąlygas, „būtinas užtikrinti, kad pašaukimų malonė rastų vietą Bažnyčioje“, per jaunų žmonių atvirumą dvasinei tarnystei. Tam reikia stiprinti būdingus bažnytinės bendruomenės gyvenimo bruožus su „nepakeičiama maldos funkcija, integruotu ganytojišku vadovavimu ir globa bei atnaujintu postūmiu evangelizacijai ir misijai“, – sakė pristatydamas dokumentą kardinolas Z. Grocholevskis. Jis pastebėjo paradoksalų, bet patirtimi patvirtintą faktą, kad tvirčiausi kandidatai neretai išauga ir priešiškoje aplinkoje. Tose vietose, kur regimas atviras priešiškumas Bažnyčiai, pašaukimai būna „labai pilnaverčiai, labai stiprūs ir tokie kunigai gerai suvokia, kad mes turime misiją“, – pabrėžė Vatikano dikasterijos vadovas.

Krizės apraiškos ir sprendimas

Pagal Vatikane kasmet skelbiamą bažnytinę statistiką blogiausia padėtis dėl dvasinių pašaukimų dabar susidarė būtent sekuliarizuotoje Europoje. Jeigu Pietų ir Šiaurės Amerikoje pašaukimų skaičius stabilizavosi (Jungtinėse Valstijose pastaraisiais metais jų netgi viltingai gausėja), tai Europoje toliau nepaliaujamai mažėja. Pavyzdžiui, 2000–2010 metais siekiančiųjų kunigiškos tarnystės Europoje (atskirose žemyno šalyse statistinė padėtis gali skirtis, bet tendencija panaši) sumažėjo visu trečdaliu. Gerai šią krizę atspindi padėtis Airijoje, kurios sostinėje Dubline birželio antroje pusėje vyko 50-asis Tarptautinis Eucharistinis kongresas ir todėl jos bažnytinė statistika plačiai paskleista tarptautinėje žiniasklaidoje.

Airija visada laikoma viena katalikiškiausių Europos valstybių (daugiau kaip 90 proc. šalies gyventojų yra Katalikų Bažnyčios nariai) ir nuolat pasižymėjo bažnytinio gyvenimo aktyvumu bei dvasinių pašaukimų gausa. Dar ne taip seniai vos 4,5 milijono katalikų turinčioje šalyje (įskaitant ir Didžiajai Britanijai priklausančią Šiaurės Airiją, nes bažnytinė provincija yra bendra) veikė dešimt kunigų seminarijų, kurios buvo pilnos dvasinei tarnystei besiruošiančių studentų. Dabar situacija radikaliai pasikeitė: jeigu dar 1964 metais į šalies seminarijas priimti net 409 jaunuoliai (dėl tokios buvusios pašaukimų gausos Airija iki šiol turi net 4 tūkstančius dvasininkų ir daug įvairiose pasaulio dalyse besidarbuojančių misionierių), tai 2011 metais į likusias dvi seminarijas įstojo tik 6 kandidatai. Milijoną tikinčiųjų turinčioje sostinės Dublino arkivyskupijoje jau antri metai iš eilės nebuvo naujų kunigystės šventimų. Tiesa, Eucharistinio kongreso išvakarėse Dublino arkivyskupas Diarmuidas Martinas pirmą kartą įšventino aštuonis nuolatinius diakonus, bet vargu ar tai gali patenkinti neišvengiamai artėjantį dvasininkų stygių, nes tai skirtingi pašaukimai.

Kita vertus, kaimyninėje Anglijoje, turinčioje panašų į Airijos katalikų skaičių (katalikai sudaro apie 15 proc. Anglijos gyventojų, o dauguma tos šalies tikinčiųjų priklauso valstybinei Anglikonų Bažnyčiai), juntamas katalikiškos kunigystės pašaukimų gausėjimas. Jeigu 2011 metais Anglijos vyskupijose iš viso buvo įšventinta 20 naujų kunigų, tai 2013 metais numatoma, kad katalikiškos kunigystės šventimų skaičius pasieks 38, taigi beveik padvigubės! Viena iš tokios sėkmės priežasčių turbūt yra Anglijos vyskupų konferencijos paskelbta Nacionalinė pašaukimų skatinimo programa (National vocations framework) su įvairių iniciatyvų „pašaukimų kultūros plėtrai palaikymu“. Apie šios sielovadinės programos realizavimą Sautvarko arkivyskupijoje, kurioje seminaristų skaičius nuo minimalaus 10, buvusio 2005 metais, padaugėjo iki 26 dabar, neseniai pranešė Anglijos katalikų savaitraštis „Catholie Herald“.

Tarnystės tapatumas ir nepakeičiamumas

Kalbinamas šios diecezijos pašaukimų sielovados vadovas kunigas Stefanas Lengridžas, kurį Sautvarko arkivyskupas Piteris Smitas į šias pareigas paskyrė „pilnu etatu“, pirmiausia paaiškino, kad tokį staigų kandidatų į kunigystę skaičiaus padidėjimą lėmė pradėta aktyvi maldų už pašaukimus kampanija. Buvo publikuotos ir tarp diecezijos tikinčiųjų platinamos dešimtys tūkstančių Rožinio maldos už pašaukimus kortelių su atitinkamu intencijų paaiškinimu. Arkivyskupijos parapijose yra skatinamos Šventųjų valandų maldos už pašaukimus, liturginės apeigos, kurios kai kuriose vietose vyksta kiekvieną savaitę ar netgi kasdien. Anot kunigo S. Lengridžo, pati XXI amžiaus pašaukimų pastoracija turi skatinti asmeninio pašaukimo įžvalgą, kad sąmoningi ir aktyvūs jaunieji katalikai tinkamai suvoktų, kokiu būdu savajame gyvenimo kelyje jie galėtų tapti „geresniais Kristaus mokiniais“ ir įgyvendinti jiems skirtą Viešpaties valią. Šį uždavinį turėtų padėti įgyvendinti visa katalikiškojo jaunimo organizacinė veikla, vasaros poilsio ir ugdymo stovyklos, piligriminės kelionės, katalikiškos mokyklos ir universitetai.

Naujajame „Pastoracinių orientyrų“ pašaukimų skatinimui dokumente nurodoma, jog yra svarbu atgaivinti mažųjų seminarijų idėją bei pabrėžti tradicinį „altoriaus berniukų“ (ministrantų) vaidmenį. Pristatydamas dokumentą Popiežiškosios katalikiškojo ugdymo kongregacijos prefektas kardinolas Z. Grocholevskis, beje, vienintelis hierarchas, kuris Vatikano dikasterijai vadovauja dar nuo palaimintojo Jono Pauliaus II laikų, nurodė, jog ypač Vakaruose būtina iš naujo patvirtinti sielovadinės kunigystės tapatumą ir jos nepakeičiamą vietą Bažnyčioje su „gyvybingu celibato įsipareigojimu“. Kardinolas pastebėjo, jog viena iš dvasinių pašaukimų mažėjimo priežasčių yra susidariusi „painiava“ aiškinant bei suvokiant skirtumą tarp „visuotinės“ visų tikinčiųjų kunigystės ir specifinės sielovadinės šventimų kunigystės. Europoje susidarius nelabai aiškiam šio tapatumo supratimui, kai kurie pamaldūs jaunuoliai neretai klausia savęs, kodėl jie turėtų tapti kunigais, jeigu gali apaštalauti savo aplinkoje ir būdami pasauliečiais.

Dokumento pristatyme dalyvavęs minėtos kongregacijos sekretorius arkivyskupas Ž. Briugė pabrėžė, kad neigiamą įtaką pašaukimams daro žmonių akyse paplitusi tendencija kunigystę laikyti įprasta „profesija“ su priverstiniu dvasininkų rūpinimusi „ūkiniais reikalais“, kitokiu nei pasauliečiams būdinga aktyvumu bei pastoracine perkrova. Bažnytinėje bendruomenėje išsiplėtojęs vaidmenų ir atsakomybių skirtumo nesupratimas, stiprėjantis individualizmas kartais skatina dvasininkų „depresinį vienišumą“ su būdingo džiaugsmo savąja tarnyste raiškos, kuri labai svarbi potencialiems kandidatams patraukti, praradimu. Todėl Popiežiškoji katalikiško ugdymo kongregacija ragina giliau patirti bendruomeniškumą ir vaidmenų paskirstymą parapijose, vengiant naujų klerikalizmo formų. Tada potencialūs kandidatai į kunigystę, intensyviai ir klusniai dalyvaudami religiniame gyvenime, patirs konkrečios meilės vietinei Bažnyčiai raišką su džiugiu ir pavyzdingu dvasinės tarnystės pristatymu ir liudijimu.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija