|
Žmogiškosios
būties prasmės paieškų keliu
Pasirodė nauja, verta didelio
dėmesio, religinių sonetų Lacrimos knyga Irtis į gilumą. Knyga
įspūdinga ne tik savo išvaizda, M.K.Čiurlionio paveikslų reprodukcijomis,
bet ir minčių lobiais. Šis sonetų rinkinys - jau dešimtoji Marijos
Katiliūtės-Lacrimos knyga, išleista Lietuvoje per Atgimimo ir
nepriklausomybės metus. Iki tol ši tarp mūsų gyvenusi poetė mums
buvo nežinoma; jos poeziją leido Australijoje, JAV, Brazilijoje,
Kanadoje (be autorės vardo ar svetimiems priskiriant). Tenykščiai
lietuviai, gėrėdamiesi jos žodžio skambumu, spėliojo, kas gi iš
žinomų Lietuvos poetų - V.Mykolaitis-Putinas, K.Žitkus-Vincas
Stonis ar dar kas - galėtų būti šios kūrybos autorius? Kad tai
nauja, nežinoma poezijos Betliejaus žvaigždė - labai mažai kas
težinojo.
Knygos Irtis į gilumą pirmosiomis eilutėmis poetė mus nusiveda
į M.K.Čiurlionio paveikslų galeriją ir pasako:
aš po salę vaikščiosiu
viena. Gerai, drauge su M.K.Čiurlioniu mes pabūkime kamputyje
- šventovėje. Šventovėje, nes čia viskas mintį kelia aukštyn.
Poetė ilgai - metais vaikšto nuo vieno paveikslo prie kito, nuo
vieno ciklo prie kito. Jos sonetų amžius siekia nuo 1968 iki 2002
metų. Ji neskuba: kiekvieną paveikslą turi išmąstyti, praleisti
pro savo - Dievo vaiko - širdies prizmę ir tik tada eiti prie
kito. Kiekvieną išmąstymą - sonetą Lacrima baigia dviem paveikslo
sukeltų minčių eilutėmis, pažerdama Gyvenimo deimantų rieškučias,
nukreipdama mūsų žvilgsnį į Gyvenimo švyturį ar tamsą perskrosdama
Tiesos žaibu. Visi sonetai - ne tik poezija, bet ir malda.
|
|
Keturi
vakarai su poeto Roberto Keturakio paukščiu
Pirmas vakaras
Jeigu mūsų žinojimas - tik lietaus
lašai, nusiritę veidu, tuomet suvokti galima, kad po mūsų laikinumo
šydu yra kažkas, ko nesuprantam. Yra okeanas, yra liūtys, kurios
neša lašus kiekvienam
, bet ir tuos, nusiritusius veidu, sugeria
žemė kaip ašaras.
Kiekvienam savo. Šitaip bandykim aprėpti poeto Roberto Keturakio
eilėraščių knygą Krintantis vakaro paukštis, kurią 1993 metais
išleido Spindulio spaustuvė. Kiekvienam čia minčių atgarsis -
šiandien vienų, rytoj kitų. Žinojimo jūros neaprėpsi, kaip ir minčių,
kurios biro per keturiasdešimt metų.
Gyvi atspindžiai yra gyvi. Tai kas, kad spalio nakties rūke ne viską
matai, kad ir pats gali apsimesti nematomas. Su poeto krintančiu
paukščiu gali atsiverti savyje ir pats sau truputį daugiau, nei
stovėdamas po tuo žinojimo lietum ir gaudydamas lašus ant savo veido.
Kokie mes vieniši tarp dekoracijų! Jauti, kad poeto veidu kaskart
nuteka tik jo sugauti lašai toje žinojimo liūtyje. Bet tų liūčių
buvo daug
lyg norėtum susitapatinti su tų akimirkų srautu, surasti
tiesiausią kelią, ir netikėtai viskas susigeria į tą drumstą gilumą,
kurioje, kas ir baisiausia, tematai tolstančią žiežirbėlę.
Tai įvyksta lyg savaime. Jei pradėjai bendrauti su poeto užduotim
ir paseksi tolstančią žiežirbėlę, erdvėje atsirėmęs į jų srautą,
susitapatinęs su iškankintomis sielomis, kartu su krintančio vakaro
paukščio metafora, čia pat virš savo parko medžių pakartusį rytą
pastebėsi pasikėlusią Aušrinę.
|
|