Atnaujintas 2003 m. liepos 25 d.
Nr.58
(1162)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Darbai
Ora et labora
Lietuva
Liudijimai
Mums rašo


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Marijos Paslaptingosios Rožės apsireiškimai (3)

Po dvidešimties metų Pjierina Džili vėl sugrįžo ir apsigyveno už keturių kilometrų nuo Montichiario centro, Fontanelyje. Praslinkus dvidešimčiai tylėjimo metų Marija vėl atvertė apsireiškimų istoriją, šįkart pasirinkdama grotą su šaltiniu.

Mano Dieviškasis Sūnus siuntė mane, kad šį šaltinį padaryčiau stebuklingą…

Paslaptingoji Rožė jau ne kartą kalbėjo Pjierinai apie jos sugrįžimą į Montichiarį. 1966 m. vasario 27 d. Pjierina iš Dievo Motinos lūpų išgirdo labai tikslią pranašystę: „Per Atvelykį (balandžio 17 d.) mano Dieviškasis Sūnus Jėzus Kristus dar kartą atsiųs mane į Motichiario žemę su gausiomis malonėmis žmonijai. Šis šaltinis pasidarys stebuklingas. Nuo to sekmadienio čia bus galima atgabenti ligonius. Pirmiausia tu jiems paduosi stiklinę stebuklingo vandens ir apiplausi jų žaizdas. Tai bus tavo naujoji apaštališka misija ir darbas, kurie šįkart nebus atliekami atsiskyrus slapta“.
1966 m. balandžio 17 d. rytą Pjierina su savo drauge Liucija iškeliavo į Montichiario Fontanelį, į ypatingą susitikimą - pirmąjį apsireiškimą Fontanelyje. Abi moterys paslapčia nuėjo prie nedidelio šaltinio. Tuoj pat painformuotas Brešijos vyskupas paprašė Pjierinos nieko neprasitarti kitiems. Ten nuvykusios, jos kalbėjo rožinį. Pjieriną apėmė smarkus vidinis susijaudinimas ir jos akys pasruvo ašaromis. Lygiai vidurdienį jos pajuto signalą - padvelkė lengvas vėjelis. Ir štai virš šaltinio abiem moterims pasirodė Marija Paslaptingoji Rožė, apgaubta šviesos ir malonės. „O, tu tikrai atėjai!“ - šūktelėjo Pjierina, išvydusi Mariją. Švelniai šypsodamasi Dievo Motina atsakė: „Mano Dieviškasis Sūnus, be galo mylėdamas jus, atsiuntė mane suteikti šiam šaltiniui stebuklingos galios… Atgailos ir apsivalymo ženklan pabučiuok šią pakopą (nuo vieškelio prie šaltinio vedė kuklūs akmeniniai laiptai). Paskui nusileisk šiek tiek žemiau ir sustojusi dar kartą pabučiuok laiptus, o po to lipk žemyn (Marija, Paslaptingoji Rožė, ėjo jai iš paskos). Paskui trečią sykį pabučiuok laiptus. Čia reikia padėti kryželį (dešiniąja ranka ji tiksliai parodė vietą). Tegul prieš semdami ir gerdami vandenį ligoniai ir visi mano vaikai su meile pabučiuoja mano Sūnų, prašydami atleidimo“. Liucija darė tą patį, ką ir Pjierina. Paskui Marija atsistojo virš šaltinio ir tarė: „Paimk savo rankomis truputį purvo. Tai jums parodo, kad nuodėmė išpurvina mano vaikų sielas, bet malonės vanduo (išpažintis) jas nuvalo ir jos būna vertos priimti kitas malones“.
Šįkart Pjierina, aišku, pakluso. Marija Paslaptingoji Rožė pasilenkusi rankomis palietė dvi vietas. Meiliu ir didingu balsu ji pareiškė: „Reikia visiems mano vaikams paskelbti, ko norėjo mano Sūnus 1947 metais“. „Taip“, - atsiliepė Pjierina. „1947 metais aš bažnyčioje pranešiau Jo troškimą ir atlikau savo pasiuntinybę. Kartoju: noriu, kad čia, prie stebuklingo šaltinio, keliautų ligoniai ir visi mano vaikai. Pageidaučiau, kad garbingasis abatas Rosis paragintų tikinčiuosius pirmiausia aplankyti bažnyčią, o paskui atvykti čia. Šitaip padėkokite Viešpačiui už visą Jo meilę Montichiariui“. Po to Pjierina paklausė Madonos: „Ar tu dar ateisi?“ Marija neatsakė, tik šypsodamasi tarė: „Dabar tavo misija - būti tarp ligonių ir vargstančiųjų“.
Paskui Marija pakilo ir plačiai išskleidė rankas: jos apsiaustas apgaubė visą žemę. Jos apsiausto dešinėje buvo matyti Montichiario katedra ir teritorija, kurioje turėjo būti pastatytas namas seneliams ir kenčiantiems žmonėms; kairėje matėsi didelis pastatų kompleksas…

Žmonijai išgelbėti: malda, auka, atgaila!

Antrasis apsireiškimas Fontanelyje įvyko 1966 m. gegužės 13 d. Penktą valandą ryto vidinis balsas paragino Pjieriną nueiti prie Fontanelio šaltinio. Susirinkusių žmonių akivaizdoje 11.40 val. ji paniro ekstazėje. Jai pasirodė Marija Paslaptingoji Rožė, kuri dangiškai švelniai tarė: „Mano pasirodymas prie šio šaltinio turi būti pagarsintas“.
Pjierina paklausė: „Ką daryti, jei man tai uždraus?“
M: „Kaip jau esu tau sakiusi, tai yra tavo misija“.
P: „Madona, jei tu nepadarysi stebuklo, vyresnybė manimi netikės ir manys, kad aš pamišusi. Padaryk stebuklą!“
M: „Mano Dieviškasis Sūnus yra meilė… Pasaulis ritasi į pražūtį: nes aš dar išmeldžiau pasigailėjimą ir todėl Jis dar kartą atsiuntė mane į Montichiarį paskleisti Jo meilės malonių. Žmonijai išgelbėti reikia maldos, aukos, atgailos!“ Madona nusišypsojo, ir rodydama į dešinę pusę, kur ji balandžio 17 dieną palietė vandenį, tarė: „Noriu, kad čia būtų įrengtas didelis baseinas ligoniams maudytis. O iš kito šaltinio (ji parodė kairėn) tegu geria“.
P: „Kaip tavo pageidavimu pavadinti šį šaltinį?“
M: „Malonės šaltiniu“.
P: „O koks tavo vardas?“
M: „Paslaptingoji Rožė“. Paskui Marija, labai plačiai išskleidusi rankas ir savo didelį apsiaustą, neskubėdama pareiškė: „Aš atėjau, nešdama meilę, santarvę, ramybę į savo vaikų širdis ir labai prašau nesuteršti artimo meilės!“
P: „Ar tu man paaiškinsi, ką reiškia išskleistas tavo apsiaustas?“
M: (labai švelniai ir didingai): „Jis reiškia, kad mano meilė apglėbia visą žmoniją!“
P: „Ką tavo pageidavimu mums daryti čia, Fontanelyje?“
M: „Gerus darbus čionai atvykstantiems ligoniams!“ Pjierina visų susirinkusiųjų vardu dar išmeldė iš Madonos stiprų bučinį. Marija, meiliai šypsodamasi, pakilo į dangų.

Iš Fontanelio kviečių – ostijos Pauliui VI ir Fatimai

Trečiasis apsireiškimas įvyko 1966 m. birželio 9 d., per Dievo Kūno šventę. Prie šaltinio susirinko apie šimtas žmonių.
Žmonių minia labai nuoširdžiai kalbėjo rožinį. Staiga Pjierina šūktelėjo: „Pažvelkite į dangų!“ Visi nuščiuvo. Žvilgsniai nukrypo į dangų ir regėtoją. Marija Paslaptingoji Rožė pasirodė per penkis ar šešis metrus virš šaltinio, viršum prinokusių kviečių lauko. Daugelis žmonių sakė pastebėję, kaip kviečiai subangavę kaip tik toje vietoje, į kurią žiūrėjo Pjierina. Ji atsiklaupė ant takelio, skyrusio lauką nuo šaltinio. Madona prabilo:
„Šiandien mano Dieviškasis Sūnus Jėzus Kristus vėl siuntė mane, šiandien, per Viešpaties Kūno šventę, vienybės ir meilės šventꅓ Skėstelėjusi rankomis, ji tęsė: „Kaip aš trokštu, kad šie kviečiai būtų panaudoti Eucharistinei Duonai ir virstų atsiteisimo Komunija“. Paskui, pakėlusi akis į dangų, Marija tarė: „Aš pageidauju, kad iš šių kviečių pagamintos Ostijos spalio 13 dieną pasiektų Romą ir Fatimą“.
Pjierina paklausė: „O ar viską reikia sunaudoti (ar visus kviečius perdirbti)?“ Madona atsakė: „Aš trokštu didžiadvasiškų širdžių, kurios išpildytų mano norą. Norėčiau, kad čia būtų įrengta stoginė, po kuria stovėtų statula, veidu atsukta į šaltinį. Spalio 13 dieną statula su procesija turi būti atgabenta čia. Tačiau pirmiausia norėčiau, kad Montichiario žmonės pasiaukotų mano širdžiai. Patariu Montichiario vaikams būti vertiems malonių, kuriomis juos apdovanoja mano Dieviškasis Sūnus Jėzus Kristus. Todėl jie turi nusigręžti nuo savo nuodėmių ir tapti uoliais krikščionimis, pavyzdžiu pasauliui. Montichiaris yra mano Dieviškojo Sūnaus mylima vieta, į kurią jis mane siuntė su savo malonėmis. Tave, Pjierina, aš vėl prašau būti kilniadvase: tau reikės daug kentėti, bet niekas nenueis veltui. Aš visada būsiu su tavimi!“ Tuoj po šių žodžių Marija Paslaptingoji Rožė išnyko spindinčioje šviesoje.
Madonos nurodymai dėl kviečių buvo išpildyti. Tarp susirinkusiųjų buvo ir Montichiario meras M.B.Mac, kuris stovėjo netoli regėtojos. Jis galėjo labai gerai suprasti viską, ką kalbėjo Pjierina - taip pat, kai ji pasakė nežinanti, kas tą stoginė. Netrukus stoginė ir didelis baseinas buvo įrengti.

„Aš visada esu savo Dieviškojo Sūnaus ir žmonijos Motina bei Tarpininkė“

Ketvirtasis Montanelio apsireiškimas įvyko 1966 m. rugpjūčio 6 d. Apie antgamtinį įvykį buvo pranešta tik rugpjūčio 6-osios ryte. Bet jau to užteko, kad prie šaltinio susirinktų didelė žmonių minia. Visi karštai meldėsi. Madona atėjo, kalbant ketvirtąją rožinio paslaptį. Pjierina ūmai ją pertraukė paskelbdama: „Madona jau čia!“
Kai kurie paliudijo regėję prisiartinant didelį, spindintį debesį. Paskui Marija tarė: „Mano Dieviškasis Sūnus dar kartą siuntė mane prašyti, kad atsiteisimo Komunijos sąjūdis apimtų visą žemę ir prasidėtų spalio 13 dieną. Ši šventa iniciatyva turi išplisti visame pasaulyje. Taigi pradėkite šiais metais, o paskui ją kasmet kartokite“.
Pjierina paklausė: „O jei tam būtų sutrukdyta?“
Marija Paslaptingoji Rožė paragino iškilmingai pažadėdama: „Visiems kunigams ir tikintiesiems už šią Eucharistinio pamaldumo praktiką pažadu savo malonių gausybę“.
P: „Ką daryti su kviečiais?“
Marija pakartojo savo norą, kurį buvo pareiškusi jau per Dievo Kūno šventę, ir pridūrė: „Dalį šių kviečių reikėtų nusiųsti mano mylimam sūnui popiežiui Pauliui VI ir taip pat pasakyti jam, kad savo apsilankymu laiminu jį. – Ir meiliai šypsodamasi ji tęsė: – Šie kviečiai iš jo gimtinės, iš Montichiario! Reikia pasakyti, ko pageidauja Dieviškasis Sūnus Jėzus Kristus. Tas pats ir su Fatima„.
P: “Ką mums daryti su likusiais kviečiais?„
M: “Iš likusių kviečių iškepkite bandeles, kurias išdalysite numatytą dieną prie šaltinio mano apsilankymui atminti: tai bus žemę dirbančių mano vaikų padėka„.
Po paėmimo į dangų aš visiems laikams tapau savo Dieviškojo Sūnaus Jėzaus Kristaus ir visos žmonijos Motina bei Tarpininke. Kiek malonių, kiek geradarybių esu padariusi, kiek bausmių nukreipusi, su kokia daugybe sielų esu artimai bendravusi per visus tuos amžius! Kiek kartų su pasiuntinybe esu apsilankiusi žemėje (šią akimirką jos veidą aptemdė liūdesio šešėlis). Bet žmonės ir toliau įžeidinėja Viešpatį! Štai kodėl aš trokštu, kad atsiteisimo Komunijos sąjūdis apimtų visą pasaulį. Tai mano vaikų meilės ir dėkingumo Viešpačiui aktas… Aš išsirinkau Montichiarį, nes tarp žemę dirbančių mano vaikų dar gyvas vargšų Betliejaus piemenų nusižeminimas. Ši nepaliaujamos maldos vieta (šaltinis) tapo daugybės malonių šaltiniu! Aš visada būsiu prie šaltinio, kad priimčiau su tokia meile kalbamas mano dievobaimingų vaikų maldas; aš įvykdysiu Viešpaties valią, su motiniška meile išliedama Jo malones!“
Paskui Paslaptingoji Rožė, apgaubta neaprėpiamai didelės šviesos aureolės, pamažu pranyko danguje, betolstant gražiam it sidabro juosta debesiui.

Reikia stiprių didvyrių, kurie pasipriešintų

Vyskupui įsakius, niekas Pjierinos nebelankė. Ji pakluso ir gyveno atsiskyrusi namuose. Dievo motina ir toliau jai pasirodydavo: jos mažoje įrengtoje koplytėlėje arba jos sode prieš marmurinę Paslaptingosios Rožės statulą, arba Montichiario katedroje. Nuo 1969-ųjų iki 1983-iųjų regėtoja matė daugiau kaip 40 apsireiškimų ir girdėjo Madonos žodžius. Ypač reikšmingas 1969 m. liepos 27d. apsireiškimas: „Dabar tavo misija - mažuose namuose, kur gyveni, įvykdyti mano norą ir atsiduoti visiems kenčiantiems, kad perteiktum jiems tikėjimą ir tarpusavio meilę. Tai tavo darbovietė: maldos ir artimo meilės vieta. Šiais baisiai plintančio išaugusio ateizmo laikais reikia stiprių didvyrių, kurie pasipriešintų šiam pavojui. Atėjo valanda, įspėjančio priminimo valanda, kada reikia aiškiai paskelbti mūsų norus. Jie turi drąsiai kalbėti apie mūsų kreipimąsi ir jį ginti. Jie sutiks brolių, kurie padės. Jų vardai jau įrašyti danguje… Ir žemėje į dangiškų įvykių istoriją. Jų vardas nuaidės, susiliejęs su manuoju“.
Paskutinis apsireiškimas įvyko 1983 m. kovo 24 d. prieš 8 val. ryto mažoje Pjierinos koplytėlėje. Madona šypsodamasi tarė jai: „Aš ateinu, nešdama savo mylimojo Sūnaus malonę mano mylimiausiems vaikams, kurie ypač ištikimi mano Širdžiai (Pjierina pastebėjo, kad Marija buvo apsupta daugybės kunigų, apsivilkusių dvasininkų drabužiais), jums, mano vaikai, kurie kenčiate, mano ir mano Sūnaus Širdys visada atviros.
Žmogiškasis mokslas norėtų sugriauti Dievo darbą, bet Jis yra Visagalis ir neleis savo vaikams klaidžioti. Jis siuntė mane į Fontanelį, kad ilgiau neleistų klaidžioti savo vaikams ir čia įkurtų malonių bei ramybės vietą. Šioje vietoje aš visada būsiu tarp jūsų, priimdama jūsų maldas ir rūpesčius ir juos perduodama savo Dieviškajam Sūnui Jėzui“.
Galiausiai Pjierina išvydo iš Paslaptingosios Rožės sklindančioje šviesoje puikią bažnyčią su penkiais kupolais ir daugybe ten besimeldžiančių žmonių.
„Tai, ką tu regi, taps tikrove. Mano dukra, nieko nebijok. Aš visada būsiu prie jūsų su visomis savo motiniškos meilės malonėmis“.
Dar 1974 m. rugsėjo 8 d. Marija apreiškė regėtojai savo ir Jėzaus norą, kad būtų pastatyta ši bažnyčia su penkiais kupolais. 1970 m. vasario 14 d. Madona davė jai nurodymus dėl medalikėlio nukalimo. 1975 m. balandžio 6 d. įvyko pirmoji procesija su Paslaptingosios Rožės statula. Šio Atvelykio pavakare, prieš 17 val., užėjo smarki liūtis; paskui danguje pasirodė dvi vaivorykštės, nusidriekusios viena ant kitos; tai be galo retas reiškinys.
Montichiaryje nuolat vis sulaukiama daugybės malonių ir stebuklų - tai staigūs fiziniai ir moksliškai nepaaiškinami išgijimai, išsivadavimai nuo apsėdimo, saulės stebuklas, šviečiantys kryžiai danguje ir kiti ženklai. Ne mažiau gausūs ir atsivertimai. Daugelis pasaulyje paplitusių Marijos Paslaptingosios Rožės statulų verkia. Prieš daug metų Fontanelyje pastatyta koplyčia, o taip pat įrengta stoginė ir baseinas, kur galima nusiprausti palaimintame vandenyje.

Pasaulinis Marijos Paslaptingosios Rožės garbinimas

Nepaisant bažnytinės vyresnybės sukeltų problemų, Paslaptingosios Rožės garbinimas it papiltas aliejus pasklido po visą pasaulį, vyskupams ir prelatams viešai nepritariant tokiam garbinimui. 1984 metais Brešijos vyskupas Bruno Forestis pareiškė, kad Montichiario fenomenas „neįtikimas“, ir netgi pridūrė, jog praktikuojantieji tokį garbinimą kelia grėsmę žmonių tikėjimui! Ačiū Dievui, palaipsniui reikalai klostėsi pozityvesne linkme.
Tuoj po Pjierinos mirties, 1991metais buvo įkurtas „Paslaptingosios Rožės sąjūdis“, kuris kartu su „Fontanelio sąjūdžiu“ rūpinosi centrų tvarkymu, funkcijų paskirstymu, o taip pat apreiškimų platinimu visame pasaulyje. Vėliau Montichiario abatas tapo „Fontanelio sąjūdžio“ nariu. Santa Maria Assunta parapija oficialiai pirmauja didžiuma vietų, susijusių su Paslaptingosios Rožės apsireiškimais. Galiausiai vietinė bažnyčia per abatiją ir su vyskupo leidimu perėmė šios vietovės sielovadą. Laidavus diecezijai, parapija taip pat pasirengųsi tam, kad ateityje Fontanelio miestelis gali tapti Dievo Motinos garbinimo vieta.
Pagaliau oficialiai paskirtas kunigas, atsakingas už viską, kas susiję su garbinimu, ir yra viena Bažnyčios pripažinta organizacija, sujungusi abu ankstesnius sąjūdžius.
Nors visa tai dar neoficialus apsireiškimų patvirtinimas, vis dėlto žengtas didelis žingsnis į priekį. Tai reiškia, kad baigėsi diecezinis antgamtinių įvykių smerkimas ir persekiojimas, kurį iškentėjo Pjierina Džili ir Montichiario abatas Frančesko Rosis (1949-1971), tikėjęs apsireiškimais. Jau akivaizdūs pirmieji vaisiai. Mes svarstome miesto vadovų projektus, kurie padėtų priimti vis gausėjančių maldininkų minias dvasingoje atmosferoje; galvojame apie mobilias klausyklas, kuriose kunigai klausytų išpažinčių įvairiomis kalbomis, o taip pat būtų palaikomas ryšys su atliekančiais išpažintį abatijoje.

Iš vokiečių kalba leidžiamo žurnalo
„Maria heute“ („Marija šiandien“) vertė
Sigita ŠVITRIENĖ

© 2003 "XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija