| Pasaulio klimatas
palankus
etiniams dalykams, bet...
Praėjusiame amžiuje žmonija išgyveno du pasaulinius
karus. Pirmajame pasauliniame kare žuvo 9,7 mln. žmonių, Antrajame
55 milijonai. Žemynų tautas siaubė ir genocido bangos.
Po Antrojo pasaulinio karo praėjo bemaž 60 metų.
Karų ir genocido padarytos žaizdos užsitraukė, bet randai dar vis
tebesopa. Istorinė atmintis išlieka. Ji turėtų pasitarnauti kaip
žmonijos išlikimą laiduojančios veiklos imperatyvas. Praėjusio amžiaus
pabaigoje Vokietijoje susikūrė visuomeninė organizacija Kriegsgraeberfuersorge
(Rūpinimasis karių kapais). Ji suformulavo savo veiklos tikslą:
Visų tautų karo aukų kapai yra ne tik žuvusiųjų prisiminimo ir
pagerbimo vietos. Šiandien tai pradžios taškai, siekiant supratimo,
susikalbėjimo, susitaikymo ir draugystės. Kapai visus mus ragina
bendrauti taikiai. Svečiai iš Vokietijos kartu su lietuvių kariais
ir savivaldybėmis atkūrė ir sutvarkė sovietų sunaikintas vokiečių
karių kapines Klaipėdoje, Kudirkos Naumiestyje, Tauragėje, Kaune.
Įsidėmėtinas jų ritualas, kuriuo kiekvienu atveju būdavo pagerbiami
ne tik vokiečių, bet ir lietuvių, rusų, sovietų žuvusieji... Su
žuvusiaisiais ir mirusiaisiais nekariaujama. Tačiau naciai ir komunistai
niekindavo savo tikrų ar tariamų priešų kūnus ir naikindavo jų kapus.
Visai kitokį požiūrį į genocido martirologiją
pademonstravo neseniai Lietuvoje viešėję aukšti svečiai iš Izraelio.
Jie kartu su Lietuvos Respublikos atsakingais pareigūnais pagerbė
nacizmo aukų atminimą prie masininių žydų kapų Paneriuose. Tačiau
neaplankė Genocido aukų muziejaus, jie neparodė prideramos pagarbos
karo ir genocido aukoms ne žydams ar žuvusiems Lietuvos laisvės
gynėjams. Tai anaiptol ne dėl laiko stokos ir ne dėl protokolo specialistų
nurodymų. Per užsienio valstybės pareigūnų vizitą raiškiai kalba
visos detalės, ir eiliniam piliečiui sunku suvokti, dar sunkiau
pateisinti, kai demonstratyviai pažeidžiamas pariteto principas.
Prie nužudytų žydų masinių kapų buvo pasakyta
daug įžeidžių žodžių apie tautą. Apie tai žiniasklaidoje būta kontroversiškų
vertinimų, kurių kartoti neverta, nes tai nekeičia padėties. Bet
negalima nutylėti keleto esminės svarbos pastebėjimų, beje, ne naujų,
pasikartojančių ir liudijančių esant žydų išskirtinumo sindromą.
Jokia pasaulio tauta negali būti kaltinama ar
totališkai smerkiama už ką nors. Tai gali sudaryti įspūdį, kad sekama
nacių patirtimi. Viršžmogių (Übermensch) rasinio ar komunizmo ideologų
klasinio išskirtinumo pseudoideologijos I ir II Niurnbergo (Vilniaus
tribunolo) procesuose buvo pripažintos nusikaltėliškomis ir keliančiomis
grėsmę visai civilizuotai žmonijai.
Bet koks mėginimas taikyti rasinį, partinį, klasinį,
tautinį ar religinį teisingumą tėra tik teisingumo parodija. Beje,
Lietuvos Respublikos teisės aktai, kaip ir tarptautinė teisė, numato
atsakomybę tik už asmens veiką ir jos pasekmes. Nei rusų, nei čečėnų,
nei žydų, nei vokiečių, nei Krymo totorių, nei lietuvių ar kuriai
nors kitai tautai negali būti metami kaltinimai. Abejojantiems verta
pakartotinai susipažinti su I ir II Niurnbergo tribunolų nuosprendžiais.
Atsiprašymas už skriaudas, padarytas vienos ar
kitos nacijos asmenų, yra kilnus ir dorovingas aktas, tačiau jis
turi būti abipusis. Tik tada jis įgyja lygiavertiško bendravimo
ir abipusės pagarbos statusą. Antraip tai gali sukelti asociacijų
su okupacijos metais praktikuotu iš Berlyno atsiųsto reichskomisaro
ar iš Maskvos komandiruoto standartinio antrojo sekretoriaus arogantišku
bendravimu su vietiniais gyventojais. Lietuva yra valstybė ir reikia
drįsti būti ja su visa atsakomybe ir visavertiškumo jausmu.
Teisėjo toga maga apsisiausti ne vienam, tačiau
tai tik apsišaukėlio pretenzija ir nieko daugiau. Įtariamuosius
karo nusikaltimais ar genocido vykdymu, nepriklausomai nuo jų tautybės,
turėtų teisti nacionalinis teismas tos šalies, kur nusikaltimai
buvo įvykdyti, bet dar geriau ir objektyviau pavesti spręsti tokias
bylas Tarptautiniam tribunolui. Izraelis iki šiol vengia dialogo
dėl žydų tautybės asmenų, dalyvavusių genocido akcijose Lietuvoje,
ekstradicijos.
Mėginimai okupacijų metais okupanto baudėjų ar
jų talkininkų padarytus nusikaltimus perkelti okupuotai tautai vertintini
kaip itin pavojinga veika, griaunanti pasitikėjimą teisingumo įgyvendinimo
galimybe ir kurstanti kerštą.
Negalima nuneigti ar menkinti nei žydų, nei čečėnų,
nei lietuvių, nei ukrainiečių bei kitų tautų kančių. Tačiau vienos
tautos kančių sakralizavimas sukelia neigiamų pasekmių tarpusavio
santykiuose ir politinėje kultūroje. Žydų tautybės Amerikos politologas
Normanas G.Finkelšteinas parašė studiją The Holocaust Industry.
Reflections on the Exploitation of Jewish Suffering (London, New
York, 2000 - Holokausto industrija. Svarstymai apie žydų kančios
eksploatavimą). Šis veikalas Vokietijoje 2001 metais buvo tapęs
reikšmingiausia knyga. Recenzijose rašoma, kad autorius atvirai
kritikuoja JAV žydų organizacijas, diriguojančias diskursą holokausto
tema šalyje ir užsienyje ir veikiančias kaip nuo nacionalsocializmo
nukentėjusių aukų dvasiniai patikėtiniai, kaltindamas jas sukūrus
holokausto industriją, kurios pagrindinis tikslas eksploatuoti
žydų kančią nacionalsocializmo laikais ir be pagrindo postuluoti
istorinį žydų tautą ištikusios katastrofos išskirtinumą.
Tai pastebima ir Lietuvos gyvenime. Užuot kalbėjus
apie genocido nelaimę, per kurią valstybė prarado trečdalį savo
gyventojų, specialia programa mokyklose ir kariuomenėje supažindinama
tik su žydų tautinės mažumos tragedija. Su genocido nusikaltimais
Lietuvoje tik silpnutėmis užuominomis.
Ateina laikas, kai pasaulio klimatas tampa palankus
etiniams dalykams. Kartais žmonės pasitiki vieni kitais ir kuria
gėrį. Kitu metu taip nebūna, - prieš gerą pusšimtį metų pasakė
įžymusis mokslininkas žydas ir drauge pasaulio pilietis Albertas
Einšteinas. Ne visiems politikams pavyksta pasinaudoti tikrai palankiu
mūsų meto politiniu klimatu. Kriegsgraeberfuersorge pavyzdys rodo
teisingą ir orų galimo bendravimo būdą. Sekėjų neatsiranda. Grasinimai
ir pasipūtėliškas mentoriaus tonas negali sukurti pasitikėjimo atmosferos.
Ir bene užvis svarbiausia mums valstybės piliečiams
ir politikams - laikas atsikratyti nevisavertiškumo komplekso. Valstybės
ir tautos garbė turėtų būti saugoma ir ginama oriomis priemonėmis
visur ir visada. Juk jau trylika metų, kai esame laisvos šalies
piliečiai. Sovietinės pseudorespublikos laikai, duok Dieve, praėjo
negrįžtamai.
Edmundas Simanaitis
© 2003 "XXI amžius"
|