Atnaujintas 2004 lapkričio 5 d.
Nr.83
(1286)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Ištikima kardinolų tarnystė

Mindaugas BUIKA

Kardinolas
Kazimiežas Sviontekas

Kardinolas Chuanas
Fransiskas Fresnas Larainas

Kardinolas Džeimsas Hikis
su Artimo meilės
kongregacijos vienuolėmis

Atsakingas pareigas Katalikų Bažnyčioje užimantys ir artimi Popiežiaus bendradarbiai Kardinolų kolegijos nariai gyvena kartais labai skirtingomis savo ganytojiško triūso sąlygomis. Tačiau jie visi ištikimai tarnauja tikėjimo ir žmonių bendrojo gėrio labui, rodydami charakterio tvirtumą ir pasirengimą aukščiausiajai aukai dėl Evangelijos, ką patvirtina purpurinė jų drabužių spalva.

Baltarusijos kardinolas tęsia drąsų tikėjimo liudijimą

Vienas tokių nusipelniusių Bažnyčios hierarchų yra Baltarusijos sostinės Minsko katalikų arkivyskupas kardinolas Kazimiežas Sviontekas, kuris, atlaikęs komunistinės eros Sibiro tremtį, tęsia drąsų tikėjimo liudijimą rūpindamasis jam patikėtais tikinčiaisiais. Kardinolas K.Sviontekas, spalio pabaigoje sulaukęs 90-ojo gimtadienio, yra vyriausias pasaulio ganytojas, kuris toliau eina diecezijos ordinaro pareigas. Rugsėjo 27 dieną įteikdamas Pauliaus VI instituto jam paskirtą „Fidei testis“ (Tikėjimo liudytojo) premiją, popiežius Jonas Paulius II sakė, kad šis pagerbimas „yra labai tinkamas krikščioniui, tuo labiau ganytojui ir kardinolui, kuris reiškė ištikimą ir drąsų Kristaus ir Jo Evangelijos liudijimą sunkiais Katalikų Bažnyčios persekiojimo metais Rytų Europoje“.

Šventasis Tėvas pažymėjo, kad po kardinolo K.Svionteko kunigo šventimų 1939 metais, Apvaizda pašaukė jį eiti persekiojimo „via crucis“ kartu išgyvenant visų jam sielovadai patikėtų krikščionių nuo komunistų režimo patirtus kentėjimus. Kardinolas pats turėjo nešti „kalinimo, neteisingo pasmerkimo ir tremties darbo lagerių kryžių, kartu su jų išsekimo, šalčio ir bado našta“. Priminęs kardinolo žodžius, kad „tik per tikėjimą jis galėjo išsilaikyti“, Popiežius sakė, kad Viešpats jam „suteikė stiprų ir drąsų tikėjimą“, kuris padėjo „įveikti ilgą ir žiaurų bandymą“, o grįžus į savo bažnytinę kaimenę dar patikimiau liudyti Evangeliją. Dėl to Baltarusijos kardinolas ir dabar žodžiu ir pavyzdžiu skelbia visiems (tikintiesiems ir netikintiesiems) „Kristaus tiesą – šviesą, kuri apšviečia kiekvieną žmogų.

Kazimiežas Sviontekas gimė 1914 m. spalio 21 d. Estijos mieste Valgoje, katalikų lenkų šeimoje, kuri vėliau persikėlė gyventi į Vakarų Baltarusiją, iki Antrojo pasaulinio karo priklausiusią Lenkijai. Baigęs Pinsko seminariją, 1939 m. balandžio 8 d. gavo kunigystės šventimus. Tų metų rugsėjo pradžioje prasidėjus karui, sovietai okupavo regioną ir pradėjo Katalikų Bažnyčios persekiojimą. Jaunas kunigas buvo suimtas stalinistinio saugumo, buvo tardomas ir patyrė daugybę kankinimų. 1941 metų birželį nacių Vokietijai įsiveržus į Sovietų Sąjungą, jis atgavo laisvę, sugrįžo į parapiją, tačiau sielovada okupacijos sąlygomis buvo nelengva.

1944 metais grįžus raudonajai armijai, nors ir turėjo galimybę pasitraukti, kun. K.Sviontekas nusprendė nepalikti savo parapijiečių. Netrukus jis vėl buvo suimtas ir nugrūstas į Minsko kalėjimą, kur tardomas praleido penkis mėnesius. Buvo nuteistas dešimčiai metų tremties darbo lageriuose ir 1945-aisiais išsiųstas į Rytų Sibirą. Paaiškėjus, kad gali pakelti stiprų šaltį ir buvo fiziškai pajėgus, dvasininkas perkeliamas į Vorkutos šachtas Arktikos regione. Pasibaigus kalinimo laikui sugrįžo į Baltarusiją, kur vėl dirbo sielovados darbą – iš pradžių pogrindyje, o vėliau, kontroliuojant režimui, gavo leidimą darbuotis parapijoje. Po sovietinio komunizmo žlugimo 1991 metais, pertvarkydamas Katalikų Bažnyčios struktūras Baltarusijoje, popiežius Jonas Paulius II kun. K.Svionteką paskyrė Minsko ir Mogiliovo arkivyskupu metropolitu, o 1994 metais pakėlė kardinolu.

Priimdamas „Fidei testis“ apdovanojimą kardinolas K.Sviontekas sakė, kad Bažnyčios persekiojimas sovietmečiu buvo „tikrai šėtoniškas“. Jis taip pat karčiai pastebėjo, kad Vakarų pasaulis gerai žinojo apie šiuos krikščionių kentėjimus, tačiau realiai nedarė nieko, kad jiems padėtų. Pats kardinolas komunistinėje nelaisvėje, ypač Sibiro tremtyje, jautėsi „visiškai izoliuotas nuo pasaulio tikrovės“. Persekiotojai su juo visiškai nesiskaitė ir kartą yra pasakę, kad sielovadininko „nenušovė tik todėl, kad pagailėjo kulkos“. Gautą aukštą apdovanojimą – premiją „Fidei testis“ – kardinolas K.Sviontekas pirmiausia skiria savo šalies „senelėms, kurios išlaikė tikėjimą persekiojimų metais ir perdavė jį savo vaikaičiams bei provaikaičiams, taip neleisdamos Bažnyčiai pražūti.

Spalio viduryje lankydamasis bažnytinės paramos organizacijos „Kirche in Not“ būstinėje Kionigšteine (Vokietija), kardinolas K.Sviontekas katalikų žiniasklaidos atstovams kalbėjo, kad per pastaruosius keturiolika metų Katalikų Bažnyčia Baltarusijoje atsikūrė. „Pastatyta daug naujų bažnyčių, išaugo katalikų kunigų skaičius, atkurta bažnytinė hierarchija“, - sakė jis. Baltarusijoje, turinčioje dešimt milijonų gyventojų, apie du milijonai yra katalikai, o dauguma tikinčiųjų priklauso Rusijos Stačiatikių Bažnyčiai. Dabar šalies katalikų bendruomenė suskirstyta į keturias vyskupijas, veikia dvi kunigų seminarijos, kuriose mokosi daugiau kaip 100 klierikų. Kita vertus, anot kardinolo K.Svionteko, nors „Baltarusija dabar laisva nuo teorinio ateizmo“, tačiau, stiprėjant liberalizmui, plinta „praktinis materializmas“.

Jis taip pat kalbėjo apie nelengvus Katalikų Bažnyčios santykius su šalį valdančiu Lukašenkos režimu. Neseniai pradėjęs veikti naujas religinių bendruomenių įstatymas „įvedė kai kuriuos suvaržymus tikinčiųjų veiklai“. Gana sunku registruoti parapijų bendruomenes, taip pat kunigams, atvykusiems iš užsienio, pirmiausia iš Lenkijos, kurie kol kas sudaro didžiąją katalikų sielovadininkų dalį Baltarusijoje, sunku gauti vizas, kurios kasmet turi būti pratęsiamos. Todėl dvasininkų srautas iš užsienio yra labai sumažėjęs, tačiau Baltarusijos seminarijos parengtų kunigų dar nepakanka.

Čilės kardinolas skatino tautos susitaikymą

Spalio 15 dieną mirė kardinolo K.Svionteko bendraamžis 90-metis Čilės sostinės Santjago arkivyskupas emeritas kardinolas Chuanas Fransiskas Fresnas Larainas, kuris suvaidino esminį vaidmenį siekiant čiliečių susitaikymo kelyje į demokratiją paskutiniaisiais generolo Augusto Pinočeto režimo valdymo metais praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje. Šis aukščiausio rango Bažnyčios hierarchas taip pat pasižymėjo ypatingu ganytojo uolumu ir ištikimybe Evangelijai, ką patvirtino popiežius Jonas Paulius II savo užuojautos telegramoje, pasiųstoje jo įpėdiniui dabartiniam Santjago arkivyskupui kardinolui Fransiskui Chavjerui Erasurisui Osai.

„Aš prisijungiu prie jūsų ir reiškiu pagarbą šiam atsidavusiam ganytojui, kuris tarnavo žmonėms ir Bažnyčiai išmintingai ir ganytojo meile dėl mūsų Dangiškojo Tėvo gailestingumo, - rašė Šventasis Tėvas. – Jo dosni ir intensyvi sielovadinė veikla… rodo atsidavimą Evangelijai, taip pat ženklina jo ištikimą tvirtą meilę Bažnyčiai ir turimus charakterio bruožus“.

Kardinolas Ch.Fresnas buvo gimęs Santjage 1941 m. liepos 26 d., kunigystei rengėsi vietinėje seminarijoje ir Popiežiškajame Grigaliaus universitete Romoje. 1937 metais įšventintas kunigu buvo Santjago mažosios seminarijos dvasiniu vadovu ir vicerektoriumi, taip pat dirbo sielovados darbą keliose miesto parapijose. 1958 metais popiežius Pijus XII paskyrė jį neseniai įkurtos Kopiapo vyskupijos pirmuoju ordinaru, o po devynerių metų popiežius Paulius VI paskyrė La Serenos arkivyskupu. Pagaliau popiežius Jonas Paulius II arkivyskupą Ch. Fresną 1983 metais paskyrė Čilės sostinės ganytoju, kuriuo jis buvo iki atsistatydinimo dėl amžiaus 1990 metais. Kardinolų kolegijos nariu jis tapo 1985 metais.

Visada buvęs griežtas generolo Augusto Pinočeto, kuris Čilę valdė nuo 1973 iki 1990 metų, autoritarinio režimo kritikas, kardinolas Ch. Fresnas taip pat siekė, kad grįžimas į demokratiją vyktų be didesnių socialinių sukrėtimų. 1985 metais kardinolas susikvietė šalies vienuolikos politinių partijų lyderius, kurie pasirašė deklaraciją, kviečiančią į nacionalinį susitaikymą, laisvus rinkimus, aukštojo mokslo autonomiją, realią teisę į privačią nuosavybę ir kitų demokratinių principų įgyvendinimą. 1988 metais, kai Čilėje buvo paskelbtas referendumas pritarti ar atmesti A.Pinočeto siūlymą dėl jo valdymo pratęsimo dar aštuoneriems metams, kardinolas Ch. Fresnas drąsiai ragino tautą pasirinkti demokratijos kelią, tačiau kad jame nebūtų aštrios konfrontacijos, nebūtų „nei nugalėtojų, nei pralaimėtojų“. Per 1988 metų Velykų šv. Mišias, kuriose dalyvavo ir generolas A.Pinočetas, kardinolas Ch. Fresnas sakytoje homilijoje pabrėžė, kad čiliečiai turi tapti broliais, o ne nesutaikomais, arogantiškais ir tarpusavio akla neapykanta persiėmusiais priešais. Po referendumo, kuriame nepritarta A.Pinočeto valdymui, kardinolas Ch. Fresnas kartu su kitais Čilės vyskupais pakvietė visus visuomenės sluoksnius kartu darbuotis dėl šalies ateities.

Santjago arkivyskupas kardinolas F.Erasuris, sužinojęs apie savo pirmtako mirtį, - tuomet jis dalyvavo Gvadalacharoje vykusiame Tarptautiniame eucharistiniame kongrese Meksikoje, - sakė, jog kardinolas Ch. Fresnas buvo švelnios širdies ganytojas, kuris iki paskutinių savo gyvybės akimirkų buvo „pasirengęs tarnauti. Čilės Bažnyčia ir visa šalis jaučia jam begalinį dėkingumą“.

Vašingtono kardinolas rodė Bažnyčios veidą varguoliams

Spalį Visuotinė Bažnyčia neteko dar vieno ištikimo hierarcho – spalio 24-ąją po ilgos ligos, sulaukęs 84 metų, mirė kardinolas Džeimsas Hikis, kuris Jungtinių Valstijų sostinės Vašingtono arkivyskupijai vadovavo ištisus du dešimtmečius (nuo 1980 iki 2000 metų) ir pasižymėjo artimo meilės darbais bei katalikiškojo švietimo vystymu. Jo įpėdiniui dabartiniam Vašingtono arkivyskupui kardinolui Teodorui Makarikui pasiųstoje užuojautos telegramoje popiežius Jonas Paulius II pažymėjo velionio kardinolo „visišką atsidavimą Evangelijos skleidimui, tikėjimo mokymui ir būsimųjų kunigų ugdymui“. JAV prezidentas Džordžas Bušas užuojautos pareiškime rašė, jog kardinolas Dž. Hikis buvo „kitus įkvepiantis dvasinis lyderis, kuris teikė paguodą ligoniams ir viltį stokojantiems“. Jis taip pat „buvo rūpestingas ir užjaučiantis žmogus“, kuris 20 metų vadovavo Vašingtono diecezijai „su didžiu orumu ir įsitikinimu“, pabrėžė prezidentas.

Džeimsas Hikis buvo gimęs 1920 m. spalio 11 d. Midlende, Mičigano valstijoje (Sagino vyskupija). Baigęs Detroito Švč. Širdies seminariją ir Amerikos katalikų universitetą Vašingtone 1946 m. birželio 15 d. gavo kunigystės šventimus. Sielovadinės veiklos pradžioje dirbo su ispaniškai kalbančiais gausiais imigrantais, į Mičiganą atvykstančiais iš Lotynų Amerikos kraštų, kuriems ypatingą dėmesį skyrė ir savo vėlesniu vyskupavimo laikotarpiu. Netrukus buvo išsiųstas į Romą tęsti studijų, kur Laterano universitete apgynė kanonų teisės, o Angelieum universitete – teologijos doktoratus.

Grįžęs į Jungtines Valstijas 1957 metais dirbo Sagino vyskupo sekretoriumi, pirmuoju įkurtos Šv. Pauliaus kunigų seminarijos rektoriumi, kaip teologijos ekspertas dalyvavo II Vatikano Susirinkime (1962-1965). 1907 metų vasarį buvo paskirtas Sagino vyskupu augziliaru, 1968-aisiais popiežiaus Pauliaus VI pakviestas vadovauti Gavėnios rekolekcijoms Vatikane. 1969 metų kovą vėl išsiųstas į Romą vadovauti Popiežiškajai Šiaurės Amerikos kolegijai, kartu buvo išrinktas Romoje veikiančių seminarijų rektorių asociacijos pirmininku. Nuo 1977-ųjų gegužės vėl dirbo Jungtinėse Valstijose, nes buvo paskirtas didelės, milijoną katalikų turinčios Klivlendo diecezijos vyskupu. Šias pareigas ėjo iki 1980 metų, kada popiežiaus Jono Pauliaus II buvo paskirtas Vašingtono arkivyskupu.

Vašingtono arkivyskupija nepriklauso didžiausių JAV katalikų diecezijų grupei, - joje tik apie pusę milijono katalikų, - tačiau sostinės statusas suteikia atitinkamą svarbą ir ganytojo darbui. Būdamas Vašingtono arkivyskupu, kardinolas Dž. Hikis (į Kardinolų kolegiją jis buvo popiežiaus paskirtas 1988-ųjų birželį) taip pat buvo čia veikiančio prestižinio Amerikos katalikų universiteto kancleriu bei vadovavo Vašingtono nacionalinės Dievo Motinos šventovės administracinei tarybai. Veikdamas galingiausios pasaulio valstybės administracijos pašonėje, kardinolas Dž. Hikis taip pat galėjo jausti tarptautinės politikos pulsą ir, pasiremdamas Bažnyčios socialinės doktrinos principais, stengėsi iškelti religijos laisvės, taikos, branduolinio nusiginklavimo, paramos diktatūrų iškankintiems žmonėms klausimus.

Tapęs Vašingtono arkivyskupu, kardinolas Dž. Hikis tiesiogiai susidūrė su tokiais socialiniais iššūkiais kaip benamių skaičiaus didėjimas, senų ir vienišų žmonių gausa bei minėtais ispaniškai kalbančiais imigrantais, kurie legaliai ir nelegaliai šimtais tūkstančių stengiasi prasibrauti į Jungtines Valstijas iš nuskurdusių ir pilietinių konfliktų apimtų Lotynų Amerikos šalių. Taip pat gyventojams keliantis iš didmiesčių į priemiestinius rajonus buvo iškilęs naujų parapijų ir misijų centrų kūrimo poreikis.

Per 20 ganytojiškos veiklos metų JAV sostinėje kardinolas Dž. Hikis įkūrė dvylika naujų parapijų (iš viso diecezija turi apie 140 parapijų) ir keturis pastoracinius misijų centrus, rengė benamių maitinimo ir prieglaudų kūrimo programas, inicijavo daugelį švietėjiškų, sveikatos apsaugos ir juridinio patarnavimo projektų imigrantams ir neturtingiesiems.

Baigiantis jo, kaip ordinaro, tarnystės laikui, - kardinolas Dž. Hikis atsistatydino dėl amžiaus ir suprastėjusios sveikatos 2000 metais, tai yra pasitikdamas savo 80-metį, - Vašingtono arkivyskupijos socialinė tarnyba buvo tapusi didžiausia visame regione ir kiekvienais metais padėdavo 80 tūkstančių žmonių. Be to, jo įkurtas ispaniškai kalbančių imigrantų katalikų centras kasmet suteikdavo socialinį, teisinį ir medicininį patarnavimą 36 tūkstančiams žmonių. „Aš visada buvau įsitikinęs, kad būti geru kataliku reiškia rūpintis vargšais ir užmirštaisiais, - kartą yra pasakęs kardinolas Dž. Hikis. – Tokiomis sąlygomis gyvenantiems žmonėms reikalinga pagarba, jiems reikalinga meilė“.

Įveikiant diecezijos katalikiškoms mokyklos iškilusius finansinius sunkumus kardinolo rūpesčiu 9-ajame dešimtmetyje tikinčiųjų aukomis buvo sukurtas 25 mln. dolerių paramos fondas. Kardinolas Dž. Hikis „Tikėjimo mieste“ („Faith in the City“) pradėjo vykdyti programą, kurios dėmesio centre buvo Vašingtono katalikiškų mokyklų gaivinimas ir naujų mokyklų kūrimas bei jų plėtra visoje arkivyskupijoje. „Mes negalime apleisti miesto ir jo brangiųjų vaikų, - yra sakęs kardinolas Dž. Hikis. – Man katalikiškasis švietimas yra didžiausia dovana, kuria turime dalytis“. Tas pats pasakytina ir apie neturtingųjų sveikatos apsaugą: kardinolas suorganizavo „Arkivyskupijos sveikatos apsaugos tinklą“ („Archdiocesan Health Care Network“), kurios pagrindu dešimtys savanorių gydytojų, slaugytojų ir stomatologų kasmet suteikdavo paramą neturtingiems ir medicininio draudimo neturintiems žmonėms.

„Jis visada rodė Bažnyčios veidą vargšams, - taip apie savo velionį pirmtaką sakė dabartinis Vašingtono arkivyskupas kardinolas T.Makarikas, susumuodamas ganytojo turėtą viziją. – Nors pastaraisiais metais jis nešė sunkų ligos kryžių, jo drąsa bei tikėjimas ir toliau buvo mums didelis įkvėpimas. Jis buvo didis arkivyskupas, ir mums labai trūks jo šypsenos ir išminties“. Kardinolas Dž. Hikis spalio 30 dieną buvo iškilmingai palaidotas Vašingtono Dievo Motinos katedros šv. Pranciškaus koplyčioje.

Po jo mirties Kardinolų kolegijoje liko 187 nariai, kurių 122 yra jaunesni nei 80 metų ir gali dalyvauti naujo Popiežiaus rinkimuose. Jungtinės Valstijos turi dvylika kardinolų, kurių keletas atlieka tarnystę vadovaudami Vatikano dikasterijoms.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija