Atnaujintas 2004 gruodžio 8 d.
Nr.92
(1295)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Kovos už laisvę kelyje

Janina SEMAŠKAITĖ

Koncertuoja „Girių aidas“.
Dainuoja Antanas Lukša

Partizanų ansamblio „Girių aidas“ dainomis žavėjosi ne tik Lietuvos klausytojai. Jos pasklido tarp daugelio JAV miestų ir net Australijos lietuvių bendruomenių. Per įvairiausias šventes Lietuvoje jų klausėsi minios žmonių. Daina „Lietuvos partizanai“ tapo tarsi kovotojų už laisvę himnu. Visada jaudina, nepraranda žavesio ir įtaigos Antano Lukšos atliekama daina „Laiškas motinai“. Kažin ar dar yra vyresniosios kartos žmonių, nežinančių A.Lukšos veiklos Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungoje. Rašyta apie atkaklų kovotoją už tiesą daug, tačiau visada lieka dar nežinomas asmenybės gyvenimo kampelis ir darbas, ko nenusakysi trumpa autobiografija.

Nustebau pamačiusi, kokio didžiulio, kruopštaus tyrinėjimo ėmėsi A.Lukša, nors jį jau slegia prabėgusių metų našta ir vis dažniau kasdienė veikla primena, jog jaunystė – neamžina. Beje, šiam žmogui ir amžinos jaunystės būtų per mažai, kad suspėtų nuveikti viską, kam jį pašaukė kova už tiesą. Istorinio tikslumo reikalaujantis darbas, kokio turėtų imtis jauni specialistai, – „Lietuvos partizanų kovų istorija ir kartografija“, – teko A.Lukšai ir jo ištikimai komandai. Pasiaukojamai, be jokio atlygio gali dirbti tik žmonės, kurie sunkiausiu Lietuvai metu visada buvo kartu su tauta.

Romas Rusteika, rinkdamas ir tikrindamas faktus, važinėjo po Tauro ir Dainavos partizanų apygardų veiklos vietas. Negailėdamas sveikatos visas jėgas šiam darbui atidavė Antanas Šimėnas, susisteminęs Vyčio ir Algimanto apygardų partizanų veiklos dokumentinę medžiagą.

2002 metais, ieškant partizanų bunkerių, žuvusiųjų laidojimo vietų, partizanų veiklą įrodančių dokumentų ir relikvijų Žemaičio apygardoje, nuoširdžiai dirbo Klaipėdos krašto PKTS koordinatorius Alfonsas Šimulis, Telšių skyriaus pirmininkas Vitalis Vasiliauskas, Romas Jonušas. Domisi Lietuvos istorija ir labai atsakingai dirba Alfonsas Beresnevičius, įdomią medžiagą apie Gargždų apylinkių partizanų kovas surinko Česlovas Tarvydas. Sėkmingai dirba Kęstučio apygardos partizanų vadas Vladas Meškauskas.

Labai daug padėjo Gargždų, Palangos, Klaipėdos, Skuodo, Tauragės, Kretingos PKTS pirmininkai ir kiti darbuotojai.

Jau kelinti metai, remdamasis turima literatūra bei žemėlapiais, surinktą medžiagą kruopščiai tikrina istorijos ir topografijos žinovas Vytautas Juodsnukis.

– Juk tai disertacija, – pasakiau pamačiusi, kas ir kiek padaryta.

– Man jos nereikia, – atsakė pašnekovas, – tačiau kas nors privalėjo tą nelengvą darbą padaryti. Ir paskubėti, kol dar yra gyvų to meto liudytojų.

Parodo žemėlapį, kur sužymėtos Lietuvos partizanų apygardos, jų ribos bei rinktinių veiklos zonos 1945-1950 metais. Nors žemėlapyje nesimato vietovių, kur nebūtų veikę partizanų būrių, vis tiek nelengva apibendrinant vietovių faktus ir turimas žinias tiksliai nustatyti, kur vyko mūšiai su okupacine kariuomene, kokiose vietose kautynių metu žuvo ir kur palaidoti partizanai. Baigus darbą, tai bus tikra partizanų veiklos enciklopedija, kur istorikai ras bendrus duomenis apie objekto pavadinimą, partizanų būrių veiklos zonas, būrių ar jų vadų žūties vietas, kautynių bei didesnių mūšių aprašymus, datas, netgi detales, kaip, kas ir kada žuvo, kur palaidoti, kur būta partizanų štabų – slėptuvių ir bunkerių. Pastaraisiais metais dirbama bendradarbiaujant su Lietuvos genocido ir rezistencijos istorijos tyrinėtojais, didelę finansinę paramą teikia Krašto apsaugos ministerijos, LPKT sąjungos darbuotojai.

Nuoširdžiai talkininkauja buvę partizanai ir jų ryšininkai, kuriems likimas lėmė ne tik gyviems išlikti, bet ir reikšmingus darbus nudirbti, kad taip ilgai slėpta tiesa apie lietuvių tautos pasipriešinimą sovietų okupacijai nebūtų užmiršta.

– Labai džiaugiuosi savo žento Voldemaro Maciukevičiaus dovana – GPS 315 aparatais, kuriais galima tiksliai nustatyti vietovių koordinates, – sako A.Lukša. – Jau surinktos žinios apie Tauro, Dainavos, Vytauto, Vyčio apygardų partizanų būrius ir mūšių vietas, įpusėtas darbas renkant faktus apie Kęstučio apygardos kovotojus, daug žinių sukaupta apie Žemaičių, Prisikėlimo ir Didžiosios kovos apygardų partizanų veiklą.

A.Lukša tyliai, niekam nesigirdamas ėmėsi istorinės vertės tyrinėjimo, nesitikėdamas už tai nei atlygio, nei apdovanojimų. Daugelis yra girdėję jo galingą balsą ir dainas, skambančias salėse ir gamtoje, kai vyksta tradicinės žuvusiesiems atminti ir pagerbti skirtos dienos. Tačiau tyliausioje, ne visų pastebimoje veikloje šis žmogus paliks giliausią pėdsaką, jog gyventa ne veltui.

Pažvelkime į kiekvienam brangų laiką – jaunystę, išgirskime pačių artimiausiųjų nuomonę:

– Kai šventėme Antano septyniasdešimtmetį, visa giminė atsistojusi išsakė jam padėkos žodžius, nes jis visiems, kam būdavo sunku, yra padėjęs. Ir ne tik giminaičiams. Jei tik bėda – vis į Antaną kreipiamės. Jis moka suprasti, o tvirtą nepalenkiamą charakterį, kantrybę ir valią yra paveldėjęs iš motinos. Ona Lukšienė buvo ypatinga moteris: žavi ir drąsi, turinti savo nuomonę, apsupusi artimuosius didele motiniška meile.

– Viskas, ką geriausia galima pasakyti apie moterį, jai tinka. Gražiausių žodžių nebūtų per daug... – sako Albina Pinkevičienė, kurį laiką buvusi Antano brolio Juozo Lukšos, Lietuvos partizanų įgaliotinio užsienyje, ryšininkė.

Vargu ar jauniausia Lietuvos karta gali įsivaizduoti 1923-iaisiais gimusiųjų jaunystę: tai nebuvo laimingas laikas. Į septyniolikmečio vaikino iš Juodbudžio kaimo gyvenimą įsiveržė Antrasis pasaulinis karas ir dviejų galingų valstybių okupacija Lietuvoje. Ne lengvesnė dalia teko ir Antano tėvui Simonui Lukšai. Per Pirmąjį pasaulinį karą sudegė namai, pasiligojusi mirė jauna žmona, palikusi našlį su trimis vaikais. Karo nusiaubtas ūkis neleido ilgai svarstyti: S.Lukša vedė antrą kartą eidamas 59-uosius. Pasirinko neskubėjusią ištekėti, neišbarsčiusią meilės po trupinėlį, sąžiningą moterį Oną Vilkaitę, kuri šiltuosius motiniškus jausmus atidavė vyro pirmosios santuokos ir savo vaikams. Matyt, juos labai mylėjo, nes, nebijodama vargų vargelių, susilaukė dar keturių sūnų: Jurgio, Juozo, Antano ir Stasio. Broliai augo motinos meilės apgaubti, ir jokie vargai nepajėgė šeimos išskirti. Ne veltui sakoma, jog to, ką gali motinos meilė, – piktosioms jėgoms neįveikti.

Jurgis ir Juozas, pasimokę Mozūriškių mokykloje, vėliau Veiverių keturklasėje, baigė „Aušros“ berniukų gimnaziją ir įstojo į Vytauto Didžiojo universitetą. Jurgis Technologijos fakultete studijavo mechaniką, Juozas – architektūrą Statybos fakultete.

– Juozui lemtis skyrė ypatingą kelią, – pasakoja A.Lukša. – O aš mamos svajonėse buvau numatytas kunigo misijai, mat visi pastebėjo, jog turiu gerą balsą ir polinkį dainuoti, tik ne kitas kunigui būtinas savybes. Bet motinos žodis šeimoje buvo šventas, todėl, baigęs penkias Veiverių gimnazijos klases, išvažiavau mokytis į Kauno „Aušros“ berniukų gimnaziją. Deja, mano kartos planus ir svajones pakeitė karas. Visi, kas ryžosi pasiaukoti Tėvynei, pasirinko kovos kelią.

Pirmoji bolševikų okupacija. A.Lukša su broliu Juozu pradeda platinti antikomunistinę spaudą. Atsišaukimuose kategoriškai pasisakoma prieš okupaciją, turto nacionalizaciją, kviečiama kovai už laisvę. Okupantai, tikėdamiesi tautos pasipriešinimo, vengimo tarnauti sovietų armijoje, pradėjo masiškai areštuoti jaunus vyrus. Prieš pat karą buvo suimtas Antano brolis Juozas, kuris tuo metu gyveno saugumo viršininko Prano Nenortos namuose ir kartu su jo sūnumi Sigitu studijavo architektūrą. P.Nenortą rusai areštavo vos okupavę Lietuvą. Namuose be globėjo ir pragyvenimo lėšų liko jo žmona, dvi senutės ir trys vaikai. Tada Sigitas prikalbino Juozą bei Antaną apsigyventi jo namuose.

– Nenortos žmona buvo puiki šeimininkė, – pastebi A.Lukša. – Sunkiu metu iš mudviem su broliu atvežamų iš kaimo maisto produktų ji sugebėjo išmaitinti visą šeimą. Svetinguose mums namuose Juozą areštavo... Pamenu, sugužėjo būrys kareivių, apsupo namus, iškratė. Sargyboje stovėjo ir Lukšų kaimynas Alfonsas Černeckis, kuris tuo metu dirbo milicijoje. Mirktelėjo Alfonsas Juozui ir palydėjo jį iki tualeto. „Jei nori, – pasakė pašnibždom, – šok pro langą. Aš į tave šausiu, bet nepataikysiu“. Juozas apsidairė: už lango buvo sodelis, tačiau jis pro medžius pamatė prie namo kampų stovinčius kareivius ir bėgti nerizikavo. Enkavėdistai, viską namuose išvartę, atsišaukimų nesurado, nors ką tik išspausdinti leidiniai buvo suvynioti ir pakabinti ventiliacijos angoje. Juozas žinojo numatytą karo pradžios datą, todėl, vedamas sargybinio, praeidamas pro mane įspėjo: „Savaitę kitą nieko nesakyk tėvams“. Pasakiau tik po penkių savaičių. Mama raudojo, ašarų upeliai kasdien...

Tomis dienomis mane aplankė kaimynas A.Černeckis ir paguodė: „Nenusimink, greit viskas pasikeis...“ Tačiau pasimatymo su Juozu išrūpinti jis negalėjo. Enkavėdistai buvo labai žiaurūs, ir jis mane tik perspėjo: „Būk atsargus...“

Prieš sovietų okupaciją A.Černeckis buvo kariškis – viršila, o po okupacijos jis tarnavo milicijoje. Jaunų vyrų likimus tada lėmė ne jų norai, o karas ir prievarta. Todėl su didžiausia pagarba prisimenu tuos, kurie, išlaikę sunkius likimo išbandymus, liko dori žmonės. Tokį prisimenu ir viršilą A.Černeckį. Manau, jog ne savo noru jis vėliau pasitraukė į Rusijos gilumą. Išsiųstas į frontą, perėjo karo kelius nesužeistas ir, grįžęs į Lietuvą, užėjo į mano tėviškę. Pirmas klausimas buvo: „Ar Juozas gyvas? O kiti?“ A.Černeckis išliko mano atmintyje kaip draugas ir bičiulis, kaip lietuvis, nesvarbu, kam buvo priverstas tarnauti. Net po daugelio metų, kai 1957-aisiais grįžau iš lagerio, A.Černeckis pirmasis suskubo man padėti, kada visi kiti bijojo. Jis mane įdarbino ir dėl to nukentėjo pats: komunistai grasino iš jo atimti partinį bilietą, vadinasi, – ir duonos kąsnį.

Gražūs, šviesūs prisiminimai liko apie P.Nenortą. Artėjant frontui jis visai šeimai parengė dokumentus ir kvietė pasitraukti į Vakarus. Jo dukra Apolonija bendravo su broliu Juozu ir, atvykusi į mūsų tėviškę, kvietė jį trauktis drauge. Juozas atsisakė. Mūsų šeimai atrodė neįmanoma palikti namus, gimtinę, artimus žmones. Apolonija atsisveikinusi išvažiavo į JAV. Prieš mirtį P.Nenorta pasikvietė dukrą ir pasakė: „Čia tūkstantis dolerių, ir jei tu kada nors sužinosi, kad nors vienas iš Lukšų šeimos liko gyvas – atiduok jam tuos pinigus“. Apolonija, pasitarusi su Nijole Bražėnaite, buvusia Juozo žmona, įkūrė Daumanto fondą. P.Nenortos tūkstantis dolerių buvo pirmasis įnašas. Jau atkurtos Lietuvos nepriklausomybės metais, kai su „Girių aidu“ koncertavome JAV lietuviams, Apolonija padovanojo stomatologijos kabinetą.

Pašnekovas prisimena ryškiausias gyvenimo akimirkas, pasakoja peršokdamas iš praeities į dabartį, o aš vis stengiuosi jį sugrąžinti į jaunystės metus. Kovotojo už tiesą ir laisvę kelyje daug dorų žmonių sutikta: neužmiršo jų veidų ir žodžių, nors ne mažiau įsiminė ir išdavikų veidai, kurių nė neįtarė klastą rengiant.

Prasidėjo karas su Vokietija. Rusai traukėsi iš Lietuvos. Antanas, baigęs „Aušros“ gimnaziją, įstojo į ketvirtą Kauno mokytojų seminarijos kursą. Dalyvavo ir antinacinėje veikloje. Netrukus gavo seminarijos diplomą ir buvo paskirtas mokytojauti į II Varėną. Tačiau neišvažiavo, nes pradėta pogrindinė veikla vertė likti Kaune. Vaikinas vėl pradėjo studijuoti Vytauto Didžiojo universiteto Statybos fakultete, pasirinko geodezijos kursą. Deja, vokiečiams irgi nereikėjo apsišvietusių lietuvių: 1943 metais universitetas buvo uždarytas.

Vengdamas priverstinio darbo Reichui, Antanas pradėjo dirbti „Pramprekyboje“. Atsisakęs realios galimybės išvažiuoti į Vakarus, norėjo būti arčiau šeimos, traukė gimtoji žemė.

Netruko užgriūti antroji sovietų okupacija, ir prasidėjo jau kupina pavojų A.Lukšos pogrindžio veikla. Padedamas gerų žmonių, pradėjo dirbti Veiverių vidurinėje mokykloje. Gyvendamas tėviškėje bendravo su vietiniais partizanais, padėjo jiems kaip žvalgas. Jau nuo pirmųjų mokytojavimo dienų sovietinės valdžios nurodymų vykdytojai ėmė šantažuoti jauną mokytoją, vadino buožvaikiu, grasino susidoroti. Antanas netikėtai vieną po kito gavo du kvietimus mokytis Leningrado karo mokykloje. Į kvietimą neatsakė: tylėjo. Nesulaukusi atsakymo Leningrado karo mokyklos administracija „nepasididžiavo“ Antanui atsiųsti trečio kvietimo mokytis, tačiau su labai aiškia įsakymo potekste: arba karinė tarnyba, arba karo mokykla. Antanas pasirinko trečią kelią – partizaninę kovą. Žinojo, kad bus sunku, tik nenujautė, kiek daug kančių, fizinio ir dvasinio skausmo teks patirti.

Jaunystės sprendimai ryžtingi, o sūnų pasirinkimui nesipriešino tėvas, palaimino motina. „Geležinio vilko“ rinktinės vado Juozo Stravinsko-Žiedo kvietimu A.Lukša tapo partizanu, gavo ginklą ir Arūno slapyvardį.

– Miške teko būti neilgai, nors kautynių skonį ir pavojus patyriau, – sako kovotojas.

(Bus daugiau)

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija